APIE PLASTMASINIŲ VEIDŲ ERĄ IR AUTENTIKOS PAIEŠKAS FOTOGRAFIJOJE

Julius Alekna įsitikinęs,kad kiekviena fotografija gali būti vertingas prabėgusio laiko atspindys.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

Per pastaruosius penkiasdešimt metų stulbinamai patobulėjo, pakito fotografavimo technikos, fotografijos samprata. Šiandien fotografuojame visi. Nebereikia fotografuojančiam žmogui sukti galvos, kaip nuotraukas išryškinti, atspausti. Vieną mygtuką spragtelėjęs čia ir dabar gali pamatyti savo darbo rezultatą, dirbtinai dar jį patobulinti ir paskleisti plačiai socialinių tinklų erdvėse.

Kaip tokioje atmosferoje jaučiasi žmonės, kuriems fotografavimas buvo ir yra sakralesnis užsiėmimas, svarbi jų gyvenimo dalis.

Apie tai pasikalbėjome su Juliumi Alekna, kuris kaip fotografas reiškiasi bemaž penkiasdešimt metų. Pluoštą ankstesnio laikotarpio jo darytų nuotraukų galima rasti ir feisbuke. Jos sulaukė didelio internautų susidomėjimo.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Per laiko prizmę

Vakaras Kraštiečiuose. 1985 m.

Kas gi paskatino atsigręžti į fotografijų archyvus? Julius samprotauja, kad galbūt dėl to kaltas su metais stiprėjantis sentimentalumas, noras brandaus žmogaus žvilgsniu įvertinti tai, kas užfiksuota fotografijose.

„Kas vertinga, kas ne, vienaip suvokiau jaunystės metais, kitaip vertinu šiandien. Su amžiumi keičiasi erudicija, požiūris, kažkokie jausmai, pastebi daugiau detalių, įdomių dalykų. Dabar turiu tik graužti nagus dėl išmestų kai kurių fotografijų. Dalis jų dingo kraustantis. Esu fotografavęs dainų šventes senajame Kupiškio stadione. Neberandu nė vienos nuotraukos iš tų švenčių. Liko tik keletas iš Kiškio miške vykusių. Gaila, nes būtų didesnis sovietinių metų kultūrinio gyvenimo metraštis. Dabar esu nusiteikęs neišmesti nė vienos nuotraukos. Gal kai kurios iš jų neturi emocinio krūvio, bet gali būti vertingos kaip dokumentika. Taip pat dar turiu 3 maišus fotojuostelių, kur įamžintas laikotarpis nuo Sąjūdžio, nuo 1992 metų.

Biliūnų biblioteka.
Juliaus Aleknos nuotraukos

Manau, kad ir sovietinių metų, ir Atgimimo fotografijos turi išliekamąją vertę, nes atspindi to meto regiono istoriją, to laikotarpio žmonių gyvenimą“, – įsitikinęs pašnekovas.

Fotografinis beprotnamis

Pasak jo, ano meto fotografijose žmonės atrodo natūralūs, nepozuojantys. Mergiotės prieš objektyvą šypsosi, nepaisydamos gal ir kreivokų dantų. Ta autentika unikali. Dabar yra „plastmasinių“ veidų era. Atsirado vaizdžiai tariant, fotovėmimas, t. y. nesąmonės liete liejasi iš fotografijų. Net darželinukės, išvydusios fotoaparatą, iškart papučia lūpas ir nutaiso tam tikrą pozą. Kažkoks fotografinis beprotnamis. Šiandien kiekvienas gali save viešai eksponuoti, nori savo vaizdą kontroliuoti. Kuria tam tikrą savo įvaizdį, kuris, deja, dažnai neatitinka realybės. Neretai pasakoma, kad mums nereikia jokių fotografų, mes patys fotografuojame.

Eisena. 1984 m.

„Anksčiau galėjai bendrauti su kiekvienu sutiktu ir jį fotografuoti. Dabar gali už nuotraukas net grasinimų teismu sulaukti. Fotografijos kai kam tapo įrankiu kaltinti. Žinoma, pasitaiko, kad jos naudojamos ir visokiems nusikalstamiems tikslams. Visgi manau, kad ne asmens duomenų apsauga trukdo realų žmogų nufotografuoti, bet paties žmogaus įsivaizdavimas, kaip jis turi atrodyti. Sunku jį be kaukės įamžinti. Gal giminių ar gerų draugų susibūrimuose kartais dar pavyksta išvengti fotografuojamo žmogaus atsiribojimo.

Mes nieko nebijom. Atominio karo pratybos Adomynėje.

Šiais laikais sukurti tikrą žmogaus portretą sunku. Profesionalius fotografus gelbsti fotografavimo sparta ir teleobjektyvai. Padeda ir mobilieji telefonai. Juos turi visi ir nuolat maigo. Taigi fotografuojant telefonu niekas labai nekreipia dėmesio ir galima daugiau tikrų akimirkų pagauti.

Jei nori sukurti gerą žmogaus portretą, turi fotografuojamu žmogumi pasidomėti, jei įmanoma, ilgiau pabendrauti, kad galėtum pagauti jo emocijas, svarbiausius charakterio bruožus.“

Matroso atsisveikinimas Šaukliškių kaime.

„Anuomet prieš fotografuodamas Stračnių vaikus su jais praleidau gerą pusdienį. Kalbėjomės, kartu pasivaikščiojome. Jų fotografijose išryškėjo, kurie yra lyderiai, kurie kuklesni. Deja, dabar nebegali kiekvieno sutikto fotografuoti.

Netgi sutikęs fotografuotis žmogus kažką suvaidina. Gal dar per ilgai trunkančias fotosesijas galima tikrumo akimirkų pagauti“, – dėstė pašnekovas fotografavimo aktualijas.

Natūralumo deimančiukai ir kaukės

Pirmokė pavasarį su mokykline uniforma ir rūpesčiais. Subačius. 1975 m.

Julius įsitikinęs, kad senųjų fotografijų vertė išaugs dėl natūraliai pavaizduoto žmogaus. Anot jo, dabar tikrų emocijų gali pamatyti sporto fotografijose arba slapta fotografuotuose kadruose.

Dokumentinės fotografijos meistrai prisitaiko. Daug įdomių fotografijų matęs spaudos fotografų parodose. Pavyzdžiui, įsiminė superkadras su kamuolį spardančiomis vienuolėmis.

Išlydi į sovietinę armiją. Kad kelelis nedulkėtų. 1977 m.

Fotografas teigė, kad naršydamas internete prisižiūri visko. Gali tik amo netekti, kai pamatai pažįstamą žmogų, kurio feisbuko profilyje įdėta fotografija taip sudarkyta, kad vos atpažįsti. Pavyzdžiui, penkiasdešimtmetės atvaizdas, perleistas per filtrą, primena sovietinių lėlių-kūdikėlių veidą. Šiuo atveju lėlės barbės yra natūralesnės. Kitas šiandien pamėgtas fotografavimosi būdas – asmenukės irgi dažnai išdarko žmogaus atvaizdą. Jam yra net kilusi mintis padaryti to „kaukinio“ žmogaus portretų ciklą.
„Tai nebe tų žmonių, kurie deda tokias savo nuotraukas į internetą, problema, o mūsų, kurie jų nesuprantame“, – ironizavo Julius.

Pirmasis Vasario 16-osios mitingas muziejaus kiemelyje.

Paklaustas apie fotografijos ateitį, pašnekovas tvirtino, kad apie tai diskutuoti filosofų ir sociologų reikalas. Fotografas turi fotografuoti kuo daugiau ir stengtis kuo geriau atspindėti šį laikotarpį, pagauti natūralaus gyvenimo inkliuzą.

„Esi tam tikros kultūros žmogus. Fotografuoji tam tikru stiliumi ir tiek. Kas yra dabar, pritaikai prie savo manieros, pagal savo vidinius įsitikinimus. Tai kaip įprastinis kavos gėrimo stilius“, – savo jauseną apibūdino Julius.

Ištakos

J. Alekna fotografuoja maždaug nuo 1972 metų. Fotografija susidomėjo pamatęs pusbrolio iš Rygos parvežtą latvių fotomenininkų albumą. Pirmiausia susidomėjo emocijomis, sklindančiomis iš fotografijų, o vėliau ir fotografavimo technika. Kaip įdėti fotojuostelę į fotoaparatą, kaip ryškinti ir daryti nuotraukas, jam parodė tuometinės Subačiaus vidurinės mokyklos darbų mokytojas Mykolas Kriaučiūnas. Tai buvo sudėtingo likimo žmogus. Jo žmona ir vaikai po karo buvo pasitraukę į Jungtines Amerikos Valstijas, o jis nebespėjęs kartu su jais to padaryti. Per žmonos seserį, gyvenusią Inkūnuose (Anykščių r.), jį pasiekdavusios žinios apie šeimą. M. Kriaučiūnas yra ne kartą fotografavęs Juliaus tėvų šeimą, giminaičius.

„Tarp kitko aš Inkūnų bažnytėlėje ėjau prie Pirmos Komunijos. Taip keliai su M. Kriaučiūnu buvo persipynę. Fotografuoti pradėjau „Zorkij“ fotoaparatu. Mano tėvas irgi fotografavo ir darė nuotraukas, bet tuo metu aš labiau mėgau stadione leisti laiką. Tik po tėvo mirties susidomėjau ir fotografija“, – pasakojo Julius.

Šiuo metu jis ne tik fotografuoja, bet ir mokytojauja, dėsto istoriją keliose Vilniaus gimnazijose.