Vasalava – kelių sodybų kaimelis, tarsi žvelgiantis į Palėvenę nuo šiaurės pusėje iškilusios kalvos. Greta plyti Buivėnų kaimo laukai. Toliau Aukštaičių, Pamarnakių, Mutkūnų kaimų valdos. Noriūnų seniūnijos duomenimis, čia šiuo metu savo gyvenamąją vietą yra deklaravę trys žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Iš čia kelios Vanagų kartos
Šio kaimo gyventoja Roma Vanagaitė papasakojo, kad su mama Emilija Vanagiene gyvena Palėvenėje, Šlaito gatvėje, bet gyvenamoji jų vieta deklaruota Vasalavos kaime. Tai nėra klaida. Mat čia nuo seno buvo ir yra to kaimo žemė. Plečiantis Palėvenei šioje vietoje ir atsirado Šlaito gatvė.
Emilija Vanagienė su dukra Roma prie šimtametės sodybos klėties.
Autorės nuotraukos
„Mano seneliai Juozapas ir Bronė Vanagai gyveno Vasalavos kaime. Jie susilaukė penkių sūnų Romo, Vytauto, Vlado, Egidijaus ir Broniaus. Bronius mano tėvas. Miręs.
Seneliai turėjo apie 12 hektarų žemės. Ji plytėjo nuo Vasalavos aukštumėlės iki pat pakalnės, kur teka Lėvuo. Senelių sodyba buvo kitoje vietoje. Jie 1932 metais savo trobesius perkėlė į kitą savo žemės pakraštį, į šią vietą, arčiau Palėvenės. Taip nutiko lyg ir dėl kažkokių nesutarimų su bendrapavardžiu to paties kaimo gyventoju. Dėl ko kaimynai pykdavosi, nežinau.
Erdviame Vanagų kieme vykdavo jaunimo gegužinės.
Erdviame senelių sodybos kieme prieškario laikais, gal ir vėliau, vykdavo jaunimo gegužinės.
Mano bobutė Bronė susirgo ir mirė turėdama maždaug 40 metų. Senelis liko su penkiais vaikais. Netrukus jis vedė antrą kartą. Antra jo žmona Elžbieta buvo kilusi iš Panevėžio rajono. Jiedu bendrų vaikų neturėjo.
Visi tėvo broliai išėjo kitur gyventi. Su tėvais liko tik mano tėvas. Mat jis ilgai nesukūrė šeimos. Vedė maždaug 39 metų. Jo žmona, o mano mama Emilija, yra kilusi iš Gumbelių kaimo, už Salamiesčio. Ten jau Biržų rajonas.
Vanagų sodybos klojimas mena praėjusio šimtmečio pradžią.
Tėvas degdavo kalkes. Kalkynas buvo netoli Zuntės link Palėvenės. Vėliau jis iki pensijos dirbo Byčių kolūkyje statybininku. Mamai teko darbuotis sezono metu kolūkio grūdų sandėlyje.
Vėliau ji buvo ilgametė pašto darbuotoja, laiškanešė. Šį darbą aš perėmiau iš mamos ir daugiau nei dvidešimt penkerius metus spaudą, laiškus ir kitokias siuntas pristatydavau aplinkinių kaimų gyventojams.
Vasalavos kaimo sename moliniame tvarte kolūkio laikais buvo arklidės.
Laisvalaikiu mama siūdavo. To amato buvo išmokusi iš kaimo siuvėjos. Apsiūdavo savo šeimą. Kiti retai prisiprašydavo ką nors pasiūti. Siuvimas manęs netraukė. Sėdimas darbas, o aš nemėgstu vienoje vietoje ilgai sėdėti. Baigusi Noriūnuose aštuonmetę mokyklą, toliau vidurinio mokslo ir profesijos mokiausi Panevėžyje.
Tapau šaltkalvinių darbų kontroliere. Tas darbas man nepatiko. Porą metų padirbėjusi tuometinėje Kupiškio sviesto gamykloje sugrįžau į kaimą. Šiuo metu šiek tiek ūkininkauju. Yra 5,5 ha žemės. Laikau karvę, vištų. Turiu šiltnamį, sodinu daržus. Pieną pristatau supirkėjams.
Seniūnijoje talkinu tvarkydama aplinką. Dalyvauju Palėvenės bendruomenės „Palėvenys“ veikloje. Dabar prieš Motinos dieną tvarkau savųjų kapus. Kaime man patinka gyventi. Į miestą to gyvenimo niekada nemainyčiau“, – pokalbio pabaigoje tvirtino Roma.
Ji pridūrė, kad turi brolį Alfredą. Jis šiuo metu gyvena ir dirba Londone. Kol turi darbą, grįžti į Lietuvą nesirengia.
Buvusi Alfonso Samo sodyba Vasalavoje.
Kaimas dukros akimis
Ant kalniuko tebėra dar dvi Vasalavos kaimo sodybos. Vienoje jų gyvena Irena Goštautienė. Garbaus amžiaus mamai šiuo metu padeda šeimininkauti kartu gyvenanti dukra Janina.
Irenai Goštautienei Vasalava yra labai miela, nes netoli jos gimtojo Aukštaičių kaimo.
Ji papasakojo, kad šalia jų buvo Jono Samo namai. Dabar jau nugriauti. Likusi tik netoliese buvusi Alfonso ir Onos Samų sodyba, kurioje šiuo metu lyg ir šeimininkauja vieno medžiotojų būrelio medžiotojai. Tebėra ir molinis tvartas netoliese. Ten kolūkio laikais laikyti arkliai.
Jos tėvai Petras Goštautas ir Irena Goštautienė, buvusi Kecoriūtė iš Aukštaičių kaimo, Lietuvos savanorio dukra, į Vasalavą atsikėlė gyventi apie 1965 metus. Prieš tai jų šeima buvo įsikūrusi Šalnakundžių kaime, prie Puponių.
„Tėvų šeimoje užaugau kartu su broliu Jonu. Jis šiuo metu gyvena Šepetoje, garsėja kaip aludaris. Šio amato išmoko iš tėvo, kuris darė labai gerą alų. Už pinigus alaus kitiems jis nedarydavo. Aplinkiniai prisiprašydavo tėvą padaryti alaus pažadėję padėti šieną nupjauti, suvežti.
Goštautų namas atstatytas po gaisro.
Tėvas buvo labai nagingas žmogus. Daug ką mokėjo pats sumeistrauti, sau darbus ūkiškus palengvinti. Dirbo kolūkyje traktorininku. Mama kurį laiką buvo melžėja, dirbo laukininkystės brigadoje.
Tėvai šią sodybą nusipirko iš Adomo Vanago. Jį aplinkiniai vadindavo Adomėliu. Kai čia atsikraustėme, buvau penktokė. Esu girdėjusi, kad Vasalava turėjo plėstis iki Palėvenės. Bet taip nenutiko. Kaip ir anksčiau su Palėvene Vasalavą jungia maždaug puskilometrio keliukas, vingiuojantis per pievas.
Prisimenu artimiausią mūsų kaimyną Joną Samą. Jis mėgo savotiškai pajuokauti. Kartą tėtė nuėjo pas jį. Tai kaimynas rimtu veidu jam papasakojo tokį nutikimą: „Žinai, Petrai, turėjau tokį arklį Žvaigždę. Per Jurgiškio ežerą važiuoju, ledai tiška. Žmonės pakrantėj rugius pjauna, į mus žiūri.“ Taigi iš kur tie ledai per rugiapjūtę? Kitą kartą jis kaimo vaikams prifantazavo, kad Adomėlis Vanagas laiko milijonus triušių, ko neiną pasižiūrėti. Tie nulėkė ir pamatė, kad narvelyje tik vienas triušis.
Mūsų kaime pramogų nebuvo. Visi traukdavome per Jonines į Noriūnus. Palėvenės vienuolyno kieme vykdavo šokiai. Viename iš jo statinių kolūkio laikais veikė kolūkio kontora. Ten rodydavo filmus. Tai vaikai eidavo jų žiūrėti, o jaunimas pasilikdavo pašokti.
Sakydavo: „Einam į dvorčių.“ Kai Lietuvoje atsirado televizija, kolūkis nupirko pirmą televizorių. Jis buvo pastatytas ten, kolūkio kontoroje. Visi aplinkiniai traukdavo televizijos laidų žiūrėti. Ta pramoga gyvavo tol, kol žmonės patys neįsigijo televizorių“, – pasakojo Janina.
Ji tėvų namus paliko baigusi Noriūnų aštuonmetę mokyklą. Išvažiavo mokytis į tuometinę Jonavos azoto gamyklos profesinę mokyklą. Ten įgijo aparatininkės-laborantės specialybę. Dirbo kurį laiką toje gamykloje pagal specialybę. Vėliau darbavosi kitoje srityje.
Iš Goštautų kiemo matyti Palėvenės bažnyčia.
Janina teigė, kad jos svajonė buvo siūti. Šio amato pramoko. Siuvimas tapo hobiu. Siuva pati sau. Taip pat labai mėgsta megzti. Jos namai Jonavoje. Tik nenorėjusi ten, kaip anksčiau sakydavo, ant bruko, atsivežti devyniasdešimtmetės mamos. Joms abiem geriau čia, Vasalavoje, kur savas kiemas, gėlynai, grynas oras.
Kai mama negali nueiti į Palėvenės bažnyčią, pasimeldžia namuose, pro langą žiūrėdama į tolumoje boluojančius jos bokštus.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko straipsnyje rašoma, kad Vasalava (Veselava) yra Noriūnų seniūnijoje, Palėvenės parapijoje, 0,5 km į šiaurę nuo Palėvenės. 2011 metais čia gyveno 22 žmonės. Vasalava susiformavo kaip viena iš Palėvenės valdų, tą liudija ir seniausias pavadinimas.
1673 metais Palėvenės-Vasalavos ir Pamarnakių valdą įsigijo broliai Ukmergės pataurys Laurynas Mykolas Odlianickis Počobutas ir Jonas Vladislovas Počobutas.
XVIII a. pab. Vasalava kartu su Pamarnakiais priklausė Mykolo ir Marcibelės Oginskių Noriūnų dvarui. 1795 metais palivarke gyveno Stanislovas Pietraškevičius ir Pranciškus Juozapavičius. 1866 metais Vasalavoje buvo 23 gyventojai.
1869–1915 metais kaimas priklausė Subačiaus valsčiaus Palėvenės seniūnijai.
Iš Žemutinės Palėvenės dvaro valstiečiai Antanas Samas ir Juozapas Vanagas gavo 37,67 dešimtines skirtinės žemės. 1903 metais Vasalavoje gyveno 44 žmonės. 1923 metais buvo 4 ūkiai, 22 gyventojai. 1927 metais šio kaimo ūkininkai pareiškė norą skirstytis į vienkiemius.
Kaimą 1935 metais išskirstė matininkas Stasys Godliauskas. Buvo išdalyta 47,14 ha šiems savininkams: Emilijai Blažienei, Tadui Grilauskui, Zosei Jutkienei, Povilui Muraškai, Adomui Samui, Jonui Samui, Alfonsui Samui,
Onai Smičiūtei, Petrui Tumoniui, Abraomui Chaumui Taicui, Adomui Vanagui, Juozui Vanagui. Dauguma jų buvo Palėvenės bažnytkaimio mažažemiai (1912–1922 metais įsigiję sklypelius iš Komarų dvaro).
Tik A. ir J. Samai bei A. ir J. Vanagai turėjo vidutinius ūkius.
1936 metais Blažienės ir Taico ūkeliai buvo perimti valstybės žinion.
1942 metais Vasalavoje buvo Jono Samo, Alfonso Samo, Adomo Vanago, Juozo Vanago ūkiai. Iš viso 19 gyventojų.
1959 metais buvo Viliaus Samo, Adomo Vanago, Jono Samo, Alfonso Samo, Juozo Vanago namų ūkiai. Iš viso 14 gyventojų. 1970 metais čia gyveno 10, 1979 metais – 12, 1989 metais – 5, 2001 – 11 gyventojų.
1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Akmenynė, Graužynė (kalneliai), Lėvuo (upė), Pačebuto bala, Marnaka (upelis), Vasalava (kaimas).
