Ada DVARIONAITĖ
Aha, pagaliau atėjo metas. Praktiška ir moderni šiandienės ekonomikos visuomenė prisiminė senukus.
O atrodė, iš senjorų tik vargas. Ekonomistai, bankų ekspertai (jie dabar nustato bendruomenių gyvenimo tvarką, vertybes, prognozes, planus) nuogąstavo dėl europinės populiacijos senėjimo, dėl darbo jėgos mažėjimo. Tik pasaulio Rytams tai kol kas negresia, ten kartų kaita darnesnė, gimstamumas pavydėtinas. Taigi kas čia dirbs, kaip augs BVP – bendrasis vidaus produktas, o augti jis būtinai privalo, nes turime pasiekti aukštą gerovės lygį. Ir staiga – stop. Koronavirusas. Kažkodėl jam, nematomam nelabajam, užkliuvo senukai, kuriems jau nedaug ir bereikia, tik kvėpuoti. Oro dar lyg ir užtektų, atmosfera dar nelabai užteršta, bet to negana, orą (deguonį) piktojo viruso pagautiesiems į plaučius reikia tiekti su ventiliavimo aparatu. O sveikatos apsaugos ministras neseniai pranešė, kad tų aparatų Lietuvoje nedaug tėra, visiems neužteks, dabar užsakė, ieško, o ieško visa Europa ir Amerika. Kol ieško, reikia kažkuo užsiimti, sielą nuraminti.
Visi bando padėti, senukai gali pasimėgauti šia žvaigždžių valanda. Verta patikslinti, kad senukų kategorijai jau gali būti priskirtini 45–50 metų žmonės, nes taip jie vertinami darbo rinkoje. Taigi jie pirmoje vietoje, jie svarbiausi. Radijo, televizijos laidose ir ten, kur viskas išmanu, sklinda rūpestingi aktorių, laidų vedėjų, pramogų verslo atstovų balsai: „Jeigu jums per 60 ir daugiau, neikite iš namų, plaukite rankas, dezinfekuokite rankenas, saugokitės, bendraukite per nuotolį…“
Nieko nedaryti irgi yra užsiėmimas. Kūnui ir dvasiai reikia energijos ir maisto. Žinomi žmonės dosniai dalija patarimus: skaitykite, bendraukite per nuotolį, gilinkitės į save.
Gilinuosi, rausiuosi, bet tai, ką randu, ne itin džiugina. Norėčiau bendrauti, skaitau pažinčių žinutes: „Ieškau linksmos moters maloniems pasimatymams iki 45. Patiktų faina, be tabu. Išvaizdus verslininkas laukia lieknos draugės. Man 32, galėčiau būti verslininkės vairuotoju, amžius ne kliūtis.“ Nei faina, nei linksma, nei verslininkė, suprantu, jokių tokio bendravimo šansų.
Išgyvenus dieną, vakarais, 20 valandą, galima prisidėti prie tikinčiųjų bendruomenės ir sukalbėti šv. Juozapo maldą. Žinantieji teigia, kad nuramina. Nuramino ir aną penktadienį matytas televizijos transliacijos vaizdas iš Vatikano, kur Popiežius Pranciškus sakė iškilmingą „Urbi et orbi“ kreipimąsi tuščioje Šv. Petro aikštėje ir bazilikoje, merkiant lietui, vienišas ir paprastas lyg kaimo klebonas tarp smilkalų su paprastais žodžiais: „Duok sveikatos mūsų kūnams, nuramink širdis, nepalik mūsų audros glėbyje.“ Ir dar pasakė, kad visi esame lygūs, ypač šiandien.
Yra dabar laiko suskaičiuoti dienoms, kurias nugyvenome. Manosios – gerokai per 23 tūkstančius, neįtikėtina, jeigu kiekviena būtų išgyventa taip juntamai, kaip karantinui pristabdžius, koks talpus būtų mano laikas.
Taigi virusas padarė naudingą darbą – priminė gyvenimo vertę. Parodė – mylėkite senukus, be jų anūkai nepatirtų nuoširdžios meilės, be jų sužlugtų verslai, farmacija tai tikrai, sutriktų socialinė sritis, pakriktų ekonomika, nebūtų kam kalbėti maldų už mylimų žmonių ir pasaulio išgijimą. Senukai – gyvas įrodymas, kad viskas yra pakeliama, kol gali kvėpuoti.
O jeigu dar gali kvėpuoti, gali šypsotis. Ezio Bosso, italų kompozitorius ir dirigentas, talentingas pianistas, silpno, ligoto kūno ir stiprios valios žmogus, sakė: „Lavinkite šypseną. Ji keičia akimirką, ši pakeičia dieną. Diena gali pakeisti likimą.“
Jeigu šypsaisi, gali ir juokauti. Nedaug kam mūsų planetoje duota tokia dovana, iš gyvų padarų juoktis sugeba, pasak mokslininkų, tik žmonės, beždžionės ir… žiurkės, kai yra kutenamos. Nebent dar nematomas juokiasi tas neištirtas virusas.
Vilės Leščinskienės nuotrauka
