EDVINAS MIKĖNAS: „ESI LAIMINGAS TEN, KUR LAIMĘ SUSIKURI“

Edvinas Mikėnas mano, kad valstybių sienos laimės pojūčio nekeičia.

Vilniuje įsikūrusiam tarptautinių finansų specialistui kupiškėnui Edvinui Mikėnui teatras – svarbi saviraiškos dalis. Pomėgis vaidinti Edviną suvedė ir su žmona, anykštėne Julija. Su charizmatišku ir žodžio kišenėje neieškančiu E. Mikėnu pasikalbėjome ne tik apie teatrą, šiandienines aktualijas, bet ir apie Kupiškio ilgesį – jei jį pakviestų grįžti vaidinti, tokiam pasiūlymui būtų sunku atsispirti.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Papasakok, kaip susiklostė Tavo gyvenimas baigus Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją?

Svarbu paminėti, kad gyvenimas Kupiškyje dažnam dvyliktokui (o kartais ir anksčiau) nustoja egzistuoti dar net nebaigus mokyklos. Turiu omenyje, kad tam jaunuoliui, kuris viską stengiasi neigti, o ypač akimirką, kurioje gyvena, mintys apie studijas, didmiestį, pabėgimą yra išganymas. Išvažiavau studijuoti į Vilnių finansų ekonomikos Mykolo Romerio universitete. Gana greitai pastebėjau, kad tos abituriento vizijos apie nuostabų studijų gyvenimą ėmė ir išblėso. Suvokiau, kad gimtoji aplinka buvo didžiulė apsauga (gera ar bloga, sunku vertinti), o mokytojai mus labai išlepina. Mokykloje mums norima padėti daug labiau, pateikti tik geriausius dalykus, prie kiekvieno mokinio prisitaikoma. Išvažiavęs tampi dar vienu eiliniu studentu, ir dažnai tavo istorija niekam nerūpi ir niekas nelinkęs besąlygiškai, kaip mokykloje, tau padėti. Prasideda tikroji tarpusavio konkurencija. Atsirado didelis Kupiškio ilgesys – visi jo trūkumai pasidarė ypatingai patrauklūs, viskas tapo labiau sava nei bet kada. Nors buvau ir pagal „Erasmus“ programą Vengrijoje, ir nemažai keliavau po Europą, vis tiek mieliausia yra grįžti į Kupiškį.

Edvinas Mikėnas su žmona Julija susipažino vaidindami. Pora susituokusi daugiau nei trejus metus.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo

Niekuomet nesigailėjau, kad studijoms neskyriau ypatingos svarbos. Be finansų ekonomikos, studijavau ir turizmo vadybą. Vedžiau nuostabią moterį. Auginame labai gerą šunį, žymaus lenktynininko pusseserės vardu – Kimė Raikkonen.

Nuo mokyklos laikų Tave lydi ir teatras. Ar scenos nepamiršai ir šiandien? Kuris suvaidintas personažas Tau artimiausias?

Teatras lydėjo mane ir studijų metais. Teatre sutikau savo žmoną! Esu Mykolo Romerio universiteto teatro studijos alumnas. Daugiausia pastangų įdėta dirbant su režisieriumi Juliumi Dautartu statant spektaklį „Vilniaus getas“. Jame suvaidinau Genso vaidmenį, jis, matyt, ir bus svarbiausias mano teatro kelyje. Taip pat „Vilniaus getą“ pavertėme televizijos spektakliu-filmu, kurį rodė LRT televizija ir buvo galima pamatyti net per „Kino pavasario“ festivalį. Vis dėlto mylimiausias vaidmuo buvo darželyje, kai vaidinau ropę. Juk nėra nieko smagiau nei sėdėti ir stengtis, kad kiti penki darželinukai tavęs neišrautų! Dabar teatro veikla šiek tiek nurimusi, laukiu režisierės Vilijos Morkūnaitės (Edvinas ją vadina puikiąją teatro mokytoja – aut. past.) kvietimo grįžti į Kupiškį statyti šedevrų!

Kaip dažnas jaunuolis išbandei emigranto gyvenimą. Ar ten už jūrų marių gyventi geriau?

Edvinas Mikėnas dievina teatrą. Svarbiausiu vaidmeniu jis vadina Genso personažą, kurį jis įkūnijo režisieriaus Julijaus Dautarto spektaklyje „Vilniaus getas“. 2015 metais šis spektaklis buvo ekranizuotas „Kino pavasario“ festivalyje.

Metus gyvenau Amsterdame. Tai nebuvo tikra emigracija, kai gyvenimą reikėjo pradėti nuo nulio. Į Olandiją išvykau metams sudaręs kontraktą su darbdaviais. Nemanau, kad valstybių sienos gali keisti laimės pojūtį. Esi laimingas ten, kur laimę susikuri.

 Socialiniame tinkle nevengi šiek tiek pašiepti valdžios sprendimų ar net šalies, pasaulio aktualijų. Kaip vertini dabartinę situaciją – koronaviruso pandemiją, karantiną ir kitus šios temos dalykus?

Apie COVID-19 situaciją sunku ką nors ir pakomentuoti. Kol nėra vakcinos, tol vienintelė kovos priemonė yra karantinas. Žinoma, tai labai išbalansavo ekonomiką, nes drastiškai krito vartojimas. Deja, bet Vyriausybė kartu su Seimu nesumojo protingai panaudoti turimo rezervo vartojimo skatinimui ir padarinių amortizacijai. Visada maniau, kad policininkai turi saugoti, dėstytojai – dėstyti, verslininkai – užsiimti verslu, analitikai – dirbti banke, o valdyti valstybę turėtų buhalteriai.

Turbūt pastebėjai, kad dabar lietuvių kalboje priviso įvairiausių angliškų žodžių – visi tik heitina, skrolina, laikina… Ar tai Tavęs neerzina, ar priešingai – čia geras ženklas, mes europėjame?

Kad jaunimas vis lengviau išmoksta kalbas ir tuo naudojasi, nepavadinčiau europėjimu, o tiesiog tobulėjimu. Pamenu, kai suaugusieji prie vaikų kalbėdavo rusiškai, kad nesuprastume, bet tai nereiškė, kad tai buvo rusifikacija. Tiesiog dabar toks amžius, kai mus supa labai daug informacijos ir smegenys nebespėja visko tiksliai sudėlioti, pradedi sakinį lietuviškai, baigi angliškai. Problema bus tada, kai vaikai augdami Lietuvoje, baigę mokyklą, nemokės lietuviškai. Dabar visi moka ir lietuviškai, ir dar daugiau.

Kas Tave pažįsta, žino, kad imi iš gyvenimo kiekvieną kruopelę ir trykšti pozityvumu. Nejaugi karantinas Tavęs nė kiek nepaveikė?

Jei jau atrodo, kad imu iš gyvenimo kiekvieną kruopelę, tuomet gana lengva man atsakyti, kad karantinas įtakos nepadarė. Kol buvo galima keliauti, susitikti su draugais, tada mėgavausi tais įspūdžiais. Dabar atsigręžiu labiau į save, savo pomėgius, randu daugiau laiko paplepėjimams su žmona ir tuo mėgaujuosi. Karantinas nieko nepakeitė, tik šiek tiek pristabdė. Reikia tuo pasimėgauti.

Socialinio tinklo „Facebook“ profilyje prisistatai vienu sakiniu: „Gimiau, augau, vedžiau… Laukite tęsinio.“ Gal sulauksime spektaklio, filmo ar net knygos apie Tavo gyvenimą?

Štai kokių kvailai įdomių dalykų apie save esu prirašęs – net pats juokiuosi. Tikiuosi, kad apie tokius nepraustaburnius, kaip aš, knygų niekas nerašys, nes ką tada reikėtų kurti apie Algimantą Čekuolį, Vytautą Landsbergį, Rimantą Kaukėną ir daugelį kitų. Bet tikiuosi, kad tą vieną sakinį greitai galėsiu papildyti savo atžalų vardais ar kokia kita gražia detale!