Magiškais praminti 2020 metai ypatingi ir Alizavos mokyklai. Šiemet ji švenčia 110 metų sukaktį. Bėgant laikui mokykla patyrė dešimtmečių transformaciją: iš trimetės virto keturmete, vėliau septynmete, dar vėliau – vidurine, o 2001 metais, sumažėjus mokinių, gavo pagrindinės mokyklos statusą.
Šiandien čia mokosi 76 mokiniai ir dirba 26 mokytojai.
Per daugiau nei šimtmetį Alizavos mokykla išugdė daugybę talentingų asmenybių ir savo srities žinovų. Ta proga pakalbinome daug metų jai paaukojusius mokytojus, vadovus ir buvusius mokinius – kokie prisiminimai yra išlikę, kaip susiklostė jų gyvenimas baigus mokyklą ir ko palinkėtų savo mokyklai garbingo jubiliejaus proga.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Gintaras PAŠKAUSKAS,
Alizavos pagrindinės mokyklos direktorius nuo 1986 m.
Esu anykštėnas, kilęs iš Traupio miestelio. Alizavos pagrindinė mokykla yra nebe pirma mano darbovietė. Prieš tai dirbau matematikos mokytoju Šepetoje. Prieš trisdešimt ketverius metus buvau paskirtas dirbti Alizavos mokyklos direktoriumi. Tais metais ji kaip tik tapo vidurine. Buvau pilnas entuziazmo ir energijos. Reikėjo išmokti daug naujų dalykų, bet manau, kas šis išbandymas jau įveiktas. Dabar juntu, kad apsukos lėtėja. Gal reikės savo vietą užleisti jaunesniam.
Šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad per visus darbo metus nebuvo iškilę didelių problemų. Mokyklos kolektyvas nuostabus – galima ir kalnus nuversti.
Mokiniai buvo ir yra šaunūs. Dar ir šiandien kai kurie paskambina, parašo, pasidomi, kaip man sekasi. Gera žinoti, kad rūpiu.
Alizavos mokykla nuo 1910 m. išaugino ir į gyvenimą išleido kartų kartas. Kaip pavyzdį galiu pateikti, kad pirmųjų mano mokinių atžalos jau suaugę ir patys greitai sukurs šeimas. Kaip greitai lekia laikas.
Tiek pat metų, kiek čia dirbu, skyriau jaunųjų turistų būreliui. Man patinka ne tik keliauti, bet ir vežti keliautojus. Kai mokykla 2004 m. įsigijo pirmą geltoną autobusiuką, jaunųjų turistų veikla dar labiau suintensyvėjo.
Mokyklai jubiliejaus proga linkiu, kad ji gyvuotų dar bent dešimt metų. Kolektyvui linkiu sveikatos. Visas problemas mes įveiksime kartu.
Jubiliejaus proga planavome suorganizuoti mokyklos gimtadienio šventę, bet karantinas pakoregavo planus. Sumąstėme paminėti gimtadienį virtualiai, kvietėme mokinius siųsti savo prisiminimus, juos dėjome į mokyklos laikraštuko internetinę svetainę.
Laiškų lauksime dar visą birželį. Vėliau būtų smagu juos visus sudėti į knygą.
Stanislovas RUGAITIS,
buvęs Alizavos vidurinės mokyklos direktorius (1962–1974 m.)
Stanislovas Rugaitis Alizavos mokyklos direktoriumi dirbo daugiau nei dešimt metų.
Į Alizavą su žmona atsikėlėme kaip jauni specialistai. Pradžioje dirbau pagal specialybę fizikos mokytoju, nepraėjo nė metai ir mane prikalbino būti direktoriumi. Vadovu tapau jaunas, apie dvidešimt penkerių. Darbo sąlygos nebuvo lengvos, mokyklos bazė menka. Tačiau darbas buvo gana produktyvus. Kolektyvas jaunas, entuziastingas, tai sutardavome visais klausimais. Pastatyti du mūriniai priestatai, įrengti erdvūs mokomieji kabinetai, mokykla įsigijo vertingų radiotechnikos prietaisų, atsirado keturių butų dviaukštis namas mokytojams.
Kiekvienais metais mokykla gaudavo naujų vadovėlių, techninių priemonių. Tuo metu Alizavos mokykla buvo jaunų specialistų kalvė. Baigę mokslus jaunuoliai ten padirbdavo, apšildavo kojas ir pakeldavo sparnus kitur.
Buvau griežtas ar nuolaidus direktorius, sunku pasakyti. Kur reikėjo, buvau griežtesnis, bet mokinių ir darbuotojų be reikalo nespaudžiau. Mokyklai atidaviau daugiau nei dešimt metų. Ją teko palikti, nes buvau kone priverstinai paskirtas Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėju. Buvo liūdna palikti mokyklą, kai visi taip susigyvenome.
Šiuo metu, būdamas pensininkas, skiriu daugiau dėmesio meno mėgėjų veiklai. Nuo jaunystės laikų esu nuolatinis Dainų šventės dalyvis, dainuoju Kupiškio kultūros centro „Bočių“ chore. Taip pat visą gyvenimą mėgau keliauti. Dar ir šiandien prisimenu kelionę, kai su Alizavos vidurinės mokyklos pirmūnais išvykome traukiniu į Maskvą. Buvo labai smagu.
Vitalija KLEZIENĖ (Stašytė),
20 laidos abiturientė
Šiemet bus keturiasdešimt metų, kai baigiau Alizavos mokyklą. Kai kurie prisiminimai išlikę tarytum vakar.
Gyvenau Gliaudelių kaime, iki Alizavos – trys kilometrai. Netoliese gyveno Palilioniai, Muntvydai, Aleknų šeima. Visi mes, kaimynų vaikai, labai draugiškai sutarėme, bet geriausia mano draugė buvo Juzė Muntvydaitė. Su ja kartu eidavome į mokyklą, apie viską pasišnekučiuodavome, dalydavomės paslaptimis. Vėliau, paauglystės metais, mano drauge tapo tuometinės direktorės Janinos Tamošiūnienės dukra Švitra.
Buvau padykusi mergaitė, nebijojau gyvačių. Su kitais berniukais gaudydavome gyvates ir dėdavome jas ant kelio, kad kitos kaimynų mergaitės eidamos iš mokyklos namo išsigąstų ir suspiegtų. Oi, kiek mums juoko būdavo šunybę iškrėtus.
Buvau draugiška, bet mokytis pritingėjau. Mokslai man nebuvo svarbūs. Buvau vyriausia dukra, reikėjo prižiūrėti mažuosius brolį ir sesę. Jie buvo dvynukai. Mažylius labai mylėjau ir saugojau.
Po melioracijos tėvai pasistatė namus Alizavoje. Mama dirbo Alizavos mokykloje valytoja, tai po pamokų jai reikėdavo padėti, valydavau klases, suolus, laiptus.
Baigusi Alizavos vidurinės mokyklos vienuolika klasių, Panevėžyje mokiausi virėjos specialybės. Grįžusi dirbau pagal profesiją Alizavos darželyje, vėliau – Salamiestyje.
Ištekėjau, apsigyvenau Biržuose, susilaukiau dukros ir sūnaus. Jie jau suaugę, gyvena užsienyje. Alizavą aplankau dažnai, ten gyvena mano artimieji. Šis kraštas širdžiai brangus.
Rolandas RUDINSKAS,
Alizavos vidurinėje mokykloje mokėsi 1974–1979 m.
Rolandas Rudinskas (kairėje) su gerais draugais, padaužomis – Sauliumi Pakšiu (viduryje) ir Alfonsu Burbulu. Trijulė mėgdavo bėgti iš pamokų, bet mokytojams padėti niekuomet neatsisakydavo.
Nuotraukos iš asmeninių pašnekovų albumų
Į Alizavos mokyklos ketvirtą klasę atėjau iš Girsteikių pradinės mokyklos. Buvau pasiutęs, judrus neklaužada. Kartu su kitais draugais bėgdavome iš pamokų. Aš, Saulius Pakšys ir Alfonsas Burbulas. Tai buvo mūsų trijulės bendras reikalas.
Mergaičių už kasų netampėme. Eidavome prie Pyvesos pasistumdyti ar žiemą dūkdavome ant ledo. Buvome išdykę, bet labai geros širdies. Jei mokytojai paprašydavo ką nors nunešti, pakelti, padėti, neatsisakydavome. O pirmūnų padėti nepriprašysi.
Mokytis tingėjau, bet sportas sekėsi labai gerai. Jei kur vykdavo varžybos, lėkdavau pats pirmas.
Rolandas Rudinskas šiuo metu gyvena Kaune, turi nuosavą verslą, o laisvalaikiu medžioja.
Pati įsimintiniausia mokytoja – Irena Jakubkienė. Ji penktoje klasėje buvo mūsų auklėtoja. Labai teisinga, gera mokytoja. Prieš penkerius metus buvau kapinėse ją sutikęs, bet nedrįsau užkalbinti.
Iš mokyklos išėjau baigęs aštuonias klases. Tęsiau mokslus Panevėžyje. Šiek tiek skaudu buvo palikti mylimą mokyklą. Čia įgytos pirmos gerosios gyvenimo patirtys. Ir dabar prisiminęs daug sentimentų jaučiu.
Nuo 1985 metų gyvenu Kaune. Turiu nuosavą verslą. Taip pat esu medžiotojas. Į medžioklę vykstu kartu su sūnumi. Kai tik galiu, grįžtu pas tėvus, aplankau brolį Aidą. Jis įmonės „Velseka“ direktorius.
Būtų smagu grįžti į tėviškę, bet sąlygos neleidžia. Kaime jokios perspektyvos, beveik nebėra gyventojų.
Kiek žinau, Alizavos mokykla gerai laikosi. Mokiniai skina laurus. Linkiu, kad mokykla ir toliau klestėtų ir apie ją žinotų visa Lietuva.
Konstantinas PŪKAS,
2012 m. 12 dešimtokų laida
Alizavos mokykla man asocijuojasi su renginiais – sporto varžybomis, dainų konkursais, vaidinimais, spektakliais.
Buvau šiek tiek maištingas. Jausdavau, kad turėčiau būti drausmingesnis, bet turbūt priešintis norėjosi dėl to, kad mano mama dirbo mokykloje anglų kalbos mokytoja. Ji buvo mano vyresniojo brolio Kornelijaus auklėtoja. Bet jis toks rimtas buvo, tai jam buvo gerai.
Ypatingai daug eibių pridarydavau penktadienį. Pirmadienį apie tai sužinodavo mano mama ir gaudavau barti už tai, ką padariau praeitą savaitę.
Iš visų dalykų įdomiausia man buvo istorija. Mokytojas Aurimas Martinka labai mokėjo sudominti. Iš visų mokytojų turbūt labiausiai įsiminė Inga Inapienė. Labai patiko lankyti jaunųjų miško bičiulių būrelį pas mokytoją Renatą Ulinskienę.
Alizavos mokykloje mums buvo sudarytos visos sąlygos mokytis ir kūrybiškai reikštis. Tai išlaisvino manyje vidinį aktorių.
Šiuo metu gyvenu Kaune, dirbu vaistų gamintoju. Laisvalaikiu vaidinu Kazio Binkio teatre. Patinka vaidinti komedijose.
Angelė MEDELINSKIENĖ,
ilgametė matematikos mokytoja, dirbusi Alizavos mokykloje 39 metus
Esu kilusi iš Pakruojo rajono. Baigiau tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Į Kupiškio rajoną atvažiavau pagal paskyrimą. Kai pradėjau dirbti mokytoja, man buvo dvidešimt dveji. Daug mokiausi iš vyresnių kolegių – Irenos Jakubkienės, Aldonos Talijūnienės. Jos man padėjo parašyti pirmus planus.
Iš pat pradžių buvau paskirta dirbti ketvirtokų auklėtoja. Metus mokiau 26 mokinukus. Paskui priverstinai tapau pavaduotoja ugdymo reikalams. Matematikos mokytoja tapau, kai tuometinis mokytojas Talijūnas išėjo į Anapilį. Kaip tik buvau motinystės atostogose, dukrai Irmai buvo vos penki mėnesiai. Teko grįžti į darbą. Vaiką tuomet prižiūrėjo anyta. Buvo sunku, bet kai jaunas esi, viskas įveikiama.
Dirbti patiko. Neklaužadas mokėjau sudrausminti humoru. Ši forma buvo gana veiksminga. Klasėse būdavo daug gerų, imlių mokinių. Gal dėl to, kad kaime buvo daugiau inteligentijos, mokyklą lankė inteligentų vaikai? Gabieji mokiniai stodavo į aukštąsias mokyklas ir, deja, retas į kaimą sugrįždavo.
Prieš šešerius metus išėjau į pensiją. Išleidau nemažai abiturientų, dešimtokų laidų.
Mokytojo atmintyje pasilieka kiekvienas mokinys – ir geras, ir blogas. Alizavos mokykla yra pirma ir paskutinė mano darbovietė, tačiau palikti ją nebuvo sunku. Tiesiog yra laikas mokytis, laikas kurti šeimą, laikas palikti mylimą darbą.
Mokykla netoli mano namų, joje dažnai apsilankau. Užsuku į mokykloje veikiantį medicinos punktą, biblioteką, pakalbinu vietoj manęs dirbančią kolegę. Stengiuosi savo kalbomis neįkyrėti, suprantu, kad visi turi savo reikalų.
110 metų mokyklai nėra daug. Yra ir „vyresnių“ mokyklų. Alizavos mokykla dar jauna. Jos perspektyva nedžiugina. Mokinių mažėja, bet linkiu jai gyvuoti kuo ilgiau.
Algirdas PETRULIS,
3 laidos abiturientas
Algirdas Petrulis į pirmą klasę atėjo būdamas devynerių. Mokydamasis mokykloje svajojo tapti žurnalistu ir jo svajonė išsipildė. A. Petrulis – buvęs „Kupiškėnų minčių“ žurnalistas.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Augau netoli Alizavos, Akmenės kaime. Šis kaimas seniai nušluotas melioracijos. Į pirmą klasę atėjau būdamas devynerių, 1951 metais, su sese Vanda. Eidavome dažniausiai pėstute palei Pyvesą arba pro Grincagalės kaimą. Vyresnėse klasėse atmindavau su dviračiu, vėliau tėvukas nupirko motociklą „Kavroviec“.
Mano vaikystė deformuota. Dėdės, t. y. mamos broliai, buvo partizanai. Turėjome saugotis rengiamų pasalų. Buvome stebimi, sekami. Šnipai atsėlinę po langu stypsodavo, klausydavo, ar nėra pas mamą brolių atėjusių.
Pirmos klasės nė nebaigiau, išvykome su tėvais į Latviją, Jelgavą. Po pusmečio tėvai mus parsiuntė atgal, o patys pasiliko. Kurį laiką gyvenome su močiute, tėčio mama. Grįžau į Alizavos mokyklos antrą klasę. Pradinių klasių auklėtoja buvo Kotryna Valionytė. Sakė, kad aš protingas, liepė iškart eiti į trečią klasę, bet nesutikau.
Vyresnėse klasėse mano auklėtoja buvo Paulina Glemžaitė. Labai gera mums buvo, kaip ir kiti tuo metu dirbę mokytojai. Mokytojus miniu tik geru žodžiu – jų jau turbūt nebėra šiame pasaulyje.
Geriausiai man sekėsi kūno kultūra ir lietuvių kalba. Vieną rašinį buvau apie krepšinio rungtynes sukurpęs, tai mokytoja prieš visą klasę perskaitė. Gerus mokinius seniau knygomis apdovanodavo. Mokytojas Vytautas Jakubka išrašė man Kazio Sajos knygą „Klumpės“. Koks laimingas buvau. Pirmą padėkos raštą gavau tik būdamas devintokas.
Visą laiką svajojau tapti žurnalistu, bet negalėjau įstoti, neatitikau reikalavimų, tai įstojau į lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Tačiau svajonė išsipildė, dirbau „Kupiškėnų minčių“ žurnalistu. Šiuo metu esu išėjęs į pensiją.
Su buvusiais klasės draugais susitinkame ir šiandien, deja, jau nemažai jų mirę.
Eisvydė ISAJEVAITĖ,
10 dešimtokų laida
Eisvydė Isajevaitė šiandien gyvena Dubajuje. Už tai, ką ji pasiekė, dėkinga visiems mokytojams, kurie mokė ją gyvenimo. Su kai kuriais mokytojais ji ryšį palaiko iki šiol.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo
Gyvenau tiesiai priešais mokyklą. Nuolat matydavau ją tokią – apsuptą berželių, lakstančių vaikų. Tikriausiai nebuvo dienos, kad aplink ją neknibždėtų jaunimas. Rytas ar vakaras, naktis ar diena, prie mokyklos vykdavo veiksmas.
Pati mokykla, vos įėjus į ją, stebindavo spalvomis ir nuaidinčiais garsais. Man patikdavo pereiti tą margą koridorių, nes ten patekdavo daugiausia saulės spindulių. Patikdavo žiūrėti nuotraukas ant stendų ir ieškoti tose nuotraukose savęs.
Mokykloje labiausiai įsiminė užklasinė veikla. Stengdavausi į ją įsitraukti. Ačiū už tai bibliotekininkei Danutei Miknevičienei ir auklėtojai Jūratei Kuliukienei. Jos mane įtraukė, motyvavo, skatino. Galėdavau su jomis pasikalbėti, išsipasakoti, gauti gyvenimiškų patarimų. Antra vertus, nepasakyčiau, kad buvau labai susikoncentravusi į mokslus, jei galėčiau atsukti laiką atgal, grįžusi į ją visai kitaip paskirstyčiau savo laiką.
Šiandien didžiausią dėmesį būčiau skyrusi matematikai, chemijai, biologijai ir fizikai, nes tai dalykai, turintys labai didelę svarbą. Dabar to mokausi iš savo vyro.
Vieni įdomiausių mokytojų man buvo Aurimas ir Asta Martinkai. Teko pas abu mokytis istorijos. Nors jie gana skirtingi kaip mokytojai, tačiau labai įdomiai pateikdavo medžiagą. A. Martinkos klausydavo visi, nes jis mokėdavo ir pajuokauti su vaikais, ir esant reikalui balsą sugriežtindavo. Jo dėstymas buvo daugiau ne kaip teorija, bet kaip išgyventa praktika, tad ir klausytis buvo įdomu.
Giedrė Bačiulienė, chemijos mokytoja, mane įkvėpė mokytis chemijos. Dar ir dabar prisimenu jos gerą mokymo taktiką, norėjosi daugiau gilintis.
Dailės mokytoja Audronė Užtupienė visai kitokia. Jos pamokose išmokau savarankiškumo, laisvės kurti.
Tikrai labai esu dėkinga mokytojui Eimučiui Sarsevičiui ir Gintarui Paškauskui, nes jų dėka pamačiau kitokią Lietuvą, daug keliavau su jaunaisiais turistais. Nemanau, kad kiti suaugę taip atsakingai ir nuoširdžiai būtų mumis pasirūpinę. Jų dėka norėjau keliauti dar daugiau. Studijuodama pagal „Erasmus“ programą buvau išvykusi į Švediją, bakalauro studijas užbaigiau Kinijoje, o vėliau išvykau į Dubajų. Ten susipažinau su savo vyru iš Palestinos. Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvenu jau penkerius metus, auginame dukrą. Šiuo metu jai skiriu visą savo laiką.
Esu dėkinga visiems mokyklos mokytojams. Jie mane mokė gyvenimo. Su kai kuriais ryšį palaikau iki šiol. Labai norėtųsi tikėti, kad skaitmenizavimas neišstums natūralaus mokytojo ir mokinio ryšio, kuris ir kuria mokyklos beribę erdvę ir amžių.
Įdomūs faktai apie Alizavos mokyklą
- 1910 m. lapkričio 1 d. Gubernijos liaudies mokyklų direkcija Kaune priėmė sprendimą atidaryti mokyklą Alizavoje ir čia paskyrė mokytoją. Mokykla darbą pradėjo 1911 m. sausio 3 d. Pirmuoju Alizavos pradinės mokyklos mokytoju tapo Kazimieras Maldutis. Revizoriaus duomenimis, tais metais mokyklą lankė 65 mokiniai. Mokykla buvo išlaikoma valstybės iždo bei gubernijos zemskinio mokesčio. Ūkio reikalams, mokytojo atlyginimui, knygų įsigijimui skirta 500 rublių. Dirbant K. Maldučiui Alizava ir jos apylinkės pagarsėjo kaip „lietuvininkų“ sala.
- Vokiečių okupacijos metais Alizava pragyveno neturėdama savo mokytojo. Jaunimas, išskyrus lankiusį aplinkines mokyklas, liko be mokslo.
- 1918 m. pradinė mokykla Alizavoje atkuriama. Trijų klasių pradinėje mokykloje nuolat dirbo 3 mokytojai, mokėsi 40–50 mokinių. Mokytojai nevengė fizinių bausmių: nusikaltę mokiniai buvo klupdomi ant grindų, didesnį nusižengimą padariusiems buvo skiriami kirčiai liniuote per ištiestos rankos delną.
- 1938–1940 m. Alizavoje buvo 4 klasių pradinė mokykla. Mokytojų su aukštuoju išsilavinimu nebuvo.
- 1952 m. iš keleto senų pastatų pradėta statyti nauja mokykla. 1954 m. joje nuskambėjo pirmasis skambutis. 1960–1961 mokslo metais išleista pirmoji abiturientų laida.
- 1975 m. mokinė Rima Kriovaitė, pirma ir vienintelė, mokyklą baigė aukso medaliu.
- 1986–1987 m. mokykloje įvesti nauji mokomieji dalykai – informatika ir etika. Nuo 2001 metų mokykloje pradėta dėstyti anglų kalba. Tais pačiais metais mokykla įsigijo pirmus šešis kompiuterius, įvestas internetas. Įkurta priešmokyklinė klasė.
- Nuo 2005 metų Alizavos pagrindinė mokyklą įsijungė į projektinę veiklą. Įgyvendinami bendruomenės skaitymo skatinimo, ekologiniai ir kiti projektai. Mokykloje lankosi žymūs rašytojai, aktoriai, dailininkai ir daugelis kitų žymių Lietuvos asmenybių.
- Alizavos pagrindinė mokykla turi savo laikraštuką „Šratinukas“. Jis leidžiamas nuo 2000 m., aštuonerius metus jį galima skaityti ir internetinėje erdvėje.
