PRAMOGOS LATVIJOJE – PER KARANTINO PRIZMĘ

„Svetur apsilankius“

Nuo gegužės vidurio galima laisvai keliauti po Lietuvą, Latviją ir Estiją. Sprendimas priimtas remiantis Baltijos šalių tarpusavio pasitikėjimu.

Į vienos dienos kelionę po kaimyninę Latviją išsiruošė ir šio straipsnio autorė. Latvijoje galima pasijausti kaip kitame pasaulyje – ten neprivaloma dėvėti veido kaukių.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Svarbiausia – atstumas

Krimuldos istorinis centras Gaujos upės dešiniajame krante. Dvaro savininkų kunigaikščių Lyvenų klasicizmo stiliaus gyvenamasis namas pastatytas apie 1848 m.

Nauja – tai atrasta sena. Kartu su keliautojų kompanija nusprendėme prisiminti gerai žinomą pramogą – lyno kelią iš Siguldos į Krimuldą. 1200 metrų ilgio maršrutas keltuvu virš Gaujos upės slėnio į Krimuldą ir atgal vienam suaugusiam žmogui kainavo kiek daugiau nei dešimt eurų.

Bilietus įsigijome iš anksto, kad kuo mažiau reikėtų trintis laukiant eilėje prie kasos. Į kelionę išsiruošėme apsirūpinę apsauginėmis veido kaukėmis, įsidėjome dezinfekcinio skysčio, paskutinę akimirką pasitikrinome asmens dokumentų galiojimo laiką. Nors žinojome, kad vykstant į Baltijos šalis kelionės tikslo nereikės pagrįsti, tačiau pasus ar tapatybės korteles pasieniečiams teks parodyti.

Važiuoti į Latviją galima tik per Saločių patikros punktą. Pasienyje į Latviją įvažiuojantys lengvieji automobiliai nebuvo tikrinami, pareigūnai stabdė tik krovininius automobilius, tad pervažiavę sieną nukūrėme savais keliais.

Sustojome pirmoje pasitaikiusioje degalinėje. Kaip ir esame pratę, iškart užsidėjome kaukes. Sulaukėme tuo pat metu degalus pylusių broliukų latvių šypsenų – mat kaukes Latvijoje dėvėti niekuomet nebuvo privaloma.

Kaukę dėvėjo tik degalinėje dirbusi kasininkė. Dezinfekcinio skysčio nei degalinės prieigose, nei tualete nebuvo.

Latvijoje karantino metu svarbiau už pridengtą burną ir nosį yra atstumų laikymasis. Važiuodami pro šalį pastebėjome prie nedidelių parduotuvių eilėse išsirikiavusius gyventojus, žmonės laisvai gurkšnojo kavą lauko kavinėse (tai nedrausta daryti visą karantino laikotarpį). Beje, Latvijoje visą laiką dirbo ir tos įstaigos, parduotuvės, kurios Lietuvoje per karantiną kurį laiką buvo uždarytos, t. y. grožio salonai, statybinių prekių, drabužių, baldų ir kitos parduotuvės.

Veido kaukės buvo privalomos tik vagonėlyje.
Autorės nuotraukos

Mūsų kaimynai latviai, nors ir nestipriai apriboti, gali pasidžiaugti mažiausiu COVID-19 infekcijų šalyje skaičiumi, palyginti su Baltijos šalimis. Lietuva pagal sergamumą koronavirusu Baltijos šalyse – antra, o Estijoje susirgusių žmonių iš visų trijų šalių užfiksuota daugiausia.

Latvijos valdžia giria tautiečius. Latviai mano, kad pandemijos akivaizdoje juos gelbsti mentalitetas. Tauta drausminga ir moka susitelkti kritiniais periodais. Be to, Latvijoje atlikti apklausos duomenys parodė, kad gyventojai taupūs ir juodai dienai vidutiniškai turi atsidėję santaupų dviem mėnesiams. Kai kuriems lietuviams derėtų šios savybės pasimokyti.

Veido kaukės – tik vagonėlyje

Atvykę į Siguldos miestelį pastebėjome ir daugiau automobilių su lietuviškais numeriais. Išlipusius iš automobilių lietuvius iškart galima atpažinti. Ir suaugę, ir vaikai dėvėjo veido kaukes, o kai kurie, ypač vyresni, buvo apsimovę ir apsaugines pirštines.

Prie kasos eilių nebuvo. Per kelias minutes užregistravome savo bilietus ir mūsų buvo paprašyta palaukti apie dešimt minučių, kol iš Krimuldos į Siguldą lynu atšliuoš keltuvas.

Porinis skrydis lynu – kai du žmonės, pritvirtinti prie specialaus keltuvo svarstyklių principu, leidžiasi oro lynu, kabančiu dar aukščiau už keleivinį keltuvą.

Laukdami galėjome stebėti porinius skrydžius lynu – kai du žmonės, pritvirtinti prie specialaus porinio keltuvo svarstyklių principu, leidžiasi oro lynu, kabančiu dar aukščiau už keleivinį keltuvą. Tokią ekstremalią pramogą lankytojai nori išbandyti ne ką mažiau nei šuolį su guma virš Gaujos upės.

Išmėginti laisvą kritimą iš 43 metrų aukščio galima šokant iš funikulieriaus už keliasdešimt eurų.
Atšliuožus lauktam keleiviniam keltuvui, mus pasitikusi vagonėlio palydovė išdalijo vienkartines veido kaukes. Ji akcentavo, kad privaloma kaukes dėvėti per visą kelionę keltuvu, kadangi vagonėlyje negalima išlaikyti saugaus dviejų metrų atstumo. Kėlėmės penkiese. Internete kelionės aprašyme buvo paminėta, kad keltuvu iš viso vienu metu galima keltis dešimčiai keleivių. Keltuve buvo ir dezinfekcinio skysčio, tačiau niekas juo, išskyrus vagonėlio palydovę, nesinaudojo.

Sustok, akimirka

Į Latvijos gamtovaizdį žvelgti iš paukščio skrydžio buvo labai smagu. Tolumoje matėsi Turaidos pilis, po kojomis – srauni Gaujos upė ir per ją einantis tiltas, iš abiejų pusių papuoštas Latvijos vėliavomis. Keliu važiuojančios mašinos atrodė tartum mažos degtukų dėžutės.

Gražu ir kartu keista šliuožti medžių viršūnėmis. Visus nustebino gana tikroviška, į pušį įkelta meškutė. Mes, kupiškėnai, šypsojomės labiausiai, nes ji mums asocijavosi su Kupiškio rajono miškais slampinėjančia lepečkoje.

Išlipus iš keltuvo kaukių dėvėti nebuvo privaloma. Grįžti iškart taip pat nebūtina – galėjome daugiau patyrinėti Gaujos nacionalinį parką, svarbiausia nepavėluoti į paskutinį 18 val. keltuvą.

Gūtmanio ola – giliausias urvas Latvijoje ir visose Baltijos šalyse. Urvas yra netoli Gaujos upės kranto, Gaujos nacionaliniame parke. Ola pradėjo formuotis prieš 10 000 metų, poledynmečio vandenims graužiantis į smiltainio uolas.

Aplankėme Krimuldos pilį, Rato kalną, palipę žemyn – Gūtmanio olą. Seniai bematėme tiek daug žmonių vienoje vietoje ir dar be kaukių. Net nuotaika pagerėjo, tą akimirką atrodė, kad grįžome į įprastinį gyvenimą. Vėl galime be baimės keliauti, pramogauti, nebesibaidyti vieni kitų. Dviratininkai, bėgikai intensyviai treniruojasi, porelės ant suoliuko bučiuojasi, vaikai kartu žaidžia, o senjorai susitikę šnekučiuojasi – visi lepinasi saulės spinduliais.

Gūtmanio ola garsi ir jos sienose esančiais įrašais. Seniausi iš jų datuojami 1668 ir 1677 m.

Aukštyn žemyn išvaikščioję dalelę Gaujos nacionalinio parko nusprendėme grįžti keltuvu į Siguldą. Vagonėlyje kėlėmės aštuoniese. Grįžę nuėjome į miesto Lazdų parką pasigrožėti skėčiais iš gėlių.
Prieš išvažiuodami iš Siguldos nusprendėme užsukti į atsitiktinį prekybos centrą. Pirkėjai ten taip pat nedėvėjo veido kaukių. Tik apsaugininkas vaikštinėjo ir visus pirkėjus ragino laikytis atstumo.
Mus aptarnavusi pardavėja irgi buvo be veido kaukės, bet ją nuo pirkėjų dengė plastikinė skaidri pertvara. Kasininkė buvo piktoka išgirdusi, kad mes kalbame lietuviškai. Jai nepatiko, kad kitataučiai atvažiuoja į Latviją viruso nešioti.

Išėję iš prekybos centro lauko prekybos vietoje nusipirkome pirmų braškių kilogramą už penkis eurus. Grįždami namo juokavome, kad vaikystės laikus menančių ir Latviją reprezentuojančių „Karvutės“ saldainių nenusipirkome. Svarbiausia, kad galima vėl keliauti, tik kiek kitaip.

Latvijos ir Lietuvos pasienyje reikėjo sustoti. Mus sustabdęs pareigūnas paklausė, iš kur mes važiuojame. Kaip kelionės įrodymą pasilikome keltuvo bilietus, tačiau jų parodyti nereikėjo. Pasienietis patikrino asmens dokumentus, nuskenavo termovizoriumi ir palinkėjo laimingo kelio.

Nuo birželio 1 d., pagal trečiadienį paskelbtą Vyriausybės sprendimą, patikros Lietuvos ir Latvijos pasienyje nebebus – siena taps atvira.