PAŠNEKESIAI SU NEPRIKLAUSOMYBĖS BENDRAAMŽIAIS

Vytautas Laužikas dažnai atvažiuoja į Kovo 11 dienos renginius Kupiškyje.

Kovo 11-ąją minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Per tą laikotarpį užaugo nauja piliečių karta. Visų jų likimai skirtingi. Kai kurie lietuviai išvyko į svečias šalis laimės ieškoti, įgyti žinių ar praktikos, kiti liko prie gimtųjų namų ir kūrėsi čia, nepaisydami jaunos valstybės sunkumų.

Pakalbinome kelis jaunus kupiškėnus, kaip klostėsi jų gyvenimas laisvoje Lietuvoje.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Gintų šalį nuo priešų

Astravų kaime gyvenantis Vytautas Laužikas ūkininkauja, augina grūdines kultūras. Prie vidutinių ūkininkų prisiskiriantis jaunas vyras įsitikinęs, kad būti žemdirbiu yra tikrasis jo pašaukimas. Vytautas teigė nuo pat mažų dienų žinojęs, kad ūkininkaus ir į užsienį neemigruos.

„Man didelė garbė būti lietuviu. Visus į užsienį išvykusius raginu grįžti ir leisti čia šaknis“, – sakė V. Laužikas.

Įprastai pašnekovui tenka keltis anksti ir gultis vėlai, nes turint nuosavą ūkį reikia dirbti kiekvieną dieną. Dažnai ir tėvams reikia padėti – jie laiko būrį gyvulių.

Vytautas pabrėžė, kad ūkininkams pinigai iš dangaus nekrinta, kiek darbo įdėsi, tiek ir turėsi. Dėl to liūdina ir visuomenės požiūris į ūkininkus. Žmonės, nesusidūrę su ūkio reikalais, įsivaizduoja, kad už ūkininką viską atlieka padieniai darbininkai, o šis tik pirštu rodo, darbams vadovauja ir susižeria visą pelną. Anot V. Laužiko, čia kalbama stereotipais. Doras, savo šalį mylintis ūkininkas gerovę susikuria savo rankomis, neskaičiuoja darbo valandų ir sąžiningai moka mokesčius.

Kovo 11-oji Vytautui yra reikšminga diena. Tą dieną atvažiuoja į renginius Kupiškyje. Laisvė jam labai brangi. Jei šaliai kiltų pavojus, jis tikino būsiąs tas lietuvis, kuris drąsiai eis ginti savo šalies.

Raimondas Muraška mano, kad apie laisvę ir nepriklausomybę dabartiniams vaikams reikia kalbėti kuo daugiau.

Kur sava žemė, kalba, tarmė

Antai Šimonyse gyvenantis ūkininkas Raimondas Muraška tvirtino, kad Lietuvoje gyventi gera ir ramu, tik patys tautiečiai ramybę iškeitė į emigraciją.

„Daug kas bėgo į užsienį neatsigręždami. Suprantama, kad žmonės ieško, kur geriau. Baisu pagalvoti, kaip, pavyzdžiui, mieste pragyventi iš pliko minimalaus atlyginimo. Socialinė atskirtis dar jaučiama, bet norisi tikėti, kad vėliau šios ribos nebebus tokios ryškios. Man čia patinka, netgi manyčiau, kad sekasi. Esu keliskart užsienyje atostogavęs. Pailsėti smagu, bet gyventi ten nenorėčiau. Čia sava žemė, sava kalba, o ten būsi svetimas.

Nesigėdiju savo tarmės nei krašto, kuriame gyvenu. Čia, Kupiškio rajone, gražu – tvarkingi laukai, pakelės prižiūrėtos“, – pasakojo R. Muraška.

Pašnekovas ne tik augina grūdines kultūras, bet ir įsigijęs ekskavatorių pradėjo teikti kasimo paslaugas. Jeigu reikės, plėsis ir dar daugiau. Reikia stengtis dėl šeimos – Raimondas yra dviejų atžalų tėtis.
Kiek darbų bebūtų, R. Muraška stengiasi juos suplanuoti taip, kad sekmadienis būtų laisvas. Šią dieną skiria šeimai, kartais aplanko ir uošvius, gyvenančius Žemaitijoje.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną R. Muraška su šeima apsilanko Šimonyse organizuojamuose kultūriniuose renginiuose, tačiau mano, kad tikrasis patriotizmas yra paprastas, o ne sudėtas į skambius šūkius.

„Dabartiniams Lietuvoje augantiems vaikams reikia kuo daugiau kalbėti apie Nepriklausomybės reikšmę, šalies tradicijas, pasakoti Lietuvos istoriją“, – nedvejojo R. Muraška.

Ingrida Gučienė didžiuojasi, kad jos šeima gyvena Lietuvoje.
Nuotraukos iš asmeninių pašnekovų albumų

Valstybines šventes primena vaikai

Ingrida Gučienė – keturių vaikų mama. Palėvenėlėje gyvenanti moteris su šeima į pamarį atsikraustė iš Kupiškio ir nė kiek nesigaili. Kaime šurmulio mažiau, o vaikams augti – geriau.

„Šiais laikais ne mes vaikams pasakojame apie Lietuvą, o vaikai mums. Grįžę iš mokyklos jie primena tėvams, ką mes jau primiršę“, – pastebėjo I. Gučienė.

Kovo 11-ąją šeima dažniausiai leidžia namuose. Tą dieną iškeliant vėliavą Ingrida teigė jaučianti pasididžiavimą, kad jos šeima gyvena Lietuvoje.

Anot I. Gučienės, sunku įsivaizduoti gyvenimą svečioje šalyje. Ingrida yra dirbusi porą mėnesių Vokietijoje, bet kasdien jautė tėvynės ilgesį ir Vokietiją kiekviename žingsnyje lygino su Lietuva. Todėl nors lietuviškos algos neprilygsta vokiškoms, čia gyventi ir dirbti geriau.

Šiuo metu Ingrida dirba vienoje vietinėje baldus gaminančioje įmonėje. Darbas nelengvas, fizinis, tačiau ji stengiasi dėl svajonės turėti nuosavą grožio saloną.

„Viskas dėl šeimos – be jos savęs nebeįsivaizduoju“, – užbaigė pokalbį I. Gučienė.