JOLANTA RIMKUTĖ: „JEI NEŽINAI, KUO PASIPUOŠTI, VILKIS TAUTINĮ KOSTIUMĄ“

Dizainerė Jolanta Rimkutė – lokalios mados kūrėja. Jos ir kolegės Ievos Ševiakovaitės įkurtas prekių ženklas „LT identity“ gyvuoja daugiau nei penkiolika metų ir suvienija viso pasaulio lietuvius dėl vieno tikslo – tapatybės.

Kai visas pasaulis pamišęs dėl garsių prekių ženklų, vilnietė dizainerė Jolanta Rimkutė kuria lokalią madą. Marškinėliai su Lietuvos himno žodžiais, džemperis su Vyčiu ir kiti tautiškumą simbolizuojantys gaminiai lietuvių pamėgti jau seniai. Kartu su bendrakurse dizainere Ieva Ševiakovaite įkurtas prekių ženklas „LT identity“ sėkmingai gyvuoja nuo 2003 metų. Lietuviams kurianti pašnekovė pastebėjo, kad meilę Tėvynei dažnas pajuntame tik tada, kai išvykstame gyventi svetur.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kuriame patys save

„Buvau ta paauglė, kuri įsitikusi, kad mes kartu galime atkurti savo šalį“, – taip save prieš trisdešimt metų apibūdino dizainerė Jolanta Rimkutė. Kaip tai padaryti, to meto jaunimui niekas neparodė ir nepaaiškino – atgijusį tautiškumą jie turėjo susikurti patys.

Kiek vėliau, atkūrus Nepriklausomybę, studijuodama Vilniaus dailės akademijoje kartu su grupės drauge I. Ševiakovaite, J. Rimkutė pradėjo sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose mados festivaliuose. Apsilankiusios Paryžiuje jaunos ir talentingos dizainerės suvokė, kad džiaugsmo būti lietuvėmis nejaus, jei nemokės prisistatyti. Tada abi pradėjo kurti ir eksperimentuoti tautiškumo tema.

Prieš daugiau nei penkiolika metų abidvi įkūrė „LT identity“ – prekių ženklą, kurio pagrindas yra tapatybė. Kūriniuose matomas nuolatinis tapatybės virsmas, vyrauja patriotiškumo simboliai ir tautinio paveldo elementai – Vytis, trispalvė, karūna, austiniai raštai.

„LT identity“ gaminiai.
Nuotraukos iš asmeninio Jolantos Rimkutės albumo

Kartu tai atspindi ir pačių dizainerių tikėjimą, kad kuriame patys save – naujos tapatybės lietuvį, gerbiantį praeitį ir drąsiai žengiantį į ateitį.

Daiktų ir drabužių gaminama nedaug, o savikainos kaštai – didoki. Tokius faktus dažnai reikia panaudoti kaip argumentą teigiantiems, kad iš Kinijos prekę su lietuviška atributika atsisiųsti pigiau. J. Rimkutė sakė, kad dėl kainos nesiginčijama, tačiau štampuotė iš Kinijos kokybe niekuomet neprilygs unikalaus dizaino ir riboto tiražo kūriniams.

Ar „LT identity“ gaminius labiau mėgsta emigrantai, ar Lietuvoje gyvenantys žmonės, dizainerė išskirti negalėtų. Visi perka tautišką produkciją, neatsižvelgiant į gyvenamąją vietą ar amžių. Prekių ženklo kūrėjai svarbiausia, kad žmogus, nešiojantis jos kurtą daiktą ar drabužį, jaustųsi gerai.

„Meilės Lietuvai išraiškų gali būti daug. Dažnai ji gimsta tik išvykus. Tėvynės meilę galima parodyti ir mokant mokesčius, einant balsuoti, giedant Lietuvos himną ar išmokus jo žodžius. Jei bent pusė lietuvių vadovautųsi žodžiais „vienybė težydi“, gyventume visai kitaip“, – mano viena iš kolekcijos „(ne)matomas himnas“ autorių.

Gultis į karstą negėda

Sostinėje gyvenanti dizainerė pastebi, kad į valstybines šventes kasmet susirenka daugiau žmonių nei prieš dešimt ar penkiolika metų, o ir tautinis kostiumas tapo populiaresnis.

J. Rimkutė kartu su I. Ševiakovaite prieš šešerius metus pristatė unikalaus dizaino šiuolaikinio tautinio kostiumo kolekciją su išoriškai pakitusiu siluetu, ryškesnėmis spalvomis ir išlikusiais autentiškais raštais. Be to, atkuriant drabužius atsižvelgta į jų funkcionalumą, t. y. kad jie būtų pritaikyti aktyvesniam gyvenimo tempui.

Pasak J. Rimkutės, sąvoką „dizainas“ sudaro funkcija, estetika ir aktualumas.

Patriotiškumas mums, Lietuvos piliečiams, buvo, yra ir bus nesenstanti aktualija. Tačiau žodis „mada“ reiškia laikinumą. Todėl, pavyzdžiui, kalbant apie tautinius drabužius geriau nesakyti, kad jie vėl tapo madingi, – tai ilgalaikė investicija.

„Jei nežinai, kuo pasipuošti, vilkis tautinį kostiumą“, – patarė dizainerė Jolanta Rimkutė.

Kūrybinių dirbtuvių „LT identity“ lankytojai pagal parengtus trafaretus patys susikuria savo drabužių ar daiktų dizainą.

Jos teigimu, šį Lietuvą reprezentuojantį apdarą verta įsigyti dėl tvarumo ir dėl ekonominių sumetimų. Vietoj penkių vakarinių suknelių, kurių antrąkart apsivilkti nebesinori, verčiau turėti vieną tautinį kostiumą. Ir galvos sukti nereikia, ir vietos spintoje daugiau.

Pastaruoju metu dizainerė dažnai pateikia argumentą, kad ir į karstą su tautiniais drabužiais gultis negėda. O jei įkapėms jų nenorima, šiuos drabužius galima perduoti savo atžaloms, anūkams.
„Sunkiai suvokiama, kaip senais laikais moterys, nemokėdamos skaičiuoti išausdavo tokius raštus. Jos turėjo neįtikėtiną pajautimą, supratimą“, – stebėjosi J. Rimkutė.

Kam skirtos valstybinės šventės

Anot pašnekovės, laikas nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios skirtas apmąstymams. Nors įprastai ji su kolege I. Ševiakovaite šiuo laikotarpiu stengiasi pristatyti ką nors naujo Lietuvai, šiemet nutarė kiek atsikvėpti.

„Estetine ir kūrybine prasme mes artimos sielos. Kuriame kartu daugiau nei dvidešimt metų, bet turime ir atskiros veiklos, pavyzdžiui, aš kuriu kostiumus teatrams“, – apie judviejų kūrybinį duetą pasakojo J. Rimkutė.

Kurti dizainerę dažniausiai įkvepia žmonės, apsilankymas Lietuvos muziejuose ir visi daiktai, turintys išliekamąją vertę. Idėjas įgyvendinti padeda ir kiti bendradarbiaujantys dizaineriai, jas vizualizuodami. J. Rimkutė lankėsi ir Kupiškio etnografijos muziejuje, tyrinėjo senuosius kupiškėnų drabužius, vartė audimo raštų albumus.

Prekių ženklo kūrėja tvirtino, kad patarlė „batsiuvys be batų“ jai tinka, bet jei turi laiko, nevengia pasidairyti ir po dėvėtų drabužių parduotuves. Smagu įsigyti kokį nors daiktą ir jį toliau nešioti. Norint palyginti dėvėtų, ypač vintažinių, drabužių kokybę su dabartiniais naujais, užtenka juos pačiupinėti ir iškart aišku, kad naujas susidėvės po metų ar dvejų, o padėvėtas tarnaus daug ilgiau.

Kovo 11-ąją dizainerė dažniausiai pamini su draugais – pasiruošia vakarienę ir linksmai paplepa. Dizainerė įsitikinusi, kad valstybinės šventės tam ir skiriamos, kad piliečiai šias dienas leistų taip, kaip jie patys nori. Noriu – visą dieną miegu, noriu – išvykstu. Kiekvieno laisvė rinktis.