Jūratė Ažubalytė kūno kultūros mokytoja dirba daugiau nei dešimt metų. Mokytoja į darbą kasdien atvažiuoja iš Biržų.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Nors kūno kultūros mokytoja Jūratė Ažubalytė gyvena Biržuose, Kupiškis jai tartum antri namai. Pašnekovė trejus metus dirba Alizavos pagrindinėje mokykloje, o keturis kartus ilgiau – Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Su mokiniais mokytoja nesunkiai randa bendrą kalbą, Jūratę jie vertina už šiltą bendravimą, o dar smagiau, kai mokytoja ką nors paporina biržiečių tarme.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Visos pamokos rimtos
Su J. Ažubalyte susitikome Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Kaip tik tuo metu, kai žmonės po darbų lekia namo, mokyklos sporto salės languose dar degė šviesa, vyko krepšinio treniruotė. Įprastai visos mokytojos darbo dienos užsitęsia iki vėlumos. Atrodo, nė nepastebi, kaip ateina vakaras, ir reikia grįžti namo, o ryte vėl anksti keltis ir važiuoti į mokyklą.
Tokia Jūratės gyvenimo dienotvarkė tęsiasi jau ne vienerius metus. Mokytoja neskaičiuoja darbo valandų, o jei reikia važiuoti į varžybas, aukoja ir savaitgalius. Tad gali tik kukliai nusišypsoti – nieko nepadarysi, tokia ta mokytojo duona.
„Vaikas būdama neturėjau jokios aiškios vizijos, kad tapsiu mokytoja. Tiesiog mokykloje buvau judri, sportiška, manęs visur buvo pilna. Fizinis aktyvumas niekada nebuvo svetimas, dėl to tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje baigiau sveikatos ugdymą. Po studijų galėjau rinktis – eiti dirbti į mokyklą arba į visuomenės sveikatos biurą“, – pasakojo kūno kultūros mokytojos kelią pasirinkusi Jūratė.
Iš visų sporto šakų Jūratei Ažubalytei (viduryje) labiausiai patinka krepšinis, futbolas ir tinklinis. Jūratė kartu su Diana Balužyte (kairėje) ir Dalia Šeinauskiene per trejetų krepšinio turnyrą.
Kūno kultūros mokytoja J. Ažubalytė dirba daugiau nei dešimt metų. Į gretimą rajoną ji pradėjo dairytis visai atsitiktinai, kai baigusi studijas ieškojo, kur įsidarbinti. Pamačiusi skelbimą, kad Kupiškio technologijos ir verslo mokyklai reikia kūno kultūros mokytojo, atvyko pasikalbėti dėl šio darbo ir po kiek laiko sulaukė skambučio su džiugia žinia, kad yra priimta. Prieš trejus metus analogiškai įsidarbino ir Alizavos pagrindinėje mokykloje. Ten dirba dvi dienas per savaitę, o Kupiškyje – kitas tris darbo dienas.
Mokytoja pastebi, kad per daugiau nei dešimtmetį jaunoji karta pasikeitė. Nors skiriama daugiau dėmesio mokinių užimtumui, didesnė popamokinės veiklos pasiūla, vaikai tapo išrankesni. Tačiau norinčių sportuoti buvo ir bus.
Visi negali būti sportininkais, kaip ir matematikais ar biologais, bet kūno kultūros pamokas privaloma lankyti visiems, nebent gydytojai nurodė kitaip. Be to, kūno kultūros nederėtų lyginti su matematika ar lietuvių kalba pagal rimtumą. Šis dalykas, kaip ir visi kiti, irgi yra svarbus.
„Nėra nerimtų dalykų. Taip sako tie, kurie pritingi, arba tie, kuriems tas dalykas nesiseka“, – mano kūno kultūros mokytoja.
Bėga tik tada, kai veja
Pats įdomiausias, o kartu ir sunkiausias Jūratei būna rugsėjis, kai į profesinę mokyklą atplūsta būriai naujokų. Per šį mėnesį mokytoja stengiasi su jais visais susipažinti ir išsiaiškinti, kaip sportuoti jiems priimtiniausia – gal iš pradžių pakanka mankštos, o gal iškart pasirengę žaisti futbolą.
J. Ažubalytė teigė, kad su mokiniais kalbą randa lengvai, greitai prie jų prisiriša, dėl jų nerimauja. Visi jai rūpi vienodai. Ne kartą mokiniai ją yra nustebinę mažomis smulkmenomis. Sykį gimtadienio proga padovanojo šūsnį balionų. Širdį suvirpina, kai mokyklą baigę mokiniai padovanoja atminimo nuotrauką, kurioje įsiamžinę su mokytoja ir varžybose pelnytu medaliu.
Mokiniai Jūratei užduoda pačių įvairiausių klausimų. Pavyzdžiui, kokia spalva jai labiausiai patinka, kelintą valandą ryte ji keliasi, netgi pasidomi, ar ji rytais bėgioja.
„Ne, aš nemėgstu bėgioti. Sakau, kad bėgu tada, kai mane veja. Pagrindinės mėgstamos sporto šakos neturiu.
Mėgstu krepšinį, kartu su kolege, kūno kultūros mokytoja Diana Balužyte, žaidžiame Kupiškio moterų krepšinio komandoje.
Dar prie mėgstamiausių sporto šakų priskirčiau futbolą ir tinklinį, kuris, pavyzdžiui, Biržuose nėra toks populiarus kaip čia“, – pasakojo J. Ažubalytė ir pridūrė, kad yra tiek pripratusi prie Kupiškio krašto, kad vietoj žodžio „čia“ norėtų sakyti „pas mus“.
Vis dėlto per šitiek metų Jūratei nekilo minčių persikelti gyventi į Kupiškį. Nenori palikti gimtojo miesto, o Kupiškis yra ta vieta, kur ji save realizuoja.
Jūratė Ažubalytė su kolege, taip pat Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos kūno kultūros mokytoja Diana Balužyte (kairėje), per tinklinio varžybas Latvijoje.
J. Ažubalytė tvirtino, kad būna visokių darbo dienų – ir džiaugsmingų, kai norisi strykčioti iš laimės, ir tokių, kai norisi viską mesti. Tik viską ramiai apgalvojus ir permąsčius, paaiškėja, kad nėra labai blogai.
Visada smagu su mokiniais dalyvauti varžybose, nesvarbu, kokios jos – seniūnijų, rajono ar regioninės. O jei komanda laimi, visus aplanko didžiulė euforija.
Pralaimėjus varžybas mokiniai nosies nenukabina, su mokytoja diskutuoja, ko trūko iki pergalės. J. Ažubalytė mokiniams visuomet akcentuoja, kad svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti.
Kitąsyk pralaimėjus kyla dar didesnis azartas nei tada, kai laimėjęs užmiegi ant laurų.
Tarmiška atrakcija
J. Ažubalytė teigė, kad nėra griežta mokytoja, veikiau tokia, kuri nubrėžia ribas, bet yra linkusi į kompromisus ir lankstumą. Sunkiausia darbo dalis, jos manymu, yra vertinimas. Tai didelis galvosūkis.
Labai sunku išsitekti dešimties balų skalėje, kadangi visi mokiniai skirtingi, jų fizinio pasirengimo ir gabumų negalima sulyginti.
Todėl vertindama J. Ažubalytė atsižvelgia į tai, ar mokinys atlikdamas užduotį stengėsi.
Laisvo laiko J. Ažubalytė turi mažai, o kartais jo nebelieka visiškai. Jei tik gali, grįžusi namo eina pasivaikščioti su savo dobermanų veislės kalyte.
Tokie pasivaikščiojimai pradangina per dieną patirtą stresą, įtampą.
„Taip pat mėgstu keliauti, nesvarbu, ar su draugais, ar su darbo kolektyvu. Jei kas pakviečia į kelionę, stengiuosi neatsisakyti“, – prasitarė J. Ažubalytė.
Per ilgus darbo kitame rajone metus mokytoja atmintinai išmoko posakį, kad „kupiškėnai geri žmonas“. J. Ažubalytė pritarė, kad tai tikra tiesa, tačiau ir kitų rajonų gyventojai irgi ne mažiau šilti, atviri, geraširdžiai.
Į Kupiškio technologijos ir verslo mokyklą profesijos įgyti atvyksta mokiniai iš įvairių rajonų.
Visi jie – labai skirtingos asmenybės, o iš kokio jie krašto, dažnai atskleidžia tarmė. Nemažai jaunimo mokytis atvažiuoja iš Biržų. Su jais mokytoja mėgsta pašnekėti biržietiškai. Tai tampa visos klasės atrakcija. Vieniems gražu paklausyti, antri prašo negirdėtų žodžių pamokyti. Mokytoja per pamokas šnekėdama stengiasi tarmiškai neįsismarkauti, o kiek įmanoma daugiau kalbėti bendrine lietuvių kalba.
