Didžprūdėliai – Kupiškio seniūnijos kaimas, išsibarstęs abipus plento į Antašavą. Iki rajono centro nuo čia į šiaurės vakarus 6 kilometrai. Gretimi kaimai: Dumbliūnai, Žeguniai, Ąžuolytė, Bikonys, Ožkiniai, Keršuliškiai. Per kaimą teka Didžprūdis (Pyvesos kairysis intakas). 2003 metais čia buvo 19 sodybų ir 39 gyventojai.
Kupiškio seniūnijos duomenimis, šiuo metu Didžprūdėliuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 30 gyventojų.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kur gieda gaideliai
Nuo Kupiškio pusės įvažiavę į Didžprūdėlius pirmoje sodyboje užkalbinome Aldoną Pajuodienę. Šnektelėjome kieme. Į mūsų kalbą vis su savo giesme iš tvarto įsiterpdavo gaidys giesmininkas. Moteris paaiškino, kad kilus paukščių gripo rizikai, į kiemą nebeleidžia laisvai palesioti nei vištų, nei ančių su žąsimis. Kaip jau nedaug kur kaimuose, pašnekovės tvarte ne tik paukščių esama, bet ir karvutė. Tad pieno ar kitų jo produktų parduotuvėje jie neperka.
„Šiame kaimo gale mūsų sodyba iš senesnių laikų. Visi kiti mūrinukai pastatyti kolūkiniais laikais pagal vienodą projektą. Iš jų vienas irgi mūsų, o čia yra buvę Boleslovo Čibo namai. Jis su pirma žmona Emilija turėjo tris vaikus.
Mirus žmonai, jis antrą kartą vedė mano mamą Vincentą Stukaitę iš Varaniškių kaimo. Taip ir aš su mama atsiradau šiame krašte. Iš antros santuokos vaikų nebuvo.
Su vyru Normantu Pajuodžiu gyvenau viename iš tų kolūkinių mūrinukų. Mirus mamai, persikraustėme čia. Prižiūrime ir anuos namus. Remontuojame po truputį. Ten apsistoja atvažiavę pasisvečiuoti vaikai“, – pasakojo moteris.
Ji apgailestavo, kad kaimas pamažu nyksta. Nuolat gyvenančių žmonių nedaug. Į išmirusių senųjų gyventojų namus vaikai, anūkai atvažiuoja tik vasaroti. Gerai, kad jų visiškai neapleidžia, nepalieka likimo valiai. Yra ir keletas parduodamų namų. Tik kažin ar sulauks pirkėjų? Tiesa, vieną kitą namą kai kas ir nuperka. Anksčiau Muntrimo namuose buvo paštas. Kaimas turėjo ir aštuonmetę mokyklą. Veikė parduotuvė. Dabar to jau nebėra.
Aldona dirbo buvusioje Paketurių bendrovėje, o jos vyras – vienoje Panevėžio įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi. Sušlubavus sveikatai jis darbą turėjo palikti.
Jiedu užaugino dukras Rasą, Neringą ir sūnų Joną. Dukros gyvena Kupiškyje, o sūnus Vokietijoje. Turi dvi anūkes – Luką ir Moniką.
Tarsi kolektyvinis sodas
Atsisveikinę su Aldona pasukome ir į vieno iš kolūkinės statybos mūrinukų kiemą, kur apie automobilį sukiojosi vyriškis. Jis prisistatė esąs Vladas Kirda iš Panevėžio, o čia buvę jo tėvų, Petro ir Janinos Kirdų, namai.
„Į Didžprūdėlius su tėvais atsikrausčiau apie 1970 metus iš Skverbų kaimo, netoli Subačiaus. Buvau jau penktokas. Esu vienturtis. Tėvai čia persikėlė dėl gyvenamojo ploto. Abu dirbo fermose. Tėvas mirė 2013 metais, o mama – 2015 metais.
Vasarą šis kiemas atgyja. Čia tarsi mūsų kolektyvinis sodas. Visi suvažiuojame. Vaikai ir anūkai iki pat rudens būna, kol derlių nuimame. Anksčiau dukra Jurgita gyveno Kipre, o sūnus Vaidas Londone. Dabar abu sugrįžę į Panevėžį. Čia turi užtektinai darbų ir veiklos. Džiaugiuosi dviem anūkais Aronu ir Adu.
Šaltuoju metų laiku aš kartkartėmis atvažiuoju krosnies perkurti, apžiūrėti, kaip laikosi sodyba. Šiemet važinėjimo mažiau, nes dėkinga žiema.
Mano biografija klostėsi labai panašiai kaip ir daugelio šio krašto jaunuolių. Baigęs Didžprūdėlių aštuonmetę, mokiausi tuometiniame Vabalninko žemės ūkio technikume. Vėliau tarnavau armijoje. Grįžęs sukūriau šeimą, apsistojau Panevėžyje. Šiuo metu dirbu maisto gamybos srityje.
Šis kraštas, kur prabėgo mano paauglystė, ankstyvoji jaunystė, traukia. Visada miela čia sugrįžti“, – pokalbio pabaigoje sakė pašnekovas.
Jis nusifotografuoti atsisakė, nes to labai nemėgstąs daryti. Vėliau atsitiktinai užsukę pas šio vyriškio giminaičius, sužinojome, kad tai gryna tiesa. Tad nufotografavome tik sodybą.
Puoselėja senelių vertybes
Dar viena pašnekovė – šio kaimo gyventoja Rūta Jakštienė. Jos namo išorė jau nebepanaši į to standartinio kolūkio laikų mūrinuko. Namas apšiltintas. Pasak moters, dar tik reikia nudažyti.
Rūta papasakojo, kad gyvena buvusioje senelių Povilo ir Paulinos Šilkinių sodyboje. Senelis buvo kilęs iš Mutkūnų kaimo, o močiutė vietinė, iš Ąžuolytės kaimo, iš daugiavaikės šeimos. Pas senelius čia iki 7 metukų prabėgo jos vaikystė. Mažutė jau seneliui padėdavo prie gyvulių.
Pradėjusi eiti į mokyklą ji gyveno pas mamą Uoginiuose. Turi keturis brolius. Baigusi Antašavos pagrindinę mokyklą, sugrįžo gyventi pas senelius. Juos reikėjo slaugyti. Močiutė buvo neįgali, o senelis tuo metu stipriai pasiligojo. Mirus seneliui, kurį laiką čia gyveno jų sūnus, jos dėdė Alfonsas. Tuo metu ji pradėjo mokytis Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Vėliau įsidarbino buvusioje Akmenytės žemės ūkio bendrovėje. Jai iširus kurį laiką buvo bedarbė, slaugė dešimt metų ant patalo gulėjusią močiutę ir talkindavo ūkininkams. Močiutė mirė sulaukusi 93 metų. Ištekėjus Rūtai reikėjo prižiūrėti ir uošvį Lionginą Jakštą. Rūtos vyras Alvydas nuskendo. Penkti metai ji našlė. Vėl visa namų ūkio našta ir rūpinimasis vienintele dukrele Evelina gula ant jos pečių. Bet moteris nepalūžo. Gyvenimo užgrūdinta ji toliau tvarko namus ir ūkį.
„Šiuo metu laikau 4 karves. Iš paramos lėšų įsigijau traktorių. Brolis Vygintas, gyvenantis Ožkiniuose, padeda, kai prireikia, su technika darbus nudirbti. Aš vairuoti nemoku. Apskritai kaime vienai moteriai ūkininkauti nelengva. Apmaudu, kad už pieną smulkiems ūkininkams tiek mažai mokama – tik 13 ct už litrą. Taigi tenka pragyvenimui lėšų prisidurti ir kitiems dirbant. Viename ūkyje melžiu karves. Sezono metu talkinu ūkininkams prie grūdų. Galėčiau apsiimti ir kokį seną žmogų prižiūrėti. Turiu tokio darbo patirties. Bet aplinkui nesigirdėti, kad kam tokios pagalbos reikėtų, o važinėti kitur man neišeina.
Dukrą į Kupiškio Povilo Matulionio progimnaziją nuveža mokyklinis autobusiukas. Su ja važinėja dar keli vaikai. Šiandien kaimas ištuštėjęs, daugiausia likę senyvo amžiaus gyventojai.“
„Dukra daugiau bendrauja su brolio vaikais Ožkiniuose. Čia jos bendraamžių nėra.
Seneliams esu dėkinga už viską. Jie buvo labai geri, pratino prie darbo“, – kalbėjo apie savo gyvenimą pašnekovė.
Senojoje kaimo dalyje
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Kitoje plento pusėje stovi senosios Didžprūdėlių kaimo dalies namai. Atskirti nuo kolūkinės gyvenvietės ne tik kelio, bet ir plačiau išsibarsčiusių to kaimo vienkiemių.
Čia pasikalbėti svetingai savo namų duris atvėrė Jonas ir Stasė Kalamažnikai ir jų vyriausioji dukra Vita, tądien viešėjusi pas tėvus.
Stasė Kalamažnikienė papasakojo, kad jos tėvai Jonas ir Marijona Kirdai čia persikėlė gyventi iš Žegunių kaimo, kai apie 1963 metus pasistatė namus ant buvusios Vaitiekūnų žemės. Ta šeima buvo ištremta į Sibirą. Tuo laiku šalia namus statėsi ir Genovaitė Jankauskienė, ir Rotkinai.
„Mano tėvelis dirbo kolūkio priešgaisrinėje tarnyboje, prie augalų apsaugos, kolūkio miškininku. Mama tuo metu jau dėl sveikatos problemų nebegalėjo dirbti. Triūsė tik namuose. Tėvų šeimoje užaugau su broliu Stanislovu.
Ištekėjau 1965 metais. Pirmus trejus metus gyvenome pas vyro tėvus Ąžuolytės kaime. Kai apsirgo mano mama, o vyro brolis sugrįžo pas tėvus atitarnavęs armijoje, atsikraustėme čia į Didžprūdėlius. Reikėjo padėti prižiūrėti ūkį. Mano brolis išėjo su žmona pas jos tėvus į Ožkinius gyventi, nes jau reikėjo priežiūros pasiligojusiai žmonos mamai.
Taigi aš neilgai buvau iškeliavusi iš savo tėvų namų. Jei kitaip būtų susiklosčiusios aplinkybės, gal ir būtume likę Ąžuolytės kaime. Ten man irgi gera buvo gyventi. Uošviai iš pradžių net pyko, kad išsikraustome“, – pasakojo Stasė.
Į pokalbį įsijungęs jos vyras Jonas sakė, kad su žmonos tėvais gerai sutardavęs. Nepralošė išsikraustęs iš tėviškės. Kolūkyje daug metų dirbęs vairuotoju, o vėliau bendrovėje ir elektriku. Žmona triūsė laukininkystės brigadoje. Kai staiga mirė jos tėvas 1981 metais, Keršuliškių fermos vedėja ją įkalbėjo ten dirbti prie telyčių. Taip buvo žmonai paprasčiau suderinti ir darbą, ir sergančios mamos slaugą.
Šeima susilaukė dukrų Vitos ir Jūratės, dvynių sūnų – Audriaus ir Giedriaus.
„Ryte 7 valandą išeidavau į fermą, o vyras, kuriam darbas prasidėdavo 9 valandą, išleisdavo vaikus į mokyklą. Aš 12 valandą grįždavau iš darbo. Taigi mama neilgai būdavo viena. Vakarinę liuobą atlikti padėdavo iš mokyklos sugrįžę vaikai. Nebuvau pririšta visą dieną darbe kaip laukininkystės brigadoje dirbdama. Mama mirė 1986 metais“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak Jono, Didžprūdėlių gyvenvietę buvo planuota plėsti tolyn į kalniuką, bet šių planų vėliau atsisakyta. Plėtra atiteko Ožkiniams. Dabar jų kaime nebėra nei mokyklos, nei pašto, nei parduotuvės. Pastaroji šiais laikais kelerius metus veikė jų sodybos kaimynystėje.
Pasiteiravus, kaip bėga šiuo metu jų dienos, Stasė sakė, jog svarbiausia, kad tas dienas jie leidžia abu. Likus vienam, būtų blogai. Vieniši nesijaučia, nes dažnai aplanko vaikai, anūkai. Dažniausia viešnia yra Vita.
„Džiaugiamės, kad vaikai gyvena netoliese. Trys įsikūrę Kupiškyje, o vienas – Paprūdžiuose. Turime dvi anūkes ir tris anūkus. Į užsienius nė vienas nepabėgęs. Toliausiai, Žemaitijoje, Mažeikiuose, gyvena viena anūkė.
Žiemą daugiausia namuose būname. Su vyru automobiliu retkarčiais nuvažiuojame pasižmonėti į Kupiškį. Asfaltuotas kelias gerai, nedulka. Ramiau buvo, kai tiltą per Lėvenį remontavo. Buvo nuslūgęs mašinų srautas. Dabar vėl jos gaudžia lyg didžiausioje magistralėje. Čia į Rygą tiesiausias kelias. Net ir krovininės mašinos pralekia.
Nuvažiavę į miestą aplankome bažnyčią. Priklausome Kupiškio parapijai. Apsiperkame, pažįstamų susitinkame. Tada diena greičiau ir įdomiau prabėga. Vasarą dažnai po lauką trepsime, daržus, gėlynus apeiname. Žinoma, didžiuosius žemės ūkio darbus nudirba atvažiavę vaikai. Sau tikrai tiek daug nei daržovių, nei bulvių nebesodintume. Gyvulių jau seniai nebelaikome. Abu jau perkopėme aštuntą dešimtį. Šiemet rugpjūtį bus 55 mūsų santuokos metai. Nedaug kaimynų belikę. Jaunesni sau, vyresni sau“, – apie gyvenimo kasdienybę kalbėjo pašnekovė.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas, Alvydas Totoris ir Genovaitė Masiulytė rašo, kad pirminis šio kaimo pavadinimas buvo Didžprūdžiai. Jie minimi nuo 1596 metų. 1602 metais Didžprūdžių dvare minimi bajorai Jonas ir jo sūnus Kristupas Petravičiai.
XIX a. pradžioje kaimo pavadinimas jau yra mažybinės formos Didžprūdėliai. Ten buvusiame palivarke 1795 metais gyveno ordinarininkai Juozas Daukševičius ir Baltrus Daščius. 1811 metais tą palivarką valdė Viktoras Šalkauskis (Tado sūnus). Tuo metu palivarke ir kaime buvo 8 dūmai (ūkiai) ir 64 gyventojai. 1844 metais Didžprūdėlių palivarke buvo 16 gyventojų, kurie už prievolę dirbti žemę mokėjo metinį mokestį.
Kita kaimo dalis vadinosi Mišku, priklausė Palėvenės (Merfeltų-Komorovskių) dvarui ir 1843 metais kartu su juo parduota kunigams misionieriams, o netrukus, nusavinus bažnyčių ir vienuolynų žemes, kartu su tuo pačiu dvaru atiteko valstybei.
1881 metais Didžprūdėlių palivarką valdė Adomas Šalkauskis. 1904 metais Juozapas Šalkauskis 1 dešimtinę žemės įkeitė kaimynui iš Bikonių Kaziui Aleknai. Vincento Šalkauskio žemę vėliau įgijusi bajorė Teklė Zemec perpardavė valstiečiui Antanui Vaitiekūnui iš Likalaukių. Dėl patogumo palivarkas imtas vadinti I Didžprūdėliais, o kaimas – II Didžprūdėliais. 1903 metais bendrai abiejuose kaimuose buvo 41 gyventojas.
1919–1929 metais Didžprūdėliai priklausė Svidenių seniūnijai, 1940–1954 metais Svidenių apylinkei.
1933 metais matininkas Vladas Juozapavičius kaimą išskirstė į vienkiemius. I Didžprūdėliai (88,57 ha) padalyti į penkis ūkius, o II Didprūdėliai (68,59 ha) – į 13 ūkių.
I Didžprūdėlių nuosavybei buvo paliktos kapinaitės. Po išskirstymo abu kaimai faktiškai susiliejo į vieną. 1942 metais minima 12 ūkių: Petro Vaitiekūno, Tomo Šalkausko, Felikso Šalkausko, Napalio Šalkausko, Juozo Petrulio, Prano Montrimo, Kazio Paliulio, Boleslovo Čibo, Ambrazo Pėžos, Jono Povilonio, Povilo Čepelės, Genovaitės Masiulytės ir 47 gyventojai.
1949 metais kaime įsteigtas Didžprūdžio kolūkis, 1950–1975 čia buvo „Neries“ kolūkio centrinė gyvenvietė. Kaime veikė parduotuvė, felčerių-akušerių punktas. 1975–1991 metais kaimas priklausė „Ateities“ kolūkiui.
1959 metais kaime buvo Boleslovo Čibo, Angelės Stukienės, Povilo Čepelės, Povilo Štelemeko, Janinos Miškinaitės, Broniaus Petrulio, Kazio Paliulio, Stanislovo Vanago, Adelės Šalkauskienės, Boleslovo Petronio, Napaleono Šalkausko, Jono Povilonio, Karolinos Pėžaitės, Onos Šalkauskienės ūkiai, 38 gyventojai.
1998 metais čia gyveno 50 žmonių ir buvo 28 ūkiai.
1947 metais į Didžprūdėlius, į Povilo Čepelės vienkiemį, iš Bikonių atkelta pradinė mokykla. Nuo 1948 metų ji veikė į Sibirą ištremto Petro Vaitiekūno namuose. 1961 metais ji performuota į aštuonmetę mokyklą. Išaugusi mokykla buvo išdėstyta dar dviejose sodybose – pas Balį Petronį ir pas Kazį Čepelę (Žeguniuose).
1962 metais prie P. Vaitiekūno namo buvo pristatytas mokyklos priestatas.
1977 metais dėl mažo mokinių skaičiaus mokykla reorganizuota į pradinę. 1988 metais ta mokykla perkelta į Paketurius.
Didžprūdėliuose gyveno kultūrininkas, senienų rinkėjas Kazimieras Gasiūnas. Iš čia kilęs garsus daraktorius Kazimieras Petrulis (Ropikėlis), daraktoriavęs Kupiškyje, Račiupėnuose, Aukštupėnuose, Paketuriuose, Drūlėnuose.
Didžprūdėliuose iki XX a. pr. buvo minimas pilkapis. Ties kaimu kolūkio laikais užtvenktas Didžprūdžio upelis. Iki 2005 metų stovėjo 1941 metais statytas medinis kryžius (aut. A. Kavoliūnas).
1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Airyna, Upelis-Šalkauskipievė, Juodalksnyta, Beržyta, Pabarža (pievos), Skinimai, Alksnynėlis, Beržinėlis, Smoila, Dėgėsa (krūmai), Kapėliai (ariamoji žemė), Upėlis, Airyna, Skardžiupis, Didžprūdis (upeliai).
