NORAS TAPTI KARE – UŽKODUOTAS GENUOSE

Gytė Arefjeva (dešinėje) šiais mokslo metais pradėjo mokytis Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje Kaune. Mergina pastebėjo, kad tapo savarankiškesnė, įgijo daugiau atsakomybės. Baigusi licėjų pašnekovė norėtų mokslus tęsti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.
Nuotraukos iš asmeninių pašnekovių albumų

„Merginos karės nieko nebestebina“, – sakė penkiolikmetė Gytė Arefjeva. Kupiškėnė nuo praėjusių metų rugsėjo mokosi Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje, o didžiausia jos svajonė – patekti į karo zoną ir pajusti adrenalino antplūdį.

Nors tokie Gytės norai mamai Kristinai Arefjevai kelia šiurpulį, ji teigė visada palaikysianti savo atžalą. Mokslai Kaune mamos ir dukros neatitolino, priešingai, merginai išvykus į kadetų licėjų, judviejų ryšys tik sustiprėjo.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Nepigi investicija

Pasak K. Arefjevos, kol dukra mokėsi Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje, lankė lengvosios atletikos treniruotes Kupiškio sporto mokykloje ir domėjosi šokiais. Todėl mama patyrė tikrą šoką, iš dukros išgirdusi, kad ji nori mokytis karybos dalykų.

„Mano brolis, Gytės dėdė ir krikšto tėtis, yra karininkas. Nesitikėjau, kad ir mano dukra seks dėdės pėdomis“, – kalbėjo ji.

Kristina, norėdama pagelbėti dukrai, internete pradėjo ieškoti ir domėtis, kur Lietuvoje galima rasti kareiviškų mokyklų. Taip surado Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjų.

Stojant į mokyklą buvo atsižvelgta į pažymių vidurkį, be to, reikėjo laikyti fizinio patikrinimo testą. Stojamąsias užduotis sudarė bėgimas, atsispaudimai, atsilenkimai, kybojimas ant skersinio. Gytė teigė, kad nerimo netrūko, mat buvo likę vos kelios laisvos vietos.

Sužinojusi, kad pateko, Gytė netvėrė džiaugsmu, o mama turėjo paploninti piniginę. Nors mokslas licėjuje nemokamas, dukros paruošimas kainavo tikrai nemažai. Reikėjo įsigyti kasdienę ir paradinę uniformą, kareivišką striukę, beretę, batus ir juodą kuprinę be jokių emblemų.

Kelias dienas prieš Rugsėjo pirmosios šventę vyko rikiuotės mokymai. Gytė tikino supratusi, kad išstovėti tiesiai ir nejudant porą valandų yra labai sunku.

„Rugsėjo pirmąją vasariškų karščių nebebuvo, tačiau su karine apranga prieš saulę kai kuriems stovintiems mokiniams tądien pasidarė silpna“, – prisiminė G. Arefjeva.

Nuobaudos ir paskatinimai

Mergina pasakojo, kad kadetų licėjuje tvarka labai griežta. Mobiliųjų ir išmaniųjų telefonų naudojimas per pamokas draudžiamas. Jei per pamokas pamato susirašinėjant telefonu – gausi trisdešimt baudos taškų. O surinkę 50 baudos taškų mokiniai svarstomi. Baudžiama ir už rūkymą. Du kartus pagautas rūkantis mokinys už tokį poelgį gali būti išmestas iš bendrabučio.

Anot G. Arefjevos, į pamokas privaloma ateiti su tvarkinga karine apranga. Labai svarbu, kad merginų manikiūras nebūtų akį rėžiantis, o makiažas – paprastas, dieninis. Be to, pamokose turi būti ideali tyla. Už reikalavimų nesilaikymą paliekama po pamokų žygiuoti ratus su instruktoriumi.

„Kartą ir aš žygiavau, kai visa klasė gavo pastabą už tai, kad kalbėjome per pamoką“, – sakė nuobaudą gavusi Gytė.

Už gerą elgesį skiriama paskatinamųjų taškų. Pavyzdžiui, jeigu nepraleidi pamokų, mokaisi labai gerai ar dalyvauji šventėse, minėjimuose, gausi papildomų taškų.

Kupiškėnė gyvena netoliese stovinčiame licėjaus bendrabutyje. Čia taip pat galioja atitinkama tvarka. Kasdien reikia keltis lygiai 6.30 val. Kiekvieną savaitę budi skirtingas merginų arba vaikinų kambarys. Budėtojai turi prikelti visus bendrabučio gyventojus, taip pat jie atsakingi už švarą ir tvarką virtuvėje. Į mokyklą visi išeina 7.35 val., o po pamokų į bendrabutį grįžta tik 18 valandą.

„Ryte mankštos nedarome, ji būna po keturių pamokų. Dvidešimt minučių sportuojame. Toliau visos pamokos vyksta kaip įprastai. Yra ir viena saviruošos pamoka. Per ją galima ruošti namų darbus, konsultuotis su mokytojais. Antradieniais ir ketvirtadieniais turime karybos pamokas. Per jas einame žygiuoti, mokomės alpinizmo, šaudyti. Pirmadieniais ir trečiadieniais lankome būrelius – karatė, pilatesą. Nuo vienuoliktos klasės galima lankyti vairavimo, savigynos užsiėmimus.

Mūsų klasėje mokosi 21 mokinys. Iš jų – 12 merginų. Toks reiškinys nieko nebestebina. Čia visų teisės lygios. Klasė turi būrininką. Jis atsakingas už visą klasę. Po jo antras atsakingas yra skyrininkas“, – išdėstė tvarką kadetų licėjaus mokinė.

Įdomiausi – orientaciniai žygiai. Kol kas ji dalyvavo tik viename žygyje Kleboniškio miške. Čia turėjo orientuotis pagal saulę, galėjo naudotis kompasu. Gytė laukia nesulaukia naktinių žygių, kelių dienų žygių su nakvyne.

Po pamokų grįžę nepilnamečiai mokiniai turi būti bendrabutyje. Jie negali vakarais išeiti į miestą, nebent pilnametis mokinys už jaunesnį bendrabučio draugą prisiima atsakomybę. Jeigu ko nors reikia iš parduotuvės, siunčiami keturi dvyliktokai (dvi merginos, du vaikinai), kad parneštų maisto. Gytė teigė, kad nė vienas jos bendraamžis iš bendrabučio nebandė vakarais ištrūkti, visi bijo griežtų nuobaudų.

„Kaune mokausi, o pačio miesto mačiau labai mažai. Nebent mama leidžia savaitgalį pasilikti pas draugę“, – sakė mergina.

Gytė Arefjeva (kairėje) su mama Kristina. Kas judviejų gerai nepažįsta, gali ir sesėmis palaikyti.

Tartum geriausios draugės

Dar tik pirmus mokslo metus besimokanti Gytė tvirtino pajutusi asmenybinę pažangą. Mokosi gerai, labai pradėjo patikti istorijos pamokos. Sutvirtėjo ir anglų kalbos žinios, mat licėjuje šio dalyko pamokos vyksta užsienio kalba. Taip pat Kaune pasimokiusi mergina pajuto, kad tapo savarankiškesnė, įgijo daugiau atsakomybės.

„Galiu pridurti, kad atsirado pagarba suaugusiems“, – įsiterpė Gytės mama.

K. Arefjeva dėl dukros teigė nerimavusi tik pirmąsias dienas. Dabar ji visiškai rami. Anksčiau baiminosi didelio miesto – ar saugiai Gytė nusigaus iš autobusų stoties į bendrabutį sekmadienio vakare. Dabar Kristina žino, kad apie dukrą visada bus informuota licėjaus atstovybės. Pavyzdžiui, jei vaikas susirgo, tėvams apie tai pranešama ir jie turi atvažiuoti savo atžalos pasiimti. O jei negali atvažiuoti į Kauną, vaikas grįžta autobusu su jį lydinčiu suaugusiu asmeniu.

Šiais mokslo metais įvyko dar vienas Gytės gyvenimo pasikeitimas –  ji tapo vegetare. Mergina, nepasidavusi mamos atkalbinėjimams, sakė, kad jaučiasi daug energingesnė nei prieš tai, kai valgė mėsą. Užtat K. Arefjeva turi pasukti galvą, ką pagaminti grįžusiai savaitgalį namo dukrai. Mama verda cepelinus su varške, kepa žuvies kepsnelius ir ruošia kitus vegetariškus patiekalus.

Gytės mama pastebėjo, kad judviejų bendravimas tapo atviresnis. Ji teigė, kad visiškai pasitiki savo dukra, pasišneka tartum geriausios draugės. Tarp judviejų dvidešimties metų skirtumas, todėl neretai Kristiną ir Gytę jų nepažįstantys žmonės palaiko ne mama ir dukra, o sesėmis.

Taip pat Gytė turi dar daugiau bendros kalbos su savo dėde ir krikšto tėčiu karininku. Jis pataria, kaip suformuoti beretę, prižiūrėti kareiviškus batus ir pamoko kitų įvairiausių subtilybių.

Dabartinė didžiausia G. Arefjevos svajonė yra patekti į karo zoną ir patirti ekstremalių pojūčių.

„Dukra jauna, aš jos nesmerkiu. Pati būdama paaugle irgi svajojau tapti kare, tačiau vyresni draugai vaikinai mane bandė atkalbėti, prigąsdino, kaip ten sunku, kad ten merginoms ne vieta, o aš patikėjau. Šiandien labai gailiuosi“, – apie praeitį papasakojo Kristina.

Pašnekovė turi ir jaunesnę dukrą, tačiau ši bent kol kas noro būti karininke mamai nepareiškė.