Knygą išleido Kupiškio etnografijos muziejus. Albumo sudarytojos Milda Dainovskytė ir Agnė Narušytė, tekstų autorės Milda Dainovskytė, Ieva Burbaitė, Agnė Narušytė,
Laima Kreivytė.
Eglės Ruibytės dizainas, rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Kupiškio rajono savivaldybė.
Atminimui!
Neieškok laimės tarp žmonių,
Ten jos nerasi!
Darbuokis ir laimę atrasi,
Nes darbas yra meilės šaltinis.
(1923 m. vasario 24 d.)
Bandydami išsaugoti blėstančius prisiminimus, Kupiškio gimnazijos moksleiviai 1923 metais pildė knygelę, pavadintą „Poesie“. Ji buvo skirta Veronikai Šleivytei (1906–1998), menininkei, kuri prisiminimus stengėsi sugauti ir užrakinti pasitelkdama savitą „gaudyklę“ – fotokamerą.
Prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo V. Šleivytės mirties, išleidžiama kita menininkei skirta knyga – „Foto Vėros Šleivytės“. Būtent tokiu žalio rašalo antspaudu ir komentarais V. Šleivytė žymėdavo savo nuotraukas, ilgainiui tapusias kontroversiško gyvenimo liudijimais. Šiandien tai 304 puslapių menininkės kūrybos albumas, į kurį sugulė ne vieną dešimtmetį jos namuose Kaune firminėse filmų dėžutėse dūlėję negatyvai.
1937 m. stiklinis negatyvas iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų.
1906 m. Antašavoje gimusi V. Šleivytė anksti suprato, kad nori tapti menininke, ir ryžtingai siekė užsibrėžto tikslo. Baigusi keturias Kupiškio progimnazijos klases, 1923–1924 m. mokytojavo kaimo bendruomenės įkurtoje mokykloje, organizavo kursus. 1924 m. ėmėsi studijų Kauno meno mokykloje, kur dėl silpnos sveikatos praleido dešimtmetį, tačiau aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą.
Atkaklumu pasižymėjusi, itin produktyvi menininkė dalyvavo ir to laiko kultūros politikos reiškiniuose, vadovavo 1938 m. Kaune susibūrusiai Lietuvos dailininkių draugijai, į paviršių kėlė moterų teisės kurti ir viešinti kūrinius problematiką. Būtent todėl Kupiškio etnografijos muziejaus išleistame albume pateikiamas išsamus dailės istorikės dr. Ievos Burbaitės tyrimas apie tarpukario Lietuvoje kūrusių moterų padėtį, pirmąsias Lietuvos moterų dailės parodas, V. Šleivytės ir kitų to meto visuomenininkių vaidmenį sprendžiant lygių teisių ir galimybių klausimus.
V. Šleivytės palikimas – fotografijos, draugų ir mylimų moterų laiškai, eskizai, užrašai ir paveikslai – po jos mirties perduotas Kupiškio etnografijos muziejui. Dviejose skirtingose epochose gyvenusi menininkė gimtinėje iki šiol buvo žinoma kaip grafikė ir tapytoja, tad nedaug kam buvo girdėta, kad tarpukariu ji reiškėsi ir kaip fotografė. Įsigijusi pirmą fotoaparatą V. Šleivytė aistringai fiksavo šeimos kasdienybę, keliones, parodas ir mylimąsias, o likusi viena, objektyvą atsukdavo į save, tarsi ironiškai klausdama – „Kokia ta Vėra?“
Visur su menininke keliavusi fotokamera užfiksuoja Veroniką įvairiausiose situacijose – susikūrusią sau vis naują rolę, susimąsčiusią, žaismingą ar atvirkščiai – šaltą, niūrią. Pasitelkusi laikmatį ji imasi darbo: režisuoja kadro scenografiją, apie kurią fotografijos dalyviai galbūt net nenutuokia. Ši jos naudota strategija leido išsilaisvinti, eksperimentuoti su įvaizdžiu, pamatyti save iš šalies.
V. Šleivytė savo namuose Kaune.
Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų
Tai atsiskleidžia jos autoportretų serijose bei kadruose su mylimomis moterimis. Čia V. Šleivytė kūrė mažus intriguojančius pasakojimus, kuriuose suvedžiodavo visus priešais jos objektyvą atsidūrusius.
Apie tai menotyrininkė ir kuratorė doc. dr. Agnė Narušytė rašo: „Šleivytei fotografija yra tarsi François Larouelle’o sukonstruotas „foto-fikcijos“ aparatas, kuriame susilydo ir technologijos nulemtas panašumas į tikrovę, ir neapibrėžtoje formoje užsifiksavęs „kvantinės“ minties netikrumas, ir materialiais ženklais paversta neapibrėžto subjekto išgyventa patirtis, ir subjekto kaip fotografo-filosofo galutinumas. Taip mąstant foto-fikcija, nors ir remiasi fotografijomis kaip galutinai suformuotais materialiais objektais, ji yra diskursyvi ir priklauso vaizduotei, yra grįsta spontaniškumu ir neapibrėžtumu.“
Leidinyje „Foto Vėros Šleivytės“ pristatoma didelė autorės fotografijų kolekcija nejučia virsta ištisu jos gyvenimo pasakojimu ir papildo menininkės kūrybos bibliografiją. Pačios rankomis įrištas albumas pavadinimu „V. Šleivytės gyvenimo filma 1952–1953“ buvo paskutinis ryškus akcentas jos fotografijų archyve. Ranka perrašyti laiškai su juos lydinčiomis nuotraukomis įprasmino romantinę moterų meilės istoriją, dramatišką jų raidą. Taip Veronika įžengė į naują etapą naujoje sistemoje, naujame pasaulyje.
Kupiškio etnografijos muziejus,
Milda Dainovskytė
