Justas JASĖNAS
Justas JASĖNAS
Pakirdau iš miegų jau žinodamas, kad kažkas įvyks, turėtų įvykti. Taip ne sykį jau buvo. Pasitikiu tik savimi, savim viliuosi. Jauti, vadinasi, tikrai bus, tik kada konkrečiai – dar nežinai. Jau ryte esu irzlus, nerandu sau vietos, šiaip – viskas gerai. Nekantrauju, valgydamas springstu. Bėgu mokyklon. Vis dar ne. Bet tikrai kažkas atsitiks…
Septintoji pamoka man labiausiai patinka. Istorija. Jos labai laukiu. Visada būnu pasiruošęs, dėsto mokyklos direktorė, pasisiūlau beveik kiekvieną pamoką atsakinėti. Skambutis pamokon. Suprantu, jaučiu, kad dabar tai ištiks, jei jaučiu, visada juk ištinka, niekada dar nebuvo neištikę, jei jaučiau. Bet vis dar ne. Atsimenu, paskutinis įžengiau klasėn, aš pats užvėriau duris.
Tradicinė pamoka, nieko ypatingo. Stoju atsakinėti. Staiga – milžiniškas trenksmas, nesuspėjame reaguoti, iškrenta klasės langai, baigiasi pamoka. Pareinu namo. O juose laukia žinia – suvirindamas kažkokias talpyklas susprogo mano Krikšto Tėvas ir dar vienas kartu dirbęs žmogus. Jaučiau, sakiau tik sau, kad išsipildys. Taip ir įvyko.
Mama sako, kad reikia eiti atsisveikinti. Aš nesuprantu, ką reiškia atsisveikinti, ką reikia daryti atsisveikinant. Tad neatsisveikinu ir nieko nedarau. Regiu kūnus karstuose – surinktus, sudėtus, suklijuotus. Primena žmogaus kūno kontūrus. Sukandu dantis, taip esu įpratęs, svarbu nieko nepasakyti, kad ir kas benutiktų. Važiuojam į Ramygalos kapines, minios žmonių, ant kiekvieno pakelės stulpo varna, kranklys, erelis. Padėjo turbūt palydėti, o gal mums taip tik atrodė.
Ir dar iš studijų metų Vilniuje… Eiti, būtinai eiti į Operos ir baleto teatrą, klausytis, matyti, regėti, kaip dainuoja, ką dainuoja, kaip apsirengę. O paskui eiti, būtinai eiti į Onkologijos institutą, eiti į Santariškių klinikas, būti su beišeinančiais, su kada nors vis tiek išeisiančiais. Eidavau į tokį labai specifinį Kardiologijos skyrių, kur kelios lovos, kur guli tie, kuriems metų metais neužgyja pjūviai. Metų metais atvira, beveik atvira krūtinės ląsta. Būdavau, sėdėdavau, o ką galėjau pasakyti, ką tas sakymas duoda, kam jis bereikalingas? Tiesiog neužgyja, ir tiek.
Dar klaipėdiškė Gretė Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje. Kasdien ją aplankydavau, mano bendraamžė. Kalbėdavom apie eilėraščius. Jokių dievų tada nebuvo. Sterilu, gryna, balta, sėdim skafandrais apsigaubę… Kalbėdavomės apie spalvas, apie atspalvius. Aš žinojau, kad ji mirs, turi mirti, reikia, kad mirtų, kitaip gi nebūna… Tiesiog taip būna. Ištverti tik šią akimirką, o kitos – jau nebūtinai.
Valgom apelsinus, kokia įspūdinga oranžinė spalva, tik tame skyriuje ją ir pamačiau pirmą sykį. Išėjau, o išėjęs supratau, kad dabar ji miršta, kad niekada neturėjo tėvo, kad po jos mirties daugiau čia kojos nekelsiu. Ir niekada nebekėliau.
Prisiminiau Audrių… Mano bendraamžis, šiek tiek vyrėlesnis. Labai draugavom, vos pirmą sykį Panevėžyje susitikę. Draugaujam dabar. Neteko tėvo. Nebuvau laidotuvėse. Po kelių dienų susitikom.
Žiūriu, o ir jau pažinti nebegaliu. Ne tas, tikrai ne tas žmogus, ne jo gestai, kūnas ne jo, kai lietuviškus tariu žodžius, rodos, supranta. Išgyvenama, susitaikoma, bet tas klaikus skausmas, kol išgyvenama, kol susitaikoma. Kalbėjomės, daug ir daug tylėjom, tylėti geriausia. Kaip gerai yra kartu valgyti. Kaip gerai, kad esti žmona, kad esti trys mažos mergytės. Gražūs jųjų plaukučiai. Taip ir užaugo ant kelių besėdėdamos, taip ir užaugo kaklą apsivijusios…
Neatsimenu tėvo laidotuvių. Neatsimenu šv. Mišių, neatsimenu, ką sakė klebonas. Norėjau, kad viskas būtų gerai, kad visi laidotuvių dalyviai pavalgytų, būtų sotūs. Nebuvo laiko gedėti, o gal ir nereikėjo. Skaitau maldas lietuviškai ir latviškai, galvoju, kaip gerai, kad visa jau baigiasi, kad greit jau galėsiu krist pamiegoti.
Dar mano dėdės širdis… Jaunas buvo, žuvo, nesukūrė šeimos, gyvasties jau nebebuvo galima išgelbėti, suprato teta medikė. Dovanojo širdį kitam žmogui. Nepastatė paminklo savo broliui, kol jo širdis plakė kito žmogaus krūtinėje, bičiuliavosi su nauju svetimu savuoju. Kas įkvėpė jas, tas mano tetas, taip pasielgti? Niekada nepaklausiau, o ir neklausiu. Tiesiog… Tikrai ne religiniai principai.
Taip ir nebepasikalbėjau su tėvu apie gyvenimą. Nebuvo laiko, aplinkos, tinkamos progos. Tos vasaros vakarą sėdėjom ligoninės kiemelyje žiūrėdami ir tylėdami. Gal supratom, kad matomės paskutinį kartą. Ką tais žodžiais bepapildysi? Dyla vakaras, dyla gyvenimas. Sėdėjom ir rūkėm. Gal tas sėdėjimas ir buvo iškalbingiausias, vienintelis kartas, atpirkęs tai, kas per dešimtmečius užmiršta, sudaužyta, išverkta. Gal tai ir buvo proga dar sykį mokytis atleidimo, mokytis būti šią akimirką, nes kitos jau niekas nepadovanos.
Šalia jo buvau dabar toks didelis, užaugęs, išsilavinęs (kažkodėl net nejauku tokiam būti). O tėvas sunkiai sirgo, sėdėjo vežimėlyje, duso, kasdien mažėjo, nyko. Gal tai man pamoka pamatyti tėvą – jau besitraukiantį. O, rodos, dar neseniai buvo priešingai: sėdėjau visiškai mažytis ir gležnas šieno vežime ir žaidžiau su smilga. Augalotas milžiniškas mano tėvas triūsė laukuose. Iš tų miglotų susitikimų liko tik kelios nuotraukos.
Ugnis viską sunaikina ir turbūt apvalo, leidžia būti tik tam, kam dar verta pabūti. Dabar jau nieko nebeskauda (ar tikrai?), nereikia jokių fotografijų, liko kelių susitikimų nuotrupos, nešiojuosi jas, kartais atsimenu.
Nežinau, ką paveldėjau iš savo tėvo. Turbūt didelį troškulį mokytis, rašyti, skaityti, įsižiūrėti… Bet ką jis pakeldavo, bet ką sutaisydavo. O aš nieko nepakeliu ir nieko nemoku sutaisyti.
Kaip norėčiau parašyti eilėraštį R. Rakausko nuotraukai, kurioje didelės tėvo plaštakos ir skaidrus mažo vaiko žvilgsnis. Norisi verkti, tobulų tėvų nėra. Ar ne? Ką kita šiandien galėčiau daryti, jei ne dėkoti už tai, kas duota, ko nėra, kas netobula, sužeista, ko kaip gelmių šaltinio tebetrokštu.
Norėčiau šiandien pasikalbėti su Tėvu, pasižiūrėti į gyvenimą, pasitarti, bet… Kai prieš keletą metų buvau šventinamas kunigu, labiausiai tose iškilmėse trūko tėvo. Taip ir atsiskyrėm tą vakarą ligoninės kieme visai nieko nebekalbėdami, neatsisveikinom. Sumetėm krūvon nuorūkas džiaugdamiesi, kad galėjom kartu parūkyti.
Sėdi tėvas vežimėlyje ir springdamas kūkčioja, kūkčiodamas verkia. O kad tikrai verkia, argi jis bežino, ar besupranta? Parvežiau tėvą palaton, išėjau į tamsią naktį. Kitas susitikimas nebeišaušo. Žinojau, kad nebeišauš…
Vilės Leščinskienės nuotrauka
