Viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių Renata Šerelytė per visus kūrybos metus išleido tris dešimtis knygų. Labiausiai įsigyventa knyga ji laiko šiemet išleistą naują romaną „Pro rūdijančią naktį“.
Beno Navanglausko nuotrauka
Iš Šimonių kilusiai prozininkei, poetei, literatūros kritikei Renatai Šerelytei gegužės 11 dieną sukako penkiasdešimt metų. Per visą savo kūrybinį kelią išmėginti įvairius žanrus mėgstanti rašytoja išleido apie trisdešimt knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiems. R. Šerelytės knygos verstos į anglų, prancūzų, švedų ir kitų užsienio šalių kalbas.
Jubiliejaus proga pakalbinta rašytoja papasakojo apie savo kūrybą, gyvenimą sostinėje ir ko sau palinkėtų sukakties dieną.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Rašote nuo vaikystės. Kiek metų atseikėjote kūrybai?
Keturiasdešimt metų tai tikrai. Rašau nuo devynerių. Pirmas kūrybinis bandymas buvo eilėraštis. Apie ką jis, sunku prisiminti. Kiek prisimenu, mama manęs nepagyrė, įvertino gana kritiškai. Visą laiką rašiau labai nuosekliai, buvau nustojusi rašyti tik ekonominės blokados metais. Neberašiau dėl to, kad iš kaimo išėjau į miestą, reikėjo priprasti. Gal todėl pirmas romanas „Ledynmečio žvaigždės“ literatūros kritikų pavadintas „išėjimo planu“.
Ar pasiilgstate gimtojo Kupiškio krašto?
Ne veltui pasakyta, kad kiekvienas menininkas minta savo vaikyste. Vaikystės metai nelengvi emocine prasme. Ilgesys pinasi su jausmu. Kelia ir graudulio, ir atstūmimo jausmą. Ir nori grįžti, ir ne. Sostinėje gyvenu daug ilgiau nei kaime. Nors ir Vilnius, palyginti su Čikaga, jaukus ir mielas, žalias kaimas. Jaučiuosi savo namuose. Turiu nemažą kiemą. Gaila, kad dėl karantino uždarytas mano mėgstamas gėlių kioskelis. Kiekvieną pavasarį norisi sukišti nagus į žemę. Svajoju užsiauginti pomidorų, agurkų. Vis tokią svajonę puoselėju.
Jūsų ankstyvoje kūryboje kaimas pavadintas barkaimiu, nes didžiausi susibūrimai vyko prie baro. Nejaugi provincijoje nėra nieko šviesaus?
Aš šiuolaikinio kaimo nepažįstu. Rašiau apie XX a. pabaigos kaimo nejudrumą, kuris slėgė. Man būti be veiklos – tikras siaubas. Kaime, pasibaigus sezoniniams ūkio darbams, prasideda vegetacija. Baisu nuo tos ramybės, ji kartais gniuždo. Nesu didelis gamtos vaikas, klajoti po laukus – ne man. Esu tokia, kuriai reikia eiti, daryti, veikti.
Ar karantinas pristabdė Jūsų veiklumą? Kas Jus įkvepia kūrybai?
Karantinas – geras laikas. Dabar ilsiuosi nuo rašymo. Tik šiek tiek ilgiuosi sporto treniruočių. Fizinis aktyvumas duoda gyvenimiško džiaugsmo. Kol kas tenkinuosi pasivaikščiojimais su šuneliu. Būnant gamtoje kyla naujų idėjų, tačiau jų nepakanka, reikia emocinio sukrėtimo. Tai gali būti ir gražiai žydintis medis ar prisiminimas iš praeities gelmių. Reikia nežinoti ir nesijaudinti, būti ištikimam sau. Nereikia laikytis schemų. Jei rašai ir žinai, kūrybos nebėra.
Rašytojystė Renatai Šerelytei yra daugiau nei amatas. Ką Dievas davė, tą ir junti. Kaip tai galima išduoti?
Lauros Vansevičienės nuotrauka
Kaip gimsta Jūsų knygų personažai? Į kurią knygą labiausiai įsigyventa?
Personažą sunku sulipdyti – tai bus kaip Frankenšteinas. Kiekvienas personažas turi dalelę gyvo žmogaus. Taip daug lengviau jį transformuoti.
Pati brangiausia knyga – naujausias romanas „Pro rūdijančią naktį“. Tai pasakojimas apie paskutinį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį. Knygoje susipina du dienoraščiai – partizano ir mergaitės. Jie vienas kitą tarsi iliustruoja. Romane paliekama daug peno skaitytojui.
Daug domėjausi A. Kraujelio biografija, bendravau su jo giminaičiais. Šis personažas man artimiausias. Tolesnių laikmečių personažai svetimesni, jie gyveno kitaip, mąstė kitaip. Skaitai apie juos, susigyveni, pamilsti.
Nors esate rašytoja, kartu esate ir skaitytoja, nes skaitote kitų rašytojų knygas. Ar esate kritiška kitų autorių knygoms?
Vedžiojant šunį gamtoje gimsta geriausios kūrybinės idėjos. Akimirka su biglių veislės šunimi Vafliu.
Nuotrauka iš asmeninio Renatos Šerelytės albumo
Žinoma, reikia daugiau knygų perskaityti nei jų parašyti. Kiek vaikystėje knygų prarydavau, dabar tiek nebeskaitau. Labai mėgstu mokslinę fantastiką, klasiką. Mėgau detektyvus, nuotykių romanus. Dabar man skaityti sunku. Įžvelgiu šabloniškumą, galiu nuspėti, kaip knyga baigsis. Nors ne visos knygos tokios. Yra ir labai gerų šiuolaikinių autorių knygų. Išskirti vieną patinkamą rašytoją būtų sunku. Paminėjus vieną, norisi išvardyti ir daugiau. Knygos, kurias tikrai turi perskaityti, ateina pačios.
Tai vis dėlto rašytojystė – įdirbis ar Dievo dovana?
Rašytojystė yra daugiau nei amatas. Šiandien daug kūrybinio rašymo stovyklų. Tai diegiama kaip amato išmokimas. Kyla klausimas – tikras rašytojas galėtų persikvalifikuoti kuo nors kitu ar liktų ištikimas savo profesijai?
Man rašyti labai natūralu. Ir skaitau, ir analizuoju, ir mokausi. Kas tau duota, tą ir junti. Kaip tai galima išduoti?
Žinoma, kad vien tik iš rašymo sunku pragyventi. Prisiduriu dirbdama papildomus darbus. Nuo to nepabėgsi.
Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?
Linkiu sau nepradėti galvoti, kad gyvenimas nuobodus, kad nebūtų nusivylimo. Esu optimistiška pesimistė, arba pesimistiška optimistė. Kai kas nors liūdi, noriu paguosti, pasakyti ką nors džiugaus, o kai džiaugsmas liejasi per kraštus, norisi pakarksėti ką nors bloga. Gal dėl to, kad reikia gyvenimo harmonijos, o mes linkę krypti į kraštutinumus kaip nesubalansuotos svarstyklės.
