Juras EIDUKAS,
psichologas
Šiandieną esu pažeidžiamas. Žinau, kad nieko nežinau. Mano planavimo horizontas – gal savaitė, o gal tik diena. Ištekliai riboti. Neapibrėžtumas spaudžia mane. Jis persmelkia kūną, santykius, vidų, susvyruoja prasmė gyventi. Auga nerimas.
Bandau kauptis, dėlioti, konstruoti kokią nors veiklą. Suprantu, magijos ritualai silpnina nerimą. Neapibrėžtumo spaudimą, prievartą sutikau veidas į veidą, tad konstruoju koncepcijas, planuoju, studijuoju (gal ir kuriu) sąmokslo teorijas, gamtos ženkluose ieškau stebuklingų žinių, perrašinėju nesuprantamus ženklus, dėlioju žodžius baltame lape.
Ritualais bandau padėti sau, sutvarkyti sąmonę, jausmus, suteikti jiems struktūrą. Pajuntu, kaip vienatvė aštrina jautrumą prievartai, polinkį pykti, pasaulyje matyti tik juodųjų ir baltųjų priešininkų kovas. Jaučiuosi lyg daryčiausi šukuoseną pučiant stipriam vėjui. Prisiminiau pasakojimą, kaip senovėje kinų generolai planuodavo mūšį. Vienuolika generolų balsavo gintis ar pulti. Keturi rinkosi gynybą, septyni – puolimą. Koks buvo sprendimas? Gintis, nes keturi yra labai gražus skaičius.
Kaip šiandieną bendrauju su jautrumu prievartai? Pasikviečiu artimuosius. Draugų būryje mezgasi atvirumas, pasitikėjimas. Dirbame kasdienius darbus, kalbamės, juokiamės, liūdime. Pamatau, kaip skirtingai ryškėja jų ir mano sukauptos patirtys, sėkmių, pergalių, nesėkmių, netekčių, žlugimų, siaubų vaizdai. Pajuntu, kaip prisiminimai apie patirtą prievartą sustiprina vienus ir užgožia kitus asmeninės istorijos įvykius, pažadina pyktį, kaltinimus kitiems ir sau. Taip, visi esame pažeidžiami, planuoti galime savaitei, patys nežinome, kokių veiksmų imtis, kad išsaugotume artimuosius.
Žinios iš virtualių tinklų byloja, kad Vyriausybės sprendimus priima bandymų-paklaidų būdu. Jos jaudina, pažadina nerimą. Ką belieka daryti? Praustis, mankštintis, bendrauti su artimaisiais, gaminti valgį, dirbti sode, juoktis, kai juokiasi, verkti, kai verkiasi, pykti, kai pykstasi, groti, kai grojasi, rašyti, kai rašosi, kurti, kai kuriasi. Ir visus šiuos pasirinkimus daryti pačiam, konkrečiai šiandieną, kitų būryje, aštriau ar švelniau derinti juos su artimaisiais. Po truputį atvirumas ir pasitikėjimas atsveria prievartą. Per pokalbį juokas, fantazijos, vienas kito palaikymas pradeda skambėti dažniau nei pyktis, pagieža, kaltinimai. Galime skirstytis.
Ačiū draugams, jie padeda atgauti jėgas, o jų reikia, kai lieku vienas. Kai tenka asmeniškai patirti neapibrėžtumą, pasaulio klausimą man. Ir pačiam rasti konkretų atsaką. Kol kas nežinau, koks jis. Septyni ar keturi.
Autoriaus nuotrauka
