„Kitokie, bet savi“
Nors Europos Sąjungoje draudžiamas bet koks diskriminavimas dėl seksualinės orientacijos, ypatingai Rytų Europos šalyse netradicinės lytinės orientacijos asmenis visuomenė dar sunkiai priima. Dėl to nemažai žmonių homoseksualumą slepia, kad pritaptų aukštojoje mokykloje, darbe ar kitoje aplinkoje. Žinomi žmonės, išdrįsę viešai prisipažinti apie savo orientaciją, tvirtino, kad visuomenę šia tema reikia šviesti kuo plačiau.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Sunku įveikti išankstinę nuomonę
Visai neseniai Lietuvos atlikėjas Alen Chicco (Tomas Alenčikas) buvo užpultas ir sumuštas viename Vilniaus bare. Dainininkui trenkta dėl to, kad jis buvo su peruku ir makiažu.
„Žmonės, kaip ir gyvūnai, bijo to, ko nesupranta, o baimė yra didžiausias pretekstas smurtui“, – situaciją apibūdino ekstravagantišku įvaizdžiu išsiskiriantis scenos atlikėjas-performeris.
Pasak jo, kitokios lytinės orientacijos žmonės visur dar gali sulaukti daugiau neigiamų komentarų ir smerkimo. Lietuvoje, ypač provincijoje, tai pastebima kur kas dažniau, bet žinomas dainininkas sakė tikintis, kad situacija šalyje nėra blogiausia.
Pašnekovas teigė, kad pradžioje homoseksualumą slėpė, pirmiausia pranešė artimiems draugams, o vėliau – visiems kitiems. Nors paslapties šydas praskleistas, vidiniai išgyvenimai buvo ir yra jaučiami. A. Chicco teigimu, ilgą laiką gyvenant posovietinėje aplinkoje, daug dalykų buvo tapę tabu, bet šiandien jie tampa savaime suprantamais dalykais, tik su vyresnės kartos žmonėmis apie tai kalbėti nejauku. Vis tiek yra dalykų, kurių jiems nepasakosi, nes tokio žmogaus mąstymas jau seniai susiformavęs ir jo nepakeistų niekas.
„Per laiką išmoksti daug dalykų nepriimti asmeniškai, nes atsiranda suvokimas, kad tai ne žmogus šneka, o jo nesupratimas. Žmonėms, kurie nedaug išmano apie orientacijas, dažniausiai kyla klausimas – kodėl? Manau, kad reikia kuo daugiau aiškinti apie orientacijas, lytiškumus, nes tik iš nežinojimo kyla smerkimas“, – mano „drag“ (persirengimo kitos lyties asmenimi pramoginiais tikslais) kultūros atstovas.
Kalbėti viešai ir daug
Antras talentingas atlikėjas, 2017 metų „Lietuvos balso“ finalininkas Gražvydas Sidiniauskas, prieš televizijos kameras nusprendęs atvirai prisipažinti, kad yra gėjus, o vėliau, kad yra biseksualus, tvirtino, kad garsiai ir visiems prabilęs nusimetė didžiulę naštą.
„Iki tolei jaučiausi suvaržytas. Buvau nesąžiningas prieš savo gerbėjus“, – kalbėjo G. Sidiniauskas.
Po šio atviro pranešimo Gražvydas buvo apipiltas komentarais. Kol vieni palaikė, kiti jį smerkė. Kadangi vaikinas yra beveik aklas, atstūmimo jis sulaukė ir iš kai kurių aklųjų ir silpnaregių. Dainininkas tik pasidžiaugė, kad tikrieji jo muzikos gerbėjai niekur nedingo.
Šiandien G. Sidiniauskas gyvena Šiaurės Airijoje. Sakė emigravęs ten dėl to, kad norėjo tobulėti muzikos srityje. Apsigyvenęs svetur, pastebėjo ryškius visuomenės požiūrio į netradicinės lytinės orientacijos asmenis skirtumus.
Šiaurės airiai nejaučia tokios neapykantos. Ten jau kurį laiką įteisintos gėjų, lesbiečių santuokos. Žmonės šiuo klausimu labiau apsišvietę. O Lietuvoje yra užsilikę nemažai sovietinio palikimo.
„Turiu partnerį, pažįstu jo tėvus. Jie labai tolerantiški šiuo klausimu. Pavyzdžiui, mano draugas atsiskleidė būdamas keturiolikos. Tėvai jį priėmė tokį, koks jis yra. Jo aplinkoje daug netradicinės orientacijos draugų. Galime išeiti į gatvę susikibę už rankų ir jaučiamės gerai.
Lietuvoje dar daug kam nepriimtina matyti tokius dalykus, nes juos auklėjo senų pažiūrų tėvai. Jauni tėvai, tikiuosi, to nedarys“, – dėstė G. Sidiniauskas.
Su patyčiomis Gražvydas susiduria ir emigracijoje. Ypatingai neapykantą demonstruoja emigrantai iš Rytų Europos šalių, tai matyti iš to, kaip jie piktai burba sava kalba.
Tiems, kurie piktinasi angliškai arba lietuviškai, Gražvydas stengiasi atšauti argumentuotai. Deja, kiekvienam įrodinėti tiesą sunku.
„Jei apie gėjus norime kalbėti, tai viešai ir daug“, – nedvejojo G. Sidiniauskas.
Agresija ir integracija
Kodėl šiandieniniame pasaulyje netradicinės lytinės orientacijos žmonės atstumiami? Kodėl dar manoma, kad homoseksualumas yra iškrypimas, ar tos pačios lyties tėvai vaiką užaugins „nenormalų“?
Psichoterapeutas Olegas Lapinas paneigė visuomenėje sklandančius mitus. Išankstinės nuostatos atsiranda iš baimės, nežinojimo ir dėl to, kad homoseksualai priskiriami mažumoms. Jei, pavyzdžiui, gėjai, lesbietės, transseksualai XX a. pradžioje laikyti keistais, iškrypusiais, jų kaip grupės nesmerkdavo, tai to paties amžiaus antroje pusėje homoseksualai ir transseksualai pripažinti kaip kategorija.
Taip nutinka ir migrantams, tautinėms mažumoms, pavyzdžiui, romams. Homoseksualams neapykantą jaučiantys vadinami homofobais, o kitataučių nemėgstantys – rasistais. Psichologas pastebėjo, kad tautines, seksualines ir kitas mažumas kumščiais ar riksmais atakuojantys žmonės bando atsikratyti savo problemos per kitą žmogų. Dažnai tokie žmonės prisidengia save vadindami „dorais tautiečiais, nekenčiančiais tų visų“, susigalvoja įvairių pasiteisinimo priežasčių, pavyzdžiui, kad homoseksualai kelia grėsmę tautai ir pan.
Kartu su agresija vyksta ir teigiami integracijos procesai. Nors visada atsiras homofobų, vis daugiau žmonių homoseksualus priima kaip savaime suprantamą reiškinį. Kitaip tariant, naudos iš liberalizacijos daugiau nei žalos. Pasaulyje ir Lietuvoje matome nemažai pavyzdžių, kad tarp gėjų ir lesbiečių gali būti talentingų dainininkų, dizainerių, rašytojų ar kitų sričių atstovų.
Anot O. Lapino, homoseksualiu gali būti ir gimstama, ir tampama. Apraiškų yra įvairių. Pavyzdžiui, visų vyrų homoseksualumas yra latentinis, t. y. paslėptas. Jei šeimoje berniukas priimamas vyru, jis užaugs, pragyvens ir nežinos, kad galėjo tapti gėjumi. Jei, pavyzdžiui, tėvai norėjo mergaitės ir gimė berniukas, o jie negalėdami su tuo susitaikyti berniuką rengia mergaitiškai, perka jam mergaičių žaislus, yra tikimybė, kad vaikas užaugęs bus netradicinės seksualinės orientacijos.
Tapatybė gali būti ir neištyrinėta, neaiški nuo pat pradžios. Vyriški hormonai, paveikę mergaitės smegenis, o moteriški – berniuko. Taigi, nors gimusio kūdikio biologiniai požymiai ir lytiniai organai yra vyriški, jo elgesys, lytinė orientacija gali būti kaip priešingos lyties atstovo.
Moterims truputį lengviau
Homoseksualumą gali lemti ir kiti veiksniai. Berniuką nuo ankstyvos vaikystės gali išgąsdinti moterų pasaulis ar ankstyva mamos provokacija. Pavyzdžiui, jei vaikas dažnai mato mamą be liemenėlės, nuogą, jam moterys pasidaro atgrasios ir vėliau jis gali norėti užmegzti artimus santykius su vyrais.
Taip pat didelę įtaką daro ir santykiai su tėvais. Jei mergaitės santykiai su mama buvo prasti, ji visą gyvenimą ieškos idealios moters. Kitaip tariant, vyks seksualizuotas mamos paieškų tęsinys. Taip gali būti ir berniukams su tėčiais. Jie moterimis nesidomės, ieškos idealaus vyro.
Yra ir ribinių homoseksualų. Dažnai jie apie save net nežino, smerkia gėjus ir lesbietes, aršiai nusiteikę prieš juos. Potraukį tos pačios lyties atstovams pradeda jausti būdami neblaivūs, o išblaivėję sau to neleidžia.
„Lytinis potraukis iš prigimties dažniausiai yra biseksualus“, – akcentavo O. Lapinas.
Psichologas ir psichoterapeutas atskleidė, kad į jo kabinetą netradicinės lytinės orientacijos atstovai dažnai ateina prašyti pagalbos, kaip pranešti apie tai artimiesiems.
„Žmonės ateina susiformavę. Jų santykių problemos tokios pat kaip ir mūsų – išgyvena išdavystę, pakliūva į meilės trikampį, sprendžia artumos klausimus. Elementarus meilės dramatizmas“, – sakė O. Lapinas.
Jo teigimu, Lietuvos visuomenei iki užsienio tolerancijos dar toli. Lesbietėms šiek tiek lengviau, nes tarp heteroseksualių moterų priimtini apsikabinimai, jos gali eiti susikibę už rankų, pasibučiuoti, o tarp vyrų toks poelgis iškart krinta į akis, kelia susierzinimą.
Taip pat gėjai ir lesbietės susiduria su vaikų auginimo klausimais. O. Lapinas paneigė mitą, kad berniukas, užaugęs su dviem tėčiais, vargu ar taps gėjumi. Anot jo, vaikas mokosi santykių kokybės, o ne lyties akto. Netradicinė seksualinė orientacija nėra užkrečiama ar paveldima.
Petras G. | 2020-04-22
|
Vykit tik tokius iš Kupiškio kad nesėtų blogio sėklos šitie ligoniai.
:) | 2020-03-19
|
Jeigu turiu toleruoti homikus,tai kodėl manęs netoleruoja? Esu rasistas ir nepernešu galu varomų.
:) | 2020-03-19
|
Tiesa dar, aš nebučiuosiu jam subinės,kaip parašyta ant marškinėlių.
Na, | 2020-03-19
|
Pasidarė, kad turintis viršsvorio mažiau toleruotini nei straipsnyje minimi. Įdomu.
Perskaitęs | 2020-03-18
|
Labai „aktualus“ straipsnis siaučiant virusui. Argi nebėra naudingesnės informacijos?
Aš manau, kad homoseksualumas yra liga, nes tada ne liga yra ir zoofilija, nekrofilija, pedofilija ir kt. Kodėl pedofilai negali reikšti savo teisių? Juk tarp jų irgi manau yra ir politikų ir menininkų ir teisininkų ir verslininkų. Jie negali todėl, kad visuomenė tai laiko iškrypimu. Ir ačiū Dievui. O homoseksualai labai paplitę valdžioje. Ypatingai užsienyje. Todėl savo liguistas moralės normas bandoma diegti valstybiniu lygmeniu. Ir tas nuolat eskaluojama per tokius straipsnius. Vyrai turi draugų vyrų, moterys – moterų, vaikų darželio auklėtojos myli vaikus, bet tai yra normalūs žmogiški santykiai. Jie nevertinami per sekso prizmę. Nes tai jau iškrypimas. Dėl ko? Dėl to, kad jeigu ne, tai tuomet viskas galima. Tada griūna visuomenės moralės pamatai. Tai gal leiskim viską? Ir švieskim visuomenę, kad bausti už vaikų tvirkinimą yra pasenusi „sovietinė“ norma. Tiesiog „žmonės neapsišvietę“. Padarom? Kuris iš jūsų norėtų? Pagalvokime apie tai.
Šiaip aš neturiu nieko prieš visokius ligonius ir toleruoju juos. Turiu keletą pažįstamų tokios orientacijos. Bet toleruoju tol, kol jie savo ligos nepradeda deklaruoti kaip normos. Kol nepradeda kalbėti apie seksą vyro su vyru. Viešai, garsiai ir kuo plačiau. Iš viso apie intymų gyvenimą nenormalu visiems viešai aiškinti. Kažkodėl tada man ir visam jaunimui, kuriam ir skirtas šis straipsnis turėtų atrodyti, kad tai yra gerai: tai madinga, modernu. O aš su savo supratimu jau ligonis?
Atsirinkite vertybes.