TENERIFĖ – AMŽINOS VASAROS IR ATRADIMŲ SALA

„Svetur apsilankius“

Apsilankyti sausio pabaigoje Tenerifėje, amžinos vasaros saloje, buvo tikra palaima. Juolab kad šių metų žiema Lietuvoje kol kas tebėra besniegė, dauguma dienų apniukusios, atrodo, kad nė nespėjus išaušti vėl pradeda temti.

Vienintelis šios kelionės dalykas, kuris nelabai patiko, – tai ilgokas, truputį ilgiau nei šešias valandas trunkantis, tiesioginis skrydis lėktuvu į šią salą. Dažnai taip skraidyti nenorėčiau, ypač jei reikia persėsti į kitą lėktuvą. Keli kalbinti žmonės sakė, kad skrido per Londoną, nes tiesioginio skrydžio bilietai greitai išgraibstomi. Tai nė kiek nekeista, nes Tenerifė, didžiausia Kanarų salyno, vieno iš 17 Ispanijos autonominių regionų, sala – viena populiariausių europiečių žiemos poilsio krypčių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Koja kojon su pasauliu ir saviškiais

Nuo šių pasaulio tendencijų neatsilieka ir lietuviai. Lėktuve, mane skraidinusiame į Tenerifę, daugiau nei trečdalis keleivių buvo jaunos šeimos su vaikais. Kai kurios į pagalbą ir močiutes buvo pasitelkusios. Įstrigo jauna mama su gal mėnesio dvynukais. Visi ištroškę vasariškos šilumos ir šviesos, pasirengę įsilieti į milijoninę poilsiautojų minią.

Tenerifėje gyvena arti milijono gyventojų, o šią salą kasmet aplanko 6 milijonai turistų.

Tikrai tik įkėlęs koją į Tenerifę patenki į margaspalvę poilsiautojų minią. Dažniausiai čia gali išgirsti ispanų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbas. Man pasirodė, kad vokiškai labiau nei angliškai supranta dauguma viešbučių, kavinių, parduotuvių darbuotojų. Gal dėl to, kad vokiečių turistai labai pamėgę šią vietą nuo seno. Nesunku susikalbėti ir gestais, kūno kalba. Dažnai esi suprastas iš pirmo žodžio. Daug ir lietuvių, ne tik trumpai atostogaujančių, bet čia gyvenančių, apsistojusių ilgesniam laikui su šeimomis. Netikėtai susitikau ir su buvusia kupiškėne Evelina, jos vyru ir sūneliu. Jie buvo atvykę pailsėti porą mėnesių. Kitą dieną paplūdimyje jau sveikinausi su dukros studijų drauge Juste ir jos šeima. Atrodė lyg susitarę būtume iš anksto visi pasimatyti šiame pasaulio pakraštyje, netoli Afrikos krantų, Sacharos smėlynų.

Natūralus SPA po dangumi

Tenerifė – viena iš septynių vulkaninės kilmės Kanarų salyno salų. Čia vidutinė metinė temperatūra – 23 laipsniai šilumos.

Pirma mano viešnagės diena Tenerifėje buvo labai vėjuota, nors šilta. Oro temperatūra nuo 23 laipsnių šilumos per kelias dienas pamažu pakilo iki 28 laipsnių.

Puerto de Santiago miestelio paplūdimyje Playa de la Arena plevėsavo raudona vėliava, draudžianti maudynes. Atlanto vandenynas į krantą ginė didžiules putotas bangas. Gidė buvo įspėjusi į audringą vandenyną kojos nekelti, o esant geltonai vėliavai bristi tik iki kelių, ypač nemokantiems gerai plaukti. Mat klastingos bangos čia labai galingos ir atgal nuo kranto ritasi įstrižai. Visgi neiškenčiau nepabraidžiusi ir pati tuo įsitikinau. Viena į krantą besiritanti banga spėjo gerokai pašventinti. Vanduo tiko maudynėms, buvo 19 laipsnių šilumos.

Kai kurie poilsiautojai nepaisė draudimų ir turškėsi vandenyne, sekami budrių gelbėtojų akių. Labiausiai nustebino vulkaninės kilmės per dieną įkaitęs juodas šio paplūdimio smėlis. Sakoma, kad jis labai naudingas besiskundžiantiems visokiais kaulų, sąnarių skausmais.

Gal būčiau visai ir neišsimaudžiusi Atlante, jei ne sutiktų iš Lietuvos pažįstamų parodytas natūralaus vandens baseinėlis tarp uolų. Čia turškiausi visas viešnagės dienas. Tikras smagumas buvo patykoti, kol vandenyno bangos persiris per baseinėlio kraštus ir užlies maudantis. Pirmą kartą prie to baseinėlio pamačiau lyg padengtus rausva ir juoda glazūra didžiulius krabus, lendančius iš molo plyšių.

Kur plyti Mėnulio peizažas

Tenerifėje gali užtekti vien vandenyno ir saulės, bet yra ir daugiau įdomių dalykų. Taigi didesnę pusę buvimo laiko atėmė išvykos. Atvažiavus trumpam tikrai verta leistis į apžvalginę ekskursiją Teidė–drakonmedis–Maska.

Teidės nacionaliniame parke, saugomame UNESCO, pakeri įspūdingas Teidės ugnikalnio lavos peizažas. Atrodo, lyg būtum Mėnulyje. Juodi, rausvi sustingusios lavos laukai iš toli primena ir didžiulius, prastai suartus laukus.

Teidės ugnikalnis yra 20 km skersmens, 3718 m aukščio, trečias pagal dydį pasaulyje. Paskutinį kartą jis buvo išsiveržęs 1909 metais. Sakoma, kad jis išsiveržia kas 100 metų. Kol kas ši prognozė neišsipildė. Apskritai Kanarų salos yra laikomos jautria seismine zona. Dėl to, pavyzdžiui, Tenerifėje prieš kelis dešimtmečius buvo uždrausta statyti aukštesnius kaip šešių aukštų pastatus. Dabar ten iškilę negausūs aukštesni pastatai, statyti iki to draudimo.

Prie Teidės ugnikalnio buvo kurtas filmas „Milijonas metų prieš mūsų erą“. Šešiasdešimtmečių karta gerai dar prisimena prie kino teatrų nutįsusias eiles, kai šis filmas buvo demonstruojamas. Vėliau ta vieta buvo tapusi ne vieno Holivudo „Žvaigždžių karų“ epizodo filmavimo aikštele.

Diktatoriaus statytais keliais

Tikras išbandymas buvo nukakti kalnų serpantinais į atokų Maskos tarpeklį. Važiavome šiek tiek mažesniu autobusu, nes kelias labai siauras. Dviem mašinoms labai sunku prasilenkti. Mačiau, kaip jaunai vairuotojai akys ant kaktos lipo už posūkio išvydus išlendant mūsų autobusą. Pasimetusiai vairuotojai, ką reikia daryti, kantriai aiškino vietinis autobuso vairuotojas, kuriam tokios kelionės kasdienybė. Kalnų keliuose teko matyti ir ne vieną dviratininką, prigludusį prie uolos, prasilenkiant automobiliams. Čia tikras pėsčiųjų žygių, laipiojimo uolomis mėgėjų rojus. Gidas sakė, kad Maskos tarpeklyje šie pomėgiai šiandien labai apriboti dėl kalnų nuošliaužų.

Gidas papasakojo, kad Maska buvo vienos čia gyvenusių guančų genties vado žmonos vardas. Kai užkariautojai nužudė jos vyrą, Maska nepakėlusi sielvarto nušoko į giliausią tarpeklį, kuris vėliau gavo jos vardą. Maskos vyrui, guančų vadui, kalnų miestelyje pastatytas paminklas – atrodo, tarsi jis nuo postamento žvelgia į tą tarpeklį, kur pražuvo jo žmona.

Iš Maskos tarpeklio vaizdingu keliu kalnuose vinguriavome iki Ikod de los Vinoso miesto, statyto viduramžiais. Čia vienos šeimos vyninėje degustavome šeimininkų pagamintą vyną ir likerius, ragavome ožkų sūrio. Sužavėjo namai su dailiais mediniais kelių šimtų metų senumo balkonais iš pušies medienos, kurie atrodo lyg nauji.

Dabar kalnuose augančių pušų negalima kirsti. Jos Tenerifę aprūpina gėlu vandeniu, jį pasiimdamos galingais spygliais iš debesų. Per tas pušis gėlas vanduo patenka į gruntą. Visi kalnai ten apraizgyti vamzdynais, į kuriuos surenkamas vanduo. Nelabai įsivaizduoju, kaip tai vyksta. Tiek supratau iš gido aiškinimų.

Aplankėme ir šios vietovės įžymybę drakonmedį (draceną). Jis laikomas seniausiu drakonmedžiu pasaulyje, nes tokio didelio daugiau niekur nėra. Vieni sako, kad jam 1000 metų, kiti, kad 3000. Niekas nežino, nes drakonmedžių mediena neturi metinių rievių. Pasak gido, šis medis žydi kas dešimt metų. Yra sakoma, kad tie, kurie pamato jį žydint, tais metais bus labai laimingi.

Gidas papasakojo, kad Tenerifėje keliais galima pasiekti atokiausią kaimelį kalnuose ar tarpeklyje, nesvarbu, kad ten gyvena tik keli žmonės. Dėl to pasistengė šalį valdęs diktatorius Francisco Franco. Jis Kanarams buvo palankus dėl to, kad kurį laiką čia ėjo kariuomenės vado pareigas. Kai tiesė tuos kelius, tuomet niekas nesvarstė, ar tai ekonomiškai naudinga. Kariškis davė įsakymą ir reikėjo be debatų vykdyti. Kariai ir politiniai kaliniai tiesė šiuos kelius. Vėliau jie tik gerinti. Kanaruose visais laikais buvo juntamas palankumas diktatoriui. Anot gido, Tenerifės sotinėje Santa Kruze dar yra išlikęs vienintelis šalyje F. Franco paminklas, nors visuomenė vis dažniau kelia klausimą dėl jo nukėlimo.

Tarp gyvūnų ir egzotinių augalų

Svečiuojantis Tenerifėje būtina bent dieną praleisti Loro parke ir pamatyti egzotinių augalų ir įvairiausių gyvūnų oazę. Šis parkas laikomas vienu geriausių tokių parkų pasaulyje. Jį įkūrė išeivis iš Vokietijos 1972 metais. Loro parkas yra salos šiaurinėje dalyje, šalia Puerto de la Kruzo miestelio. Mane ypač sužavėjo plėšriųjų orkų ir papūgų pasirodymas. Įspūdį paliko ir pingvinariumas. Laisvokai vaikštinėjantys baltieji tigrai. Augmenija irgi labai įvairi.

Apskritai Tenerifėje pakelėse, soduose, parkeliuose gali pamatyti daug augalų, kurie pas mus yra laikomi kambariniais. Antai eini gatve ir grožiesi kinrožių gyvatvore, įvairių kaktusų, agavų, fikusų kompozicijomis. Kai matai tuos vazoninius augalus laisvai augančius lauke, tai jie man pasirodė didesnė egzotika nei šiltiems kraštams įprastos palmės.

Tenerifę į šiaurinę ir pietinę dalija kalnų masyvas. Šiaurinėje Tenerifės dalyje klimatas kitoks nei pietinėje. Čia daugiau žalumos, drėgmės, mažiau saulėtų dienų. Pietuose bananų plantacijos uždengtos, kad kuo daugiau susidarytų viduje drėgmės, o šiaurinėje dalyje jie žaliuoja neuždengti. Kanariečiai bananus vadina platanais ir visada karštai aiškina, kad jie skiriasi nuo bananų. Visgi jokio skirtumo įžvelgti nepavyko. Tie patys bananai ir tiek. Tik jau jie klesti aplink visus miestelius ir miestus, kur tik yra laisvos žemės. Vietiniai gamina bananų vyną, tiekia džiovintą jų produkciją, pagardintą įvairiais prieskoniais.

Gidas papasakojo, kad čia įsikūrusioje salos sostinėje Santa Kruze irgi yra oro uostas. Tik jis naktį nuo 23 valandos uždaromas dėl arti stovinčių namų ir dėl gamtinių sąlygų. Toks sprendimas buvo priimtas, kai prieš kelis dešimtmečius dėl rūko čia susidūrė Jungtinių Amerikos Valstijų ir, rodos, Belgijos keleiviniai lėktuvai.

Šiuo metu pagrindinis Tenerifės oro uostas yra pietinėje dalyje prie Los Kristianoso kurorto. Ten atskridau į šią salą ir iš ten iškeliavau atgal.

Iš Loro parko į pietinę Tenerifę važiavome pro pramoninę šios salos zoną. Pakelėje buvo matyti daug vėjo jėgainių. Saloje stengiamasi naudoti energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Toje zonoje yra atliekų perdirbimo gamykla, vandens gėlinimo įmonė.

Tenerifėje vandenyno vanduo, pašalinus iš jo druską, naudojamas buityje, augalams laistyti, bet jo nenaudoja maistui gaminti. Vandenį atsigerti pirkome parduotuvėje. Viešbučio restorane per vakarienę jo irgi negalėjome laisvai gauti. Reikėjo už stiklinę sumokėti 1,70 euro. Tuomet pagalvojau, kokią prabangą turime mes, galėdami gerti vandens kiek tik norime. Dažnai jo ir netausojame kaip reikiant. Kanaruose tik vienintelė La Gomeros sala turi gruntinio vandens. Pasak gido, Kristupas Kolumbas iš ten vežė vandenį šventinti Amerikai.

Kur žmonės susišneka švilpaudami

Kita ekskursija kaip tik ir buvo į šią salą, kelias dienas matytą ir pro viešbučio langą, ir paplūdimyje būnant. Už jos vakarais leisdavosi saulė. Į La Gomerą su keliais bendrakeleiviais važiavome su nuotykiais. Vienos gidės buvome perspėti, kad nesinešiotume su savimi asmens dokumentų, daug pinigų, apskritai saugotume savo daiktus. Matyt, čia visgi pasitaiko vagysčių. Taip ir padarėme. Vykstant į La Gomeros salą reikėjo asmens dokumentus pasiimti, bet į tai neatkreipėme dėmesio. Turistus į Los Kristianoso uostą vežantis turistų autobusas mus paliko. Tuomet reikėjo išsikviesti taksi ir vykti iki kelto patiems. Laimė, suspėjome, ir puiki ekskursija nenuėjo šuniui ant uodegos su visais iš anksto sumokėtais pinigais.

La Gomeroje labiausiai nustebino tai, kad vėl laukė visa diena keliavimo ekstremaliais kalnų serpantinais. Gal kiek platesniais nei buvo vykstant į Maskos tarpeklį, bet ne mažiau pavojingais. Po tokių išbandymų neapsakoma ramybe ten dvelkė pirmykštis lauro medžių miškas, akį traukė gausybė kitur nematytų augalų.

Ar galite įsivaizduoti sumedėjusiu kamienu milžinišką geltonžiedę pienę. Mažo miestelio restoranėlyje skanavome vietinių bulvyčių papas arrugadas, virtų jūros vandenyje, ir klausėmės silbo (švilpimo) kalbos, kuria bendravo pirmykščiai salos gyventojai. F. Franco diktatūros laikais ta kalba buvo uždrausta. Dabar ji įtraukta į nematerialaus UNESCO vertybių sąrašą ir privalomai jos mokoma salos mokyklose. Net prie egzaminų mokiniai neprileidžiami be tos kalbos mokymosi įskaitos. Taip ir paaiškėjo, kodėl autobusuose kai kurie vairuotojai švilpauja, kodėl švilpesį gali išgirsti kur nors kavinėje, kelto denyje ar šiaip gatvėje.

Pasak gido, La Gomeros saloje prieš kelis dešimtmečius gyveno apie 50 tūkst. žmonių. Šiuo metu ten belikę per pusę mažiau. Jaunimas nebenori užsiimti žemdirbyste, traukia į didesnius miestus, ypač į Tenerifę, kur prieš keturiasdešimt, penkiasdešimt metų, pradėjus gėlinti vandenyno vandenį, prasidėjo pietinėje jos dalyje naujų kurortų statyba, prireikė darbo jėgos. Šiaip Kanaruose pragyvenimo lygis yra žemesnis nei žemyninėje Ispanijoje, klesti nedarbas.

Gidas sakė, kad kanariečiai savęs su ispanais netapatina. Jų pasuose irgi įrašyta, kad jie kanariečiai. Jų šneka šiek tiek skiriasi nuo ispanų kalbos, bet atskiru dialektu nelaikoma. Savo mentalitetu Kanarų salų gyventojai artimesni Lotynų Amerikos šalių gyventojams. Jiems labai svarbios šeimos vertybės. Jie gana konservatyvūs ir labai religingi. Dauguma išpažįsta Romos katalikų tikėjimą. Kiekviename mieste ir kaimelyje yra bažnyčia ar didesnė koplyčia. Pakelėse matyti Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlių, altorėlių.

Kai salose žlugo cukrašvendrių cukraus pramonė, neatlaikiusi Lotynų Amerikos šalių konkurencijos, XIX a. prasidėjus ekonominei krizei daug Kanarų gyventojų emigravo į Kubą, Puerto Riką, Venesuelą. Pastaruoju metu nemažai jų palikuonių grįžta į savo tėvų ir senelių tėvynę, ypač iš suirutės nukamuotos Venesuelos.

La Gomeros salą norima paversti laukiniu natūralios gamtos kampeliu. Todėl ir širdies beveik niekam nebeskauda dėl apleistų dirbamų laukų. Turistų srautai į šią salą irgi neskatinami. Gido žiniomis, čia kasmet atvyksta apie 30 tūkst. turistų.

Su La Gomera atsisveikinome jos sostinėje San Sebastiane, kur stovi senesnius laikus nei Kristupo Kolumbo menanti bažnytėlė. Sakoma, kad jis čia meldėsi keliaudamas į Naująjį pasaulį. Šiam keliautojui miesto centre pastatytos net dvi skulptūros. Tiesa, viena labai meniška ir nė kiek nepanaši į tą žmogų.

Toje bažnytėlėje nutariau uždegti žvakelę. Labai nustebino senovės ir šiuolaikiškumo kontrastas. Įmetus pinigėlį užsidegė elektrinė žvakelė, neprireikė nei degtukų, nei tikrų žvakių.

Tik grįžus į Lietuvą pasiekė žinia, kad Ispanijoje nustatytas pirmas apsikrėtimo koronovirusu atvejis būtent La Gomero saloje mūsų lankymosi metu.

Žiniasklaida skelbė, kad šią ligą ten atvežė turistai iš Vokietijos, bendravę su jų šalyje susirgusiu asmeniu.

Kol kas skelbta, kad iš penkių žmonių, gyvenusių toje saloje viename name, liga diagnozuota tik vienam. Tai išgirdusi ir vėl pamąsčiau, kad šiais laikais pasaulis tarsi susitraukė ir visi esame susieti labai tampriais ryšiais, kad nieko nebereiškia dideli atstumai, kad viskas yra čia ir dabar.

Piniginės reikalai ir kiti smagumai

Tenerifėje teko pasimėgauti tradicine jų kava barakita. Ji ruošiama į kavą dedant saldinto kondensuoto pieno, romo arba likerio, cinamono, pagardinant skiltele citrinos.

Pasmalsavau, ir kaip atrodo kanarietiškas gyvenamasis daugiabutis, kai kraštietė Evelina pakvietė užsukti į svečius. Dviejų kambarių butas yra labai jaukus, šiuolaikiško skoningo interjero. Iš balkono atsiveria vaizdas į vandenyną. Vidiniame jo kieme yra baseinas. Apskritai vietinė architektūra ir interjerai man labai patiko. Tik keistoka buvo, kad to buto miegamojo langai, įrengti palubėje, atgręžti į vidinę atvirą laiptinę. Jei neturi storų užuolaidų ar šviesai nelaidžių žaliuzių, tai vakarais miegą trikdo užsideganti laiptinės šviesa, kai pro šalį eina kitų butų gyventojai.

Apie pragyvenimą Tenerifėje kalbėjomės ne su vienu žmogumi. Antai lietuvis gidas, ten gyvenantis bemaž dvidešimt metų, sakė, kad per savaitę jis maistui išleidžia 50 eurų pirkdamas ką tik nori. Vietiniai žino kur pigiau apsipirkti, kada ir kur vyksta vietiniai turgeliai. Būsto kaina ten, ypač arčiau vandenyno, garsių kurortų, pasak pašnekovų, prilygsta Vilniaus kainoms. Žinoma, kažkur kalnuose, atokesnėje vietoje galima jį įsigyti ar išsinuomoti gerokai pigiau.

Pavyzdžiui, dviejų kambarių mėnesio nuoma gali svyruoti nuo 600 iki 1 000 ir daugiau eurų. Dienos kambario nuoma paprastai yra 40–50 eurų. Jei pavyksta gauti už 20 eurų, tai nebent per gerą bičiulį. Viską bendrai sudėjus pragyvenimas Tenerifėje šiek tiek pigesnis nei Lietuvoje. Visgi supratau, kad stebuklų irgi ten nėra. Nustebino gana aukštos vaisių kainos. Apelsinai, bananai, greipfrutai, citrinos visur kainavo gerokai daugiau nei eurą. Panašiai kaip pas mus ekologinė produkcija.

Savaitės tikrai buvo per mažai geriau pažinti Tenerifę ir kitas Kanarų salyno salas. Būtų gerai ten ne kartą sugrįžti ir viską vėl patyrinėti. Įdomu, kad šioje kelionėje mane tarsi lydėjo būrelis kupiškėnų. Lėktuve atsivertusi keleiviams pasiskaityti siūlomą „Kelionių kultūros“ žurnaliuką, radau interviu su kraštiečiais – psichoterapeutu Raimundu Alekna, odontologe, dantų protezuotoja Egle Vitkevičiene (Liaudanskaite) ir muzikanto bei dainininko Justo Jaručio pavasarį vyksiančio koncerto reklaminį plakatą su jo atvaizdu. Beje, jie visi neseniai yra buvę ir „Kupiškėnų minčių“ pašnekovais.