LINA ŠIMANSKIENĖ: „NORAS RŪPINTIS VAIKAIS ĮAUGĘS MANYJE“

Lina Šimanskienė – mama, globėja ir budinti globotoja. Tris sūnus pagimdžiusi moteris visuomet svajojo turėti dukrą, tad jos noras išsipildė su kaupu. Praėjusių metų gegužę Linai Šimanskienei gimė mergaitė, o po trijų mėnesių šeima priglaudė tokio pat amžiaus laikiną globotinę.
Autorės nuotrauka

Kiekvienas žmogus ieško gyvenimo prasmės, pilnatvės. Vieni pasišvenčia darbui, antri – kūrybai, treti laimę ir ramybę randa šeimoje. Antai Paberžių kaime gyvenanti Lina Šimanskienė didžiuojasi būdama mama gausios šeimos, kurioje auga septyni vaikai, iš kurių vieną ji globoja nuolatinai, vieną – laikinai prižiūri, o nuo praėjusių metų rugpjūčio laikinai globoja kūdikį.

L. Šimanskienei graudu net pagalvoti, kas bus, kai visi jos vaikai – biologiniai ir globojami – suaugs ir pakels sparnus. Todėl moteris džiaugiasi kiekviena diena ir guodžiasi, kad vėliau galės auginti anūkus.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Vaikystė su mėlynėmis

„Iš kur tokia meilė ir pasiaukojimas vaikams? Gal kad pati augau pas globėjus ir nieko neturėjau?“ – mąstė globėja ir budinti globotoja Lina.

Vaikystė primena jai skaudžius išgyvenimus. Būdama aštuonerių Lina neteko mamos, kartu su ja liko mažesni vaikai – brolis ir sesuo. Pašnekovė atvirai kalbėjo, kad buvo mušama grėblio, šluotos kotu net kelis kartus per dieną, ir apie tokią vaikystę nenorinti nė prisiminti.

Nors Linai teko našlaitės dalia, ji patyrė smurtą ir vargą, pati sukūrusi šeimą savo vaikų neišmėtė. Su pirmu vyru, mėgėju išgerti, išsiskyrė ir kartu pasiėmė savo vaikus. Pradėti gyvenimą su dvidešimt litų kišenėje vienišai trijų atžalų mamai nebuvo lengva. Tik išsinuomojusi būstą ir susiradusi darbą moteris ėmė globoti dar ir buvusios brolio žmonos nesantuokinius vaikus.

„Jau tada vaiko teisių atstovai sakė man, kad baigčiau globėjų kursus. Nemaniau, jog prasminga tuos kursus laikyti, tikinau, kad brolio žmonos nesantuokinius vaikus priglaudžiau tik laikinai, kol ji galės juos vėl auginti.

Vėliau pasiūlymas privertė mane susimąstyti, o jei man reikės globoti sesers vaikus? Sesuo, nors tokio pat likimo kaip aš, motinystės jausmo neturėjo. Nenorėjau, kad jos vaikai patektų į Paketurių globos namus“, – prisiminė L. Šimanskienė.

Globėjų kursus ji laikė prieš šešerius metus ir gavo teigiamą įvertinimą. Sesers vaikų globoti nereikėjo, jie auga pas tėtį, tačiau globėja nuolatinai pradėjo globoti vieną mergaitę, sūnaus klasės draugę. Ši greitai šeimoje apsiprato ir gyvena iki šiol. Dabar Lina yra laikinoji mergaitės prižiūrėtoja.

Po skyrybų L. Šimanskienė viena turėjo išlaikyti šeimą, tad visą laiką dirbo. Be to, moteris buvo užsibrėžusi tikslą įsigyti savo namus. Dirbo per du darbus, kai pamatė, kad pinigų mažoka, įsidarbino ir trečia pamaina.

Deja, turėjo sulėtinti tempą, nes sveikata pradėjo šlubuoti. L. Šimanskienė vis tiek svajonę įgyvendino, prieš keletą metų įsigijo sodybą Paberžių kaime. Ir antrąkart ištekėjo.

Dabartinis jos vyras nepabijojo moters su pulku vaikų – tuomet moteris globojo ir antrą mergaitę.
„Kai pradėjau draugauti su dabartiniu savo vyru, daviau ultimatumą – arba tu mane priimi tokią, kokią esu, su visa mano šeima, arba ieškokis kitos. Vyras į mūsų šeimą labai lengvai įsiliejo. Jis mano vaikams kaip draugas, patarėjas. Vaikai jį gerbia.

Pernai gegužę susilaukėme dar vieno šeimos nario. Gimė dukra“, – džiaugėsi L. Šimanskienė.

Apie mamas ir gimdytojas

Šeimos laimė ir džiaugsmas netrukus padvigubėjo. Kai naujagimei dukrai buvo vos trys mėnesiai, į namus atkeliavo panašaus amžiaus globotinė.

Mažoji globotinė ir L. Šimanskienės jauniausia dukra yra bendraamžės, tad dažnas jas ir dvynukėmis palaikytų. Moteris nė vienos mergaitės neišskiria ir stengiasi padalyti abiem dėmesį po lygiai.

„Kiek Kupiškio rajone yra globėjų, budinčių globotojų, niekas nenori laikinai priglausti ar globoti kūdikį. Per daug atsakomybės. O mano pačios gyvenimo toks ritmas, aš pripratusi, man nebaisu“, – drąsiai sakė L. Šimanskienė.

Ji apgailestavo, kad neteks nė mirktelėti, greitai ateis ta diena, kai laikinai priglausta mergaitė suras nuolatinius globėjus. Skirtis bus skaudu. Kad mergaitės mama ją pasiims, šansai menki, nes tėvams mergaitė nelabai rūpi. Toks budinčios globotojos darbas. Mylėti ir kartu neprisirišti.

Globėja ir budinti globotoja dažnai pamąsto – kaip liūdna, kad be tėvų globos likę vaikai turi mamas ir kartu jų neturi.

L. Šimanskienei dar sunku suvokti, kodėl ne visoms mamoms duotas motinystės jausmas. Tada biologines vaikų motinas geriau vadinti gimdytojomis.

Tokių nutikimų, kai mamos kone apsidžiaugia, kad valstybė iš jų atima vaikus, L. Šimanskienės manymu, pasitaiko dažnokai. Tuo įsitikino ir ji pati. Antai vienos globotinės mama galėjo dukrą susigrąžinti, tereikėjo susirasti darbą ir gyvenimo vietą. L. Šimanskienė globotinės mamai surado ir darbą, ir būstą, bet ši net nesugebėjo pirmą dieną pasirodyti darbe. Globėja spėliojo, kad tikriausiai motina neatsakingai pasielgė todėl, kad dukros susigrąžinti nė neketino. Jauna buvo, linksmybės su vaikinais rūpėjo, o vaikas tik trukdė.

„Gaila mergaitės. Naktimis ji šaukdavo mamą, blaškydavosi. O tai mamai ji nė nerūpi. Skaudu. Globėjo, budinčio globotojo darbas reikalauja pasiaukojimo. Kai budintis globotojas tapo kone specialybe dėl gerai mokamų pinigų, juo būti nori dažnas. Deja, tai skirta ne kiekvienam. Turi besąlygiškai mylėti vaikus kaip savo ir kartu bet kada būti pasiruošęs su jais atsisveikinti, nesvarbu, ar jie išvyks pas globėją, ar grįš į biologinę šeimą. Turi linkėti vaikams geriausio“, – neabejojo L. Šimanskienė.

Gero linki visiems

Gausios šeimos mama tvirtino, kad visuomet šypsosi. Juk su vaikais niekuomet nebūna nuobodu. Be to, vyresni vaikai yra didieji pagalbininkai prižiūrint mažuosius. Tačiau vyresnieji jau ragina mamą daugiau nuolatinės ir laikinos globos reikalais neapsikrauti. Prašo, kad mama daugiau laiko skirtų sau.

L. Šimanskienė susigraudino pagalvojusi, ką reikės daryti, kai jos vaikai ir globotiniai užaugs. Baisoka likti vienai. Tik nubraukusi ašarą atsakė, kad tuomet prižiūrės anūkus.

Nors Linos namai, atrodo, pilni, ji paprašyta neatsisako pabūti su draugių, sesers vaikais.

„Buvęs sesers vyras paskambina, sako, kad nori savaitgalį atsipūsti, ir klausia, ar galėsiu su jo vaikais pabūti. O aš mielai sutinku. Tada jaučiu dar didesnę pilnatvę, kad aš tetulė.

Gero linkiu visiems. Neseniai buvo pas mus atskridęs gandras sužalotu sparnu. Naktimis kėliausi, gydžiau, o kai pasveiko, jis išskrisdamas galva palinksėjo, tartum padėkojo“, – šypsojosi geros širdies moteris.