KUPIŠKIO ŽYDŲ GYVENIMO FRAGMENTAI

Prekybininkų Rabinovičių šeima. Apie 1938–1939 m.
Juozo Karazijos nuotrauka. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

„Jie gyveno šalia mūsų“

Vartant nuo laiko nublukusius mano prieš devyniolika metų užrašytus kupiškėnų prisiminimus apie mūsų mieste gyvenusius žydų bendruomenės narius, atsiskleidžia įdomūs dviejų tautų bendravimo ir buities ypatumai.

Aušra JONUŠYTĖ

Prekyba ir amatai centrinėje Turgaus aikštėje ir gretimose gatvelėse

Tarpukario metais visos centrinės Turgaus aikštės, Sinagogos gatvės, beveik visos S. Dariaus ir S. Girėno, P. Matulionio, Vilniaus, didelės dalies Gedimino, Vytauto (Skapiškio) gatvių namuose gyveno žydai. Lietuvių tautybės žmonės sodybas turėjo tik miestelio pakraščiuose.

Gedimino gatvės fragmentas. Viename iš kairėje pusėje stovinčių namų gyveno ir dirbo nagingos siuvėjos žydaitės, siuvusios moterims apatinius drabužius. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Einant į miestelio centrą pakeliui buvo galima suskaičiuoti net iki 50 parduotuvių.

Mokytoja Aldona Jonušytė-Zinkevičienė yra pasakojusi, kad viena didžiausių buvo Rabinovičiaus, kuris prekiavo geležies dirbiniais. Čia pirkėjai galėjo nusipirkti dažų, anglių, įvairių varžtų ir net vežimų. Jo parduotuvėje buvo didelė prekių įvairovė. Ne vieną sykį ir Kupiškio gyventojui Povilui Bukėnui, padėjusiam dirbti lineikų meistrams, šeimininkams pasiuntus, tekdavo eiti pas Rabinovičių dažų. Dviejų aukštų Rabinovičiaus namas stovėjo miestelio centre, Turgaus aikštėje, maždaug toje vietoje, kur dabar „Merkurijaus“ kavinė. Jo namo pirmame aukšte buvo įkurta parduotuvė, o šeima gyveno antrame aukšte. Dideliame Rabinovičių kieme buvo įrengti sandėliai, kur laikytos prekės. Kieme ir sandėliuose nuolat pirmyn ir atgal zujo žmonės. Parduotuvės darbininkas atkirsdavo pirkėjams geležies, būriavosi vežikai, atvežę į sandėlius naujų prekių.

Netoli miesto aikštės parduotuves turėjo du kepurininkai. Vieno jų gyventojų atmintyje yra išlikusi pavardė – Natanzonas. Senieji kupiškėnai yra prisiminę, kad jis pardavinėjo kepures ir skrybėles. Smulkių ūkiškų prekių parduotuvės savininkas buvo pavarde Judelis. Rašymo priemonės, sąsiuviniai, plunksnakočiai, kuprinės buvo parduodami Jofės parduotuvėje. Vaisiais ir saldumynais, atvežtais iš užsienio, moliūgų sėklomis, džiovintomis slyvomis prekiavo Ginzburgas.

Gedimino ir Vytauto gatvių kampe dar ne visai įrengta trijų aukštų Bliumos Trapidaitės geležies parduotuvė.
Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Gedimino ir Vytauto gatvių kampe stovėjo trijų aukštų Bliumos Trapidaitės geležies parduotuvė, kiek tolėliau, kitoje Gedimino gatvės pusėje, siuvyklą turėjo žydaitės, kurios siuvo moterims apatinius darbužius. Apsirengę jų siūtais apatiniais, moterys, sakydavo, atrodė kaip nulietos. Kaip geras siuvėjas garsėjo ir Zelikas Aibinderis, gyvenęs Gedimino ir P. Matulionio gatvių kampe. Siuvėjas 1932 metais namą buvo pirkęs iš jame gyvenusio Cherco Segalio, išsikėlusio kitur. Kad P. Matulionio gatvelėje gyveno amatininkas Mendelis Smilga, papasakojo jo anūkė iš Alytaus Necha Nadežda Krakovskaja. Savo gimtąją vietą ir tėvo Chaimo Keselio iškastą šulinį Maironio gatvėje surado ir parodė Tuvė Keselis su seserimi Roza iš Izraelio. Tuvė prisiminė ir nuoširdžiai, su ilgesiu kalbėjo apie vaikystę, prabėgusią Kupiškyje, savo draugus lietuvius.

Vulfas Ginzburgas.
Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Lietuviai ir žydai ne tik mokėjo derėtis, bet ir gražiai sutarė

Žydas, pavarde Sniegas, taip pat turėjo didelę parduotuvę. Mokytojas ir „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius, piršlys Povilas Zulonas yra pasakojęs, kad kai tėvai atvažiuodavo iš Čiovydžių kaimo į Kupiškį, arklį visuomet palikdavo krautuvininko Sniego kieme. Zulonai gražiai sutarė su šia žydų šeima. Abi šeimos sakydavo, kad jie visi lyg giminėmis tapo. Tai buvo labai maloni žydų šeima.

Įdomu tai, kad Sniego parduotuvėje buvo nustatytos nuolatinės prekių kainos, tad nepasiderėsi. O derėtis maga, taip ir seniau buvo įprasta. Tokie pirkėjai eidavo į kito žydo parduotuvę, paskui kito ir dar kito.

Derasi, gaišta laiką, o kai pagaliau nusiperka ką panorėję ir vėl grįžta pasižiūrėti prekių kainų Sniego parduotuvėje, mato – apsigavę, čia nors ir nuolatinės, bet mažesnės kainos. Tad kitąsyk atvažiavęs tas pats pirkėjas jau eina iš karto į Sniego parduotuvę pirkti.

Abramų šeima iš Kupiškio. Vyriausias jos sūnus (stovi kairėje) vilki Kupiškio valstybinės gimnazijos uniformą. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Buvo ir tokių atvejų. P. Bukėnas, užsisakęs brangų kostiumą už 150 litų pas žydų prekybininką, neturėjo reikiamos sumos, galėjo sumokėti tik 100 litų. Pardavėjas sutiko laukti 50 litų, kada užsakovas turės.

Kalbinta A. Jonušytė-Zinkevičienė yra prisiminusi: „Žydaitės išsiskirdavo ir tuo, kad antroj vasaros pusėj atsinešdavo kitokių sumuštinių į mokyklą negu lietuvės. Ant jų duonos riekės su sviestu buvo uždėti griežinėliai šviežio agurko.“

Žydaitės pavaišindavo ir klasės mergaites, su kuriomis draugaudavo. Aldona turėjo išsaugojusi ir man rodė atviruką, kurį jos mokslo draugė Muškė Chajetaitė atsiuntė sveikindama su šv. Kalėdomis, kai jos dar mokėsi Kupiškio valstybinėje gimnazijoje. Mokantis mokykloje lietuvės ir žydaitės drauge dalyvaudavo vaidinimuose, mokėsi šokių. Berniukai fotografuodavosi su gimnazisto uniforma.

Žydais, ir kaip kaimynais, ir kaip gyventojais, niekas nesiskundė. Buvo geri kaimynai, dori žmonės, labai taupūs ir religingi. Pasak P. Bukėno: „Vasarą uždirbtą litą laikė žiemai, o žiemą uždirbtą litą – vasarai. Žydai buvo tikrų tikriausi verslininkai, tai buvo jų kraujuje. Atsiskaitydavo už darbą taip pat tiksliu laiku, vietoje, baigus darbą.“

Kupiškyje prie žydų mokyklos. Iš dešinės: Roza ir Tuvė Keseliai, gimę Kupiškyje. 2009 m.
Aušros Jonušytės nuotrauka. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Prekės atkeliaudavo automobiliais ir arkliais

Daugelis žydų paauglių važnyčiodavo arklius. Jie važiuodavo ir atveždavo prekes iš Kupiškio geležinkelio stoties į miestelio centrą, kur buvo parduotuvės. Taip pat jie pavėžindavo ir keleivius.

Apie 1938–1939 metus žydai Kupiškyje įstengė įsigyti ir automobilius prekėms gabenti. Automobilius nusipirko du žydai. Jie veždavo įvairiais prekes iš aplinkinių miestelių. Taip pat – vyną iš Anykščių, alų iš Kauno. Ir tai buvo nepalyginti greičiau nei arkliais. O jau iš Subačiuje buvusio didžiulio Kušnerio vadovaujamo sandėlio, kuris buvo už keliolikos kilometrų nuo Kupiškio, prekės labai greitai pasiekdavo.
Margolis Mendelis Skapiškio (dabar Vytauto) gatvėje turėjo savo urmo parduotuvę. Jis netgi važiuodavo prekių į Vokietiją. Iš Vokietijos atsiveždavo žemės ūkio mašinų ir bene vienintelis miestelyje turėjo traktorių. Vaikams labai patikdavo sekti iš paskos ir žiūrėti, kaip važiuoja Margolis. Miestelio vaikai kasdien laukdavo, kada pravažiuos nematytas geležinis padaras.

Tuvė Keselis savo buvusio namo kieme, prie tėvo Chaimo Keselio iškasto šulinio Maironio gatvėje Kupiškyje. 2004 m.
Aušros Jonušytės nuotrauka. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Turtingesni žydai Kupiškio apylinkėse turėjo įsigiję žemės. Laikė karvių, arklių, bet patys žemės nedirbdavo, samdydavo lietuvius. Žydai augindavo daržoves. Dažniausiai bulves ir agurkus.

Daugelis žydų važinėdavo po Kupiškio apylinkes ir supirkdavo kiaulių šerius, arklių uodegų plaukus, skudurus, linus. Kupiškėnai prisimena, kad linksmo būdo ir nestokojantis geros nuotaikos Bereliukas supirkdavo linus, grūdus, kiaušinius. Atvažiavęs jų pirkti mėgdavo užtraukti dainą: „Džyru, džyru, duok pipirų, jei neduosi – nedžyruosiu.“ Ūkininkai iš Kupiškio krašto yra pasakoję apie tris brolius Šmerkus, supirkinėjusius linus.

„Žydai pirkdavo gyvulius ir laikydavo lietuvių tvartuose, visuose, kur tik atsirasdavo vietos. Leisdavo melžti karves ir pieną pasilikti sau. Už tai liuobti reikėdavo, bet ir už tai visada sumokėdavo – žydas niekada nelikdavo skolingas. Vėliau tuos gyvulius varydavo arba veždavo traukiniais į Kauną. Kai varydavo, užtrukdavo kokią savaitę, bet už nuvarymą mokėdavo 50 litų. Tai buvo didžiuliai pinigai“, – yra pasakojęs P. Bukėnas.

Mokinės, pasirengusios šokti baletą. Paskutinėje eilėje stovi žydų tautybės mergaitė. 1938 m.
Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Iš lietuvių žydai pirkdavo ir obuolius, kuriuos vėliau parduodavo turguje.

R. Gončaro kepykla Turgaus aikštėje (dabar L. Stuokos-Gucevičiaus aikštė). Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Šeštadienį prašydavo lietuvių pagalbos

Šeštadienį žydai nedirbdavo ir samdydavo pagelbėti lietuvius, netgi krosnies patys nekurdavo. O kartais malkos į krosnį būdavo pakrautos iš vakaro dar prasidedant šabui. „Net voko atplėšti neįstengdavo. Ei, zėkiai, ataikit, va, voką atplėškit, duosiu 20 centų. O už dvidešimt centų tada galima buvo nusipirkti aguonomis barstytų riestainių, kurių vienu kartu nebuvo įmanoma suvalgyti“, – yra sakęs P. Bukėnas.
Prieš šventes lietuvių vaikai nubėgdavo prie Nochemo Šmidto malūno. Pro atvertus langus jiems pasiūlydavo gabalinio cukraus arba saldainių, vadinamų dūdelėmis. Žydų vaikų mėgstamiausias skanėstas buvo paukščiukai iš tešlos.

Juos kepdavo iš paprastos tešlos, snapelį nudažydavo juodai, kūną – geltonai arba raudonai. „Paukščiukus“ kepdavo be riebalų. Žydai kepdavo ir riestainius, bandeles, sausainius. O jų gardėsiais neretai vaišindavosi ir lietuviukai.