DVYNĖS VAIVA IR MONIKA: „VIENA KITĄ SUPRANTAME IR BE ŽODŽIŲ“

Kupiškyje gyvenančios dvynės Vaiva ir Monika Vilimaitės – lyg dvi obuolio puselės – panašios, bet kartu ir skirtingos. Anksčiau laiko subrendusios sesės dėkingos jas užauginusiam tėčiui ir vyresnei seseriai, kuriai tėvams išsiskyrus teko nemenka atsakomybės našta.

Šiandien Vaivai ir Monikai dvidešimt ketveri, jos abi džiaugiasi motinyste. Seserys prisiminė vaikystės dienas ir tvirtino, kad per visą gyvenimą nė karto nesusipyko ir yra pačios geriausios draugės.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Tėtis atstojo mamą

Su sesėmis susitikome vienoje lauko kavinėje. Jos iš karto linksmai prisistatė. Nors abi gimusios tą pačią dieną, Monika penkiomis minutėmis vyresnė ir dviem centimetrais aukštesnė, tad Vaiva juokaudama save vadina pagranduke.

Simboliška, kad pašnekovių zodiako ženklas – svarstyklės. Matyt, taip yra ne be reikalo. Abi neišskiriamos, bet kartu ir atsveria viena kitą susiklosčius įvairioms gyvenimo situacijoms.

Dvynės kaime buvo pramintos „pinkomis“ todėl, kad iki trejų metų vartojo tik vieną žodį „pinka“. Pasirodo, mergaitės kalbėti mokėjo, tik nebuvo poreikio demonstruoti sukauptam žodynui.

Vaivos ir Monikos vaikystė prabėgo Palėvenėlėje. Ankstyvos paauglystės metais mergaitės patyrė tėvų skyrybas. Mama paliko tėtį su trimis dukromis ir išvažiavo gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Šis įvykis buvo tuometinė kaimo sensacija.

Apie Vilimų skyrybas ūžė ir visa mokykla, kurioje seserys mokėsi.
Anot sesių, skaudžiausia buvo, kai per Rugsėjo pirmosios šventę apie jų tėvų skyrybas direktorė pranešė viešai visai mokyklai. Tai dar labiau pakurstė apkalbas ir spėliones.

Dvynės teigė, kad šį sunkų laikotarpį pavyko atlaikyti tik dėl to, kad turėjo viena kitą. Merginos viena kitai pašmaikštaudamos guosdavosi, kad niekas geriau apie jas nežino nei jos pačios.

Tėvų skyrybos kuriam laikui buvo išskyrusios ir dvynes seseris. Monika buvo išvykusi pas mamą, o Vaiva pasiliko su vyresne seserimi ir tėčiu.

Vaiva ir Monika buvo išdykusios mergaitės. Iškrėtusios šunybę, kaltę suversdavo vyresnei seseriai. Viena dažniausių išdaigų buvo netikėtai išaugusi telefono sąskaita. Mergaitės laidiniu telefonu skambindavo atsitiktiniams asmenims, o vėliau apsimesdavo, kad nė nenutuokia, kaip reikia naudotis telefonu.

Anapus Atlanto Monika pragyveno apie metus. Visą tą laiką ilgėjosi tėčio, sesių ir Lietuvos, tad su mama gyventi tapo nebemiela – nusprendė grįžti.

„Šiuo metu mūsų ryšiai su mama jau nutrūkę. Skaudu, kad ji mus paliko, bet didelės širdgėlos nejaučiame. Meilę ir rūpinimąsi, kurio mums labai reikėjo, gavome iš tėčio.

Sesė taip pat padėjo rūpintis mumis, namais, buitimi, o mes padaužos buvome, neklausydavome. Ką tik iškrėsdavome, kaltę jai suversdavome“, – prisiminė seserys.

Šiandien Vaiva ir Monika pačios yra mamos, tad joms nesuvokiama, kaip mama galėjo palikti savo dukras.

Mamos giminaičiai kurį laiką ją teisino, neva ji neturėjo lėšų ir sąlygų visoms trims dukroms kartu su savimi pasiimti. Tokie pateisinimai Vaivai ir Monikai skamba labai keistai. Dar ne tokių bėdų būna, bet mamos vaikų neatsisako.

Be to, sesėms sunku įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis su trimis dukromis paliktas tėtis.
„Mūsų tėtis labai jautrus, matėme, kai ne kartą pasislėpęs nuo mūsų verkdavo. Jam, kaip vyrui, užauginti mus buvo tikrai nelengva, tačiau jis nepalūžo.

Po tėvų skyrybų dvynes Vaivą ir Moniką užaugino tėtis. Dukros jam labai dėkingos už meilę ir šilumą,
kurios negavo iš mamos.

Namai Palėvenėlėje jau seniai parduoti. Tėtis turi draugę, abu gyvena Kupiškyje. Dažnokai su juo susitinkame. Neseniai atšventė 50-ąjį gimtadienį. Jis ne tik pavyzdingas tėtis, bet ir jaunas, mylintis senelis“, – šiltai apie tėtį kalbėjo dukros.

Sumaišo dažnas

Seserys ne pagal amžių tapo savarankiškos ir anksti sukūrė šeimas. Vaiva susilaukė sūnaus būdama aštuoniolikos, ištekėjo ir pasirinko trumpintą vyro pavardę – Gaubė.

Monika tapo mama kiek vyresnė nei dvidešimties. Kurį laiką gyveno Anykščių rajone, bet likimas vėl atvedė į Kupiškį.

Abi augindamos vaikus baigė aukštąjį mokslą. Vaiva – žemės ūkio specialistė, o Monika dirba socialine darbuotoja.

„Mus nuo pat vaikystės lygino. Daug kas manė ir turbūt mano, kad jei atrodome vienodai, tai turime ir vienodus gebėjimus.

Vaiva ir Monika Vilimaitės vaikystės metais rengtos vienodai dėl to, kad pešdavosi dėl drabužių. Šiandien sesės irgi kartais mėgsta išeiti į gatvę vienodomis suknelėmis. Tai iškart traukia praeivių žvilgsnius.
Nuotraukos iš asmeninių pašnekovių albumų

Monika visada geriau išmanė buitinius dalykus, o aš mokslinius. Ji mane išmokė šaukštą laikyti ir batus užsirišti, o aš ją išmokiau matematikos uždavinius spręsti.

Dabar Monika mane pamoko, kaip skanią sriubą virti, o ji manęs prašo pagalbos, kai reikia raštu dėstyti mintis“, – teigė Vaiva.

Gerai nepažįstant dvynių, jų galima ir neatskirti. Vaivą ir Moniką sumaišo dažnai.

Sesės pasakojo, kad po vieną išėjusios į gatvę dažnai išgirsta „labas“ iš visai nepažįstamo žmogaus ir į pasveikinimą galva linkteli. Negi aiškinsi kiekvienam, kad turi dvynę seserį.

Dvynių privalumus pašnekovės jau išbandė pradinėse klasėse.

Vaiva per pamoką du kartus – už save ir už Moniką – pasakė išmoktą eilėraštį, o apie tai mokytojai prisipažino po kelių dienų, pajutusi sąžinės graužimą. Sesės tvirtino, kad daugiau taip elgtis nebeišdrįso.
Būta ir daugiau kuriozinių situacijų. Kartą Vaiva paprašė Monikos iš darželio paimti sūnų, o ji darželyje pasiklydo ir nuėjo ne į tą grupę. Tąsyk darželio auklėtojos stebėjosi, kaip mama trejus metus veda sūnų į darželį ir staiga nebežino, kurioje grupėje jos sūnus.

Vaiva ir Monika tikino, kad yra geriausios draugės, nuo pat gimimo viena kitą supranta be žodžių.
„Kai buvome vaikai, mus abi vadino „pinkomis“. Labai vėlai pradėjome kalbėti ir visur vartojome pačių sugalvotą naujadarą „pinka“. O jei labai blogai būdavo, sakydavome „pinka pau“. Dėl nekalbėjimo net vežė pas gydytojus. Kai gydytoja mus pakalbino, prabilome sakiniais. Tiesiog nebuvo poreikio mums iki tol kalbėti. Mes viena kitą turėjome, supratome, o kiti prie mūsų prisitaikydavo“, – juokavo seserys.
Net ir dabar, kai sesės suaugo, vienai pradėjus sakinį, antra jau žino, kuo jis baigsis. Todėl viena kitai gali išrinkti kokį daiktą ar drabužį žinodamos, kad tai sesei patiks.

Kai iškyla rimti gyvenimo dalykai, dvynės neapsisprendžia savarankiškai, o klausia viena kitos patarimo. Tai ne kartą padėjo tinkamai pasielgti, juk sesuo seseriai bloga niekuomet nelinkės.
„Jei vienai skauda širdį, tai ir kita sau vietos neranda“, – atvirai kalbėjo Vaiva ir Monika.