VIEŠUMAS – GERIAUSIAS GINKLAS PATYČIOMS MAŽINTI

Patyčios – kone invazinis visuomenės sopulys, plintantis ir tarp suaugusiųjų, ir tarp vaikų. Ši problema neatsiranda ir nedingsta per vieną dieną. Tai sistemingai pasikartojantis, vienam ar keliems asmenims skirtas, niekinantis, žeminantis elgesys.

Viena iš palankių terpių patyčioms plisti yra mokykla. Patyčios vyksta ne tik tarp mokinių – jas patiria ir mokytojai.

Kokia situacija Kupiškio rajono mokyklose?

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Mokinys – auksinis klientas

Kovą paskelbus karantiną, prasidėjo nuotolinis ugdymas. Nors mokymasis namuose buvo visos Lietuvos švietimo sistemos išbandymas, guostasi, kad bent patyčių sumažės.

Deja, patyčios niekur nedingo, o persikėlė į elektroninę erdvę. Pirmomis nuotolinio mokymo savaitėmis visoje Lietuvoje pasipylė skundai dėl internetinių patyčių. Per nuotolines pamokas mokiniai piešė nepadorius piešinius, tyčiojosi iš mokytojų ir iš savo bendraklasių. Prie patyčių proceso prisidėjo ir pašaliniai, į virtualią pamoką įsibrovę, asmenys.

Kupiškio rajono Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius teigė girdėjęs apie elektronines patyčias, bet tvirtino, kad Kupiškio rajono mokyklose dirbantys mokytojai tokių nutikimų išvengė, mat naudojo saugias mokymosi platformas, tokias kaip „Google Classroom“, „Eduka“ ir kitas internetines, ugdymuisi skirtas, aplinkas.

Anot V. Knizikevičiaus, pasitaikė tokių atvejų, kai mokiniai mokytojams trukdė vesti pamokas, bet tai nebuvo pasiekę patyčių lygmens.

Pašnekovas yra ir Savivaldybės Vaiko gerovės komisijos pirmininko pavaduotojas, jis teigė, kad 2019–2020 mokslo metai patyčių prasme praėjo gana ramiai. Jei ir kas nors buvo nutikę, išspręsta mokyklos viduje, be Savivaldybės atstovų įsikišimo. Su patyčiomis kovoja klasių auklėtojai, socialiniai pedagogai, tačiau prevencinei veiklai galėtų būti skirta daugiau dėmesio. Apie tai reikia kalbėti nuolatos.

Kad mokytojai patiria mokinių patyčias, pasak V. Knizikevičiaus, yra akivaizdus pavyzdys, kad vaikai užmiršta savo pareigas, o teises žino atmintinai ir jomis piktnaudžiauja. Tai labai atspindi prieš keletą metų Kupiškio rajone nuskambėjęs atsitikimas, kai mokytojas paėmė mokinį už rankos, norėdamas paprašyti jį susitvarkyti, o šis tai traktavo kaip mokytojo priekabiavimą.

Anot pašnekovo, šiandien kiekvienas mokinys suvokia, kad yra aukso vertės. Mokinių mokyklose trūksta. Vienas mokinys gali lemti klasių jungimą, o gal net ir mokyklos išlikimą. Mokinys tapo mokyklos, kurioje mokosi, klientu, o klientas, kaip sakoma, visada teisus. Todėl kai kada mokinys elgiasi taip, kaip tik nori, ir visai mokyklai diktuoja savo sąlygas.

Tėvų elgesio atspindys

Virtualios patyčios palietė Kupiškio rajono mokinius ir jų tėvai (bent dalis) apie tai žino. Situaciją atskleidė visai neseniai, karantino metu, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos atstovų atlikta tėvų apklausa. Surinktais anketos duomenimis siekta išsiaiškinti tėvų nuomonę, kaip galima tobulinti nuotolinio ugdymo procesą. Vienu anketos klausimu norėta sužinoti, ar vaikas patiria patyčias nuotoliniu būdu. Nors teigiamai pasisakiusių procentas nedidelis, patyčias, tėvų akimis, patiria 0,4 proc. pradinukų ir panašus procentas paauglių. Gali būti, kad patyčias patyrė dar daugiau vaikų, tik ne visi tėvai tai žino.

Progimnazijos direktoriaus Rimvydo Latvio teigimu, patyčios mokykloje yra opi problema, kurios kaip gajos piktžolės išsiraizgiusiomis šaknimis visiškai iki galo išrauti neįmanoma. Vaikų patyčios yra tėvų elgesio atspindys. Kol tėvai tyčiosis iš kaimynų, bendradarbių ir kitų jų aplinkos asmenų, tol nesiliaus ir jų atžalos.

„Su šia problema mokykla kovoja nuolatos. Kartą per metus minima Tolerancijos diena, vykdomos prevencinės programos. Kartą per savaitę patyčių prevencijai skirta viena kontaktinė valanda, kuri įvedus nuotolinį mokymą niekur nedingo.

Užfiksavus patyčias, pirmiausia tai bando sustabdyti klasės auklėtoja. Jei nepavyksta jų sustabdyti, įsijungia visa mokyklos Vaiko gerovės komisijos komanda. Problemą sprendžiame pagal pagalbos teikimo schemą. Nustatome, kas yra patyčių objektas, kas vykdytojas, o kas – stebėtojai. Kai nepadeda ir tokios priemonės, kreipiamasi į Savivaldybės atstovus, atsakingus už švietimo sritį“, – paaiškino R. Latvys.

Direktorius teigė, kad per visus jo vadovavimo mokyklai metus yra pasitaikę keli atvejai, kai dėl patyčių kreiptasi į Savivaldybę. Dažniausiai tai buvo nepamatuotas sprendimas, problemą buvo galima išspręsti kur kas paprasčiau.

Kontroliuoti patyčias – įmanoma

Apie patyčias, įvairias jų formas ir priežastis papasakojo ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos psichologė Kristina VAINIENĖ. Pakalbinta pašnekovė tvirtino, kad patiriant patyčias svarbiausia netylėti. Geriausias būdas užkirsti tam kelią yra viešumas.

Ar dažnai mokiniai į Jus kreipiasi dėl patyčių? Ar įvedus nuotolinį mokymą jaučiamas patyčių didėjimas?

Kiekvienais metais yra mokinių, kurie kreipiasi dėl patirtų, patiriamų ar stebėtų, stebimų patyčių. Tenka dirbti su anksčiau patirtų patyčių padariniais, kurie trukdo gyventi, yra pažeidę kliento pasitikėjimą savimi ir kitais žmonėmis, santykių mezgimą ir jų palaikymą. Su visais mokiniais, kurie kreipiasi, dažniausiai aptariame ir patyčių temą: kiek su jomis susiduria pats asmeniškai, ar yra nukentėjęs, ar pats nevengia pasityčioti, kaip į patyčias reaguoja, ką daro jas patyręs ar pastebėjęs, kai tyčiojamasi iš kito.

Įvedus nuotolinį mokymą Lietuvoje buvo stebimas sujudimas dėl patyčių suaktyvėjimo, bet paaiškinta, kad virtuali erdvė, kurioje vyksta pamokos, yra vieša vieta, ir išplatinti perspėjimai apie gresiančią administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už neteisėtus veiksmus virtualioje erdvėje. Nei mokytojų, nei mokinių kreipimųsi dėl patyčių suintensyvėjimo nebuvo, todėl pati asmeniškai pasidomėjau, kaip yra kituose rajonuose. Paklausiau ir gretimų rajonų pažįstamų psichologių, kokia situacija jų mokyklose. Gavau atsakymą, kad jokių pranešimų apie patyčių padažnėjimą neužfiksuota.

 

Ar elektroninės patyčios žeidžia labiau nei patyčios artimoje aplinkoje, pvz., mokykloje?

Elektroninių patyčių pasekmės dažnai būna sunkesnės nei vykstančių realiame gyvenime. Virtualios patyčios sparčiai plinta, tai sunkiai kontroliuojamas procesas vien dėl to, kad patyčios gali būti anoniminės ir vykti 24 valandas per parą. Todėl svarbu išmanyti saugaus elgesio internete taisykles, jų laikytis, neprisidėti prie patyčių ir jų netoleruoti – t. y. neremti besityčiojančių ir nedelsiant pranešti apie tai, kas vyksta, socialinių tinklų administracijai, tėvams, mokytojams, psichologui, socialiniam pedagogui, policijai.

 

Kas dažniausiai tampa patyčių objektais? Gal yra pastebimos tam tikros asmens savybės, pvz., uždaro būdo, geri mokiniai ir kt.

Tapti patyčių objektu gali bet kas – tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus. Ypač tyčiojamasi iš tų, kurie neatsargiai elgiasi internete, nepaiso saugaus elgesio virtualioje aplinkoje taisyklių, neatpažįsta grėsmingų situacijų ir tinkamai į jas nereaguoja, t. y. pradeda aiškintis, į agresiją atsako pykčiu, toliau bendrauja, nenutraukia ryšių su smurtautoju, jo neužblokuoja, neišmeta iš draugų, susidomi abejotinais pasiūlymais, atskleidžia asmeninius duomenis, mezga ryšius su atsitiktiniais žmonėmis, nebūdami tikri dėl jų tapatybės ar apie tai net nesusimąstydami.

Ar įmanoma užkirsti kelią elektroninių patyčių plitimui? Kas turėtų tai padaryti? Patyčių objektas ar kitas, situaciją stebintis asmuo, pvz., klasės auklėtojas, mokyklos kiemsargis ir pan.?

Užkirsti kelią elektroninių patyčių plitimui bent iš dalies įmanoma. Tam reikalingas žinojimas, drąsa ir pilietiškumas. Visų pirma, reikia pačiam suvokti, kad toks dalykas kaip elektroninės patyčios egzistuoja ir yra labai žalingas. Antra, reikėtų gebėti atpažinti, kaip jos pasireiškia, kad galėtume patyčias pastebėti ir tinkamai į jas reaguoti. Tokie dalykai ugdomi.

Ar tai būtų realios ar virtualios patyčios, svarbiausia nelikti vienam, papasakoti apie tai kitiems, kurie reaguoja, žino, ką daryti, ar kas bent numano, kas galėtų padėti. Tai gali būti draugas, auklėtojas, mokytojas, kad ir kiemsargis (jei juo pasitikime). Besityčiojantys bijo viešumo, kaip vampyrai saulės šviesos ir česnakų. Taip apsaugosime ne tik save, bet galime apsaugoti ir kitus žmones nuo panašių nutikimų. Tai ne visada paprasta, tam reikia daug drąsos. Drąsos susidurti akis į akį su gėda, drąsos pripažinti, kad apsikvailinau, drąsos sulaukti niekinančių komentarų iš patyčių kultūros puoselėtojų.

Dėl kokių priežasčių kyla noras tyčiotis? Ar tiesa, kad tas, kuris tyčiojasi, pats yra labai nelaimingas? O gal patyčios dažnai slepia pavydą?

Patyčių priežastys gali būti pačios įvairiausios. Vieni žmonės tyčiojasi iš kitų, nes mano, kad patyčios padarys juos kietus. Kiti tyčiojasi, nes nori jaustis stipresni. Treti gali tyčiotis ir dėl to, kad patys kadaise yra patyrę patyčias arba jas tebepatiria ir nori tokiu būdu atsilyginti, atsigriebti. Gal tiesiog jaučiasi labai blogai ir taip elgdamiesi mėgina pasijusti geriau. Dalis besityčiojančių galbūt nežino, kad patyčios netinkamas ir labai nedraugiškas elgesys, nes jie gyvena tokioje aplinkoje, kur patyčios yra kasdienybė, kitaip bendrauti nemoka, nematė kitokių pavyzdžių. Gali tyčiotis, nes pavydi arba yra įsimylėjęs ir nenori išsiduoti. Bet kuriuo atveju tai rodo žemą vidinę kultūrą, savęs vertinimo ir bendravimo įgūdžių stoką.

Šiandien ir mokytojas nebėra mokiniams autoritetas, tad dar paklausiu – ar su patyčiomis susiduria ir patys mokytojai? Kaip jie sprendžia šią problemą?

Taip, mokytojas nebėra stovintis ant kalno ir miniai pasekėjų pamokslą rėžiantis autoritetas. Šiandien mokytojas arčiau mokinių, komunikuojantis jų akių lygyje – tarpinis variantas tarp draugo ir geranoriško tėvo. Toks truputį, ne per daugiausia, autoritetas, kurio nebaisu paklausti, kaip jis gyvena, kaip jam sekasi ir ką jis galvoja. Su dabartiniu mokytoju galima pasiginčyti, pasiderėti, išbandyti ribas pažiūrint, kaip sureaguos ir išsisuks iš padėties. Kai kurių mokytojų mokiniai prisibijo, pasisaugo, nes patyrė, kad su jais menki juokai būna ir geriau jų neerzinti. Jei mokytojas turi gerą humoro jausmą, nėra linkęs manyti, kad yra labai svarbus, ir neakcentuoja situacijų, su bandymais pasityčioti susidoroja puikiai, apie tai net neįtardamas, nes labai natūraliai reaguoja į visokias situacijas. Patyčios iš mokytojų nėra dažnas dalykas. Retai pasitaiko piktybiškų mokinių poelgių mokytojų atžvilgiu. Mokytojai yra suaugę žmonės, gebantys susitvarkyti su įvairiomis iškylančiomis situacijomis, randa sprendimų, yra kolegiški, dalijasi savo patirtimi, palaikymu ir parama.

 

Autorės nuotrauka