Lukas Dyra studijuoja kostiumo dizainą. Pašnekovas džiaugėsi, kad paskaitose daugiau praktikos nei teorijos, ir nė kiek nesigaili, kad dėl įtemptų studijų turi atsisakyti studentiškų linksmybių.
Iš Duorpių kaimo kilęs Lukas Dyra sau ir draugams mėgdavo kartoti, kad kūrybiškumas išgelbės pasaulį. Ūkininkų šeimoje augusio vaikino žemės ūkis netraukė, užtat sėkmingai išlaikęs abitūros egzaminus Lukas praėjusiais metais įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Kostiumo dizainą studijuojantis pirmakursis noriai papasakojo apie pirmus savo siuvinius, studijų kasdienybę ir pasamprotavo atsakingo vartojimo tema.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Prijuostė ir pirštinė
„Esu kilęs iš kaimo ir tuo didžiuojuosi. Nesibaidau stereotipų, aplinka, kurioje užaugau, padėjo man išsiugdyti kantrybę ir atkakliai siekti savo tikslų“, – nedvejojo L. Dyra.
Vaikino tėvai yra ūkininkai, jų pėdomis seka ir vyresnysis brolis. Nors Lukas po pamokų sėsdavo ne prie knygų, o skubėdavo tėvams padėti nudirbti ūkio darbus, bet širdies gilumoje jautė, kad ūkininkavimas nėra tikrasis jo pašaukimas.
Luko meninius gabumus pirma pastebėjo jo mama, vadindavusi jį mažuoju piešėju. Jaunėlis sūnus mamą kaskart stebindavo iš mokyklos parsineštais piešiniais ir vis labiau tobulėjo.
Prisiminęs laikus, kai mokėsi Antašavos pagrindinėje mokykloje, Lukas pajuokavo nenorįs girtis, tačiau mokytis jam sekėsi labai gerai. Dailė jau patiko ir pradinėse klasėse, dažnai būdavo, kad su bendraklasiais pasiginčydavo, kokios pamokos labiau norėtų, – piešimo ar „darbelių“.
Kūrybinės kančios – Luko Dyros kasdienybė. Šiai užduočiai buvo skirtas mėnuo. Tema – gyvoji gamta.
Lukas visuomet sprendė problemas kūrybiškai. Kartą mokykloje supdamasis ant kėdės su jos kampu pramušė sienoje nedidelę, bet pastebimą skylę. Tąsyk defektą užmaskavo užtepęs dantų pasta ir pajuokavo, kad kūrybiškumas išgelbės pasaulį. Ilgainiui vaikinas nė nepastebėjo, kaip šis posakis virto jo gyvenimo šūkiu. Vyresnėse klasėse jaunuolis pradėjo dar labiau domėtis įvairiomis kūrybinėmis technikomis – lipdė, karpė, klijavo. Paskui atsirado pirma siuvimo patirtis.
Būdamas trylikos L. Dyra pasiuvo pirmą virtuvinę prijuostę ir pirštinę. Lukas dabar jas vertina kritiškai, iki tobulumo dar toli, tačiau jei tuomet nebūtų pabandęs siūti, tai greičiausiai būtų stojęs į tiksliųjų mokslų, o ne į meno kryptį. Vaikinas nuolat dvejojo, kuo būti – meno ar tiksliųjų mokslų atstovu, nes ir šioje srityje jam ne ką prasčiau sekėsi. Dėl pasirinkimo Lukas nesigaili, kadangi šiandien kostiumo dizaino specialybės studentas matematines žinias pritaiko konstruodamas drabužius.
„Per pirmą studijų pusmetį nemažai sužinojau, išmokau. Labai didelėmis konstrukcinėmis žiniomis pasigirti dar tikrai negaliu, bet pagrindinių drabužių, tokių kaip suknelė, kelnės ar sijonas, gamyba nesudėtinga. Per projektavimo paskaitas tradicinių drabužių, matomų parduotuvėse, kol kas nesiuvome. Daugiau eksperimentavome su medžiagiškumu, forma, struktūra. Standartinius klasikinius drabužius, manau, ir taip nebūtų sunku pasiūti, o toliau prasideda dizaino elementai. Save riboti gali tik pats“, – įsitikinęs būsimasis dizaineris.
Lukas Dyra prieš ko nors imdamasis visuomet pasvarsto, ar tai nekenks gamtai. Tai daryti ragina ir kitus. Anot Luko, šeimos nariai jau padarė pažangą – vietoj plastikinių maišelių naudoja daugkartinius medžiaginius.
Nėra kada šėlioti
L. Dyra studijų kokybe patenkintas vien dėl to, kad čia daugiau praktinių, o ne teorinių dalykų. Dėstytojai ne tik padeda, bet ir pažeria kritikos. O tai yra būtina, jei nori ko nors pasiekti. Bendrakursiai – originalios asmenybės, drąsūs jų kūrybiniai sprendimai. Kiekvienas atėjęs studijuoti su skirtingu meniniu pasirengimu. Kūrybiška aplinka supa ir po paskaitų, Lukas bendrabutyje gyvena kartu su bendrakursiu. Tai skatina ne konkurenciją, o savotišką motyvaciją, neleidžia aptingti, be to, visada yra naudinga išgirsti kitokią nuomonę.
Studijoms skiriama nemažai savarankiško darbo valandų, o likus savaitei iki atsiskaitymo akademijos siuvykloje Lukas praleidžia dar daugiau laiko. Studijos įtemptos, o užduočių – daug. Tad pavakaroti po paskaitų yra L. Dyros kasdienybė. Laisvalaikio, galima sakyti, nebelieka. Grįžus vėlai į bendrabutį, dažniausiai jau nieko nebesinori, tik kažką užvalgius traukia į lovą.
Vis dėlto ilgos valandos prie siuvimo mašinos turėjo įtakos pirmo semestro rezultatams.
„Galutiniais rezultatais esu patenkintas, bet dar reikia tobulėti, semestro nebaigiau vien dešimtukais“, – prisipažino kostiumo dizaino studijų pirmakursis.
Patys užteršėme, patys tvarkykimės
Kad ir ką darytų, ar siūtų, ar tiesiog eitų į miestą apsipirkti, Lukas stengiasi paisyti atsakingo vartojimo principų. Vienas jų – naudoti kuo mažiau plastiko pakuočių ir gaminių. Internete pilna daug filmuotos medžiagos, kurioje matyti, kaip savanoriai gelbėja plastiko gabalėlių prisilesusius paukščius, prisirijusias žuvis ir kitus gyvius. O kiek smulkių gyvūnų žūsta įsipainioję į plastikinius maišelius ir negalėdami ištrūkti – niekas nebesuskaičiuotų. Tokiais ir panašiais internete rastais vaizdais vaikinas nuolat dalijasi savo socialinio tinklo profilyje. Taip nori, kad kiaurą dieną mobiliuosiuose naršantys pamatytų ir susimąstytų, kaip dėl išmestų plastikinių pakuočių kenčia gamta.
Aplinkosauga besidomintis Lukas tvirtino, kad mokslininkai Žemės planetai teigiamų ateities prognozių nežada, jei žmonija nedarys jokių išvadų. Anot pašnekovo, žmogus kenkia pats sau, to nė nejausdamas. Plastikas sunkiai irsta ir teršia aplinką, net išvalytame vandenyje randama mikroplastiko dalelių. Jeigu gyvūnas prarijęs šiukšlę nežūsta, tai vis vien paveikia visą maisto grandinę. Pavyzdžiui, plika akimi nematomų plastiko atplaišų galima rasti net žuvies filė. Taigi, yra tiesos, kad užterštame vandenyje žuvį sužvejojęs, išsidorojęs ir vakarienei pasiruošęs žmogus ją su visomis plastiko atliekomis nė nejausdamas suvalgo.
„Žmonės ieško būdų, kaip spręsti plastiko ir jo besaikio vartojimo problemas. Bet pirmiausia reikia sustabdyti problemą ir tada ją spręsti, nes kol kas sėdime valtyje su skyle, bet vanduo greičiau pildosi negu spėjame išsemti.
Negi kiekvieną kartą eidami apsipirkti privalome imti naują plastikinį maišelį, pasiimkime tą, kurį nusipirkome praeitą kartą. Kodėl negalime dėti kelių produktų, pavyzdžiui, pomidorų ir paprikų, sudėti į vieną maišelį? Kodėl puolame pirkti naujus drabužius vos jiems pasirodžius vitrinose, nors mūsų spintos vos užsidaro? Kodėl paėmę į rankas prekę savęs nepaklausiame, ar mums jos tikrai reikia?“ – retoriškai klausė Lukas.
Anot jo, prie švaresnės gamtos galime prisidėti vien tuo, kad vienkartinius plastikinius maišelius pakeisime daugkartiniais medžiaginiais. Tai pirmas žingsnis atsakingo vartojimo link.
Lukas Dyra su grupės draugais, Vilniaus dailės akademijos studentais.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
