VELYKOS NE PAGAL SCENARIJŲ

Justas JASĖNAS

Senuose užrašuose radau, kadaise šiaip užsirašiau: „Tylios šios pamaldos / Tuščios ganytojų kalbos / Baltos mitros raudonos pijusės / Tik žaidimas be žmonių / Su vorais skruzdėlytėmis / Kampuotais šikšnosparnių skrydžiais / Protėvių kaulais rūsiuose ir šventoriuose / Tik žaidimas.“ Teisingos eilutės, nenorėjau, neketinau, nebuvau sumanęs nė pasapnuoti, o ėmė ir išsipildė – be mano valios, be pastangų.
Be liturgijų – didingų ir puošnių – šios Velykos. Tikrai nieko tokio, nieko nepakeliamai baisaus, išgyvensime.

Dekoracijos dar pabus ramiai bažnyčių palėpėse, padraugaus su vorais ir kirvarpomis. Visada taip būdavo. Sunku žmonėms susigaudyti, todėl ir man pasidejuoja, o aš nežinau, ką ir kaip pasakyti. Taip pat esu pavargęs, išsekęs, neturiu jokių idėjų, nelanko jokios mintys, velkame draugiškai dantis sukandę visokių lygių ir laipsnių senienas.

Žodžiai jau baigę savo egzistenciją, negyvi, niekur nebeveda, jokio turinio neperteikia, niekur nekreipia – išganymas, atpirkimas, prisikėlimas, karalystė… Daugybė tuščių lukštų. Metų pabaigoje vis prisistato Karalius. Ką jam pasakyti? Ko jis norėtų, tyčia ar netyčia užklydęs? Jokių reikalų su karaliais neturėjau, o ir turėti nenoriu. Dar pulkai avių ir ožių, įvairių gyvulių, vabalėlių su geraisiais ganytojais pirmosiose fronto linijose, juos pačius tenka ganyti, valdyti ir tramdyti. Apie žmones, apie gyvenimą daugiau reikėtų pasikalbėti. Šiuo kartu neturiu pašnekovų (bijo, saugosi, mat dar vis trokšta pagyventi, maras, vengia susitikimų), ima juokas. Aprimęs skaitau Vitos Morkūnienės knygą „Dangaus eiliniai vieversiai“. Ji apie paprastus, vienišus, keistus, savotiškus, unikalius provincijos žmones. Įdomu, įtraukia toks pasikalbėjimas knygoje. Esu laimingas, nesutikau nė vieno karaliaus.

Keisti tvariniai žmonės, nemėgsta būti čia ir dabar, sunkiai ištveria ir pakelia dabartį, dievina praeitį, turi kosminių ateities planų. Smagu, kad dažnai neišsipildo, o juk ir neturi išsipildyti, kad ir kaip stengtumeisi. Žmones valdo didelė baimė ir didelė viltis. Žmones lengva valdyti. Žmonės bijo net skaityti Juozo Baltušio knygas, nors nestovi niekas su šautuvu prie jų lovos. Žmonės viliasi, kad gyvens, nors jau teka paskutinės valandos. Vis turi vilčių. Kai pakviesdavo prie ligonio, vis pagalvodavau, ar čia baimė, ar didelė viltis. Abi dalys iš karto, o agonijoje tikėjimo nėra, paskutinę minutę galima priimti viską be visų valių, atminčių ir jėgų. Žmogau, aklavietė, niekur neištrūksi, skrisk… Taip dažniausiai būna.

Nesustodami liaupsiname kančią, mirimą, mirinėjimą, kliedesius, konvulsijas, traukulius, vis graudūs verksmai, vis kryžiaus keliai, nuodėmės, kaltės, gailesčiai, saviplakos… Kiek galima naikinti save? Gyvenkime, būkime, to turėtų pakakti. Patys numirštame, net nepradėję gyventi. Kodėl taip yra? Gal saugumo siekiame, gal to, kas pažįstama, pastovu, o tada ir ramu? Užburtas aklumas, jokio savotiško savo galvojimo. Taip ir klesti santvarkos, ideologijos, religijos. Taip yra. Amžiniausias dalykas – nuolatinė kaita, virsmai, potvyniai ir atoslūgiai, tėkmė. Ne mūsų reikalas, iš kur tai, į kur tai. Tiesiog taip. Visaip. Natūralu, kitaip nėra buvę.

Einu senuoju keliu į Ramanavos kaimą. Prisilaužiau pumpuruotų šakelių, greitai išsprogs, bus jauku kambaryje.

Būnu laukuose su paukščiais. Štai gandras sveikinasi, nesibijo prieiti arčiau, goglinėja susirūpinęs, kruopščiai tvarko namus, nekantraudamas laukia pačios, netrukus bus pasiruošta. Gervės tik joms žinomais reikalais rūpinasi, tik joms žinoma kalba susikalba. Vaikšto ramios, išdidžios ir grakščios. Pempės šiandien landžios ir smalsios, pasitiki savimi, jaučiasi saugiai, tam kartui visko joms pakanka, tad nevengia pasimaivyti. Vyturėlis linksmai čirena, džiūgauja, jo pilnas aukštas dangus, nematau, bet džiūgaujantį girdžiu, atpažįstu, žinau, pats perimu jo skleidžiamą nuotaiką, parsivežu į namus Kupiškyje tą stebuklingąjį čir-vir-vir-viravimą. Genys nepoilsiauja, jam nereikia laisvų valandų, užsiėmęs, be jokio atokvėpio, tiesiog nesustodamas kala pušies kamieną Naujamiesčio karaimų kapinėse, visas šilas aidi, skiedros kūlversčiais rieda Nevėžin. Taigi, tik gyvenimas. Nieko daugiau…

Kupa liečia savuosius krantus, akmenis, medžių šaknis, užkliudo ir mano pirštus. Būtų gerai taip kupėti kartu nuo ištakų iki žiočių. Pasitikiu jos tėkme, slėniais, daubomis, pasitikiu Algirdo Venckaus teptuku, pasitikiu miesto panorama. Man miestas pilnesnis, o ir savitas, su Henriko Orakausko skulptūromis, su čia gyvenusių, buvusių, o ir išžudytų žydų atminties ženklais. Pasitikiu, todėl pasivaikščioju man jaukiomis Žemaitės ir Sinagogos gatvelėmis.

Tebus tokia ne(šventės) programa. Gali tokia būti. Perskaičiau Inezos Juzefos Janonės ir Jurgio Buitkaus knygą „Buvo nebūtinai“, esu pagautas įkvėpimo, o ir labai laimingas. Nereikia dusintis minioje, nereikia eiti į pamaldas šventykloje, nereikia Atpirkėjo žadinti, budinti, kelti iš miego. Jokių budėjimų, raudojimų, giedojimų, šūkavimų, maldų ir maldavimų, atsiprašymų ir prašymų. Jokių derybų nei su dievais, nei su velniais, nei su angelų ir šventųjų armijomis. Galima šią valandą ramiai atsidūsėti, neskubant pailsėti, įdėmiai pasižvalgyti apylinkėse. Kerintis kraštovaizdis. Be jokio graudulio ramu ir gryna danguose, Vatikane, Pandėlyje, Žeimelyje, Velykiuose, Lygumuose…