POKALBIS SU ŠARŪNU VENSLAVU APIE ŠIUOLAIKINES TECHNOLOGIJAS, VERTYBES IR KORONAVIRUSĄ

Jau paauglystės metais Šarūnas Venslavas turėjo aiškią viziją, kad nori studijuoti tiksliuosius inžinerinius mokslus. Pasirinkęs automatikos ir valdymo sritį, pašnekovas nesuklydo – Vilniuje gyvenantis kupiškėnas dirba globalioje įmonėje, atsakingoje už didžiuosius atsinaujinančios energetikos plėtros projektus Baltijos šalyse.

Šeima Šarūnui – didžiausia vertybė. Šiuo metu jis su žmona ir dviem atžalomis išvyko ilgų atostogų į Tailandą ir noriai papasakojo gyvenimo svetur įspūdžius.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Mokykla vaikui dažnai tampa antrais namais. Koks vaikas buvote mokykloje – pirmūnas ar išdykėlis? Kokia pamoka Jums labiausiai patiko?

Buvau toks vaikas, kuriam sekėsi mokytis netgi labai gerai, prie knygų sėdėti ilgai nereikėjo. 9–10 klasėse pradėjau stipriau mokytis, nes kryptingai siekiau tikslo, jau žinojau, į kokį universitetą stosiu ir kokią specialybę pasirinksiu.

Iš visų pamokų labiausiai patiko fizika ir chemija. Tuometinė fizikos mokytoja Virginija Kazlauskaitė įtraukė mane į „Fotono“ mokyklą, kurią sėkmingai baigiau būdamas dvyliktokas, o chemijos mokytoja Rima Stankevičienė sudomino chemija, šį mokslą sulyginčiau su kosmoso pažinimu. Labiausiai įsiminė su klasės draugais atliktas tyrimas, kaip danties emalį paveikia skirtingos skysčių terpės. Su šiuo tyrimu Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konferencijoje Vilniuje užėmėme trečią vietą. Nebuvau atsidavęs vien tiksliesiems mokslams, lituanistės Skaistutės Paulauskienės dėka įsitraukiau ir į maironiečių veiklą.

Mokydamasis tuometinėje Kupiškio Povilo Matulionio vidurinėje mokykloje tik pamokomis neapsiribojau, dar lankiau Kupiškio sporto mokyklą. Iš pradžių pas trenerį Zigmą Paulauską žaidžiau futbolą, vėliau panorau išmokti krepšinio strategijų ir perėjau pas trenerį Alvydą Puzelį.

Studijavote automatiką ir valdymą. Kodėl pasirinkote būtent šią profesiją?

Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau elektros inžinerijos bakalauro studijas, kurių viena iš pakraipų buvo automatinis sistemų valdymas. Tai reiškia, kad bet koks vykstantis gamybinis procesas gali būti automatizuotas ir palengvinantis mechaninį žmonių darbą, jiems leidžiant persikvalifikuoti į sudėtingesnes ir daugiau proto reikalaujančias užduotis.

Patirties pagal „Erasmus“ programą sėmiausi saulėtoje Kretoje, ten supratau, kaip stipriai reikia mokytis ir koks gražus ir spalvingas gali būti gyvenimas. Grįžęs iš Kretos išvykau į stažuotę Vokietijoje ir sustiprinau įgytas žinias. Po to nusprendžiau atlikti praktiką vienoje iš didžiausių skalūnų gamyklų „Viru Keemia Grupp“.

Šią profesiją pasirinkau žinodamas, kad baigus studijas atsivers begalė perspektyvų. Nesuklydau, nes paskutiniais studijų metais dirbau inžinerinėje įmonėje, kuri teikė paslaugas beveik pusei Europos šalių.

Kiek vėliau įstojau į magistrantūros studijas, mechatroninių sistemų valdymą ir automatiką. Šią specializaciją pasirinkau todėl, kad įmonėje, kurioje tuo metu dirbau, pradėjo statyti pramoninius robotus ir aš jaučiau mechaninių žinių trūkumą. Visa tai pasitvirtino su kaupu.

Ilgokai, jau septynerius metus, dirbate prancūzų korporacijos „Schneider Electric“ padalinyje Lietuvoje. Minėjote, kad Jūsų darbas dinamiškas ir be problemų neapsieinate. Ar visada grįžtate namo laisvas, ar dažnai nešatės darbo namo ir dirbate 24 val. per parą?

Esu atsakingas už didžiuosius atsinaujinančios energetikos plėtros projektus Baltijos šalyse. Įprastai darbo laikas yra standartinis – nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro (penktadieniais kiek trumpiau), tačiau idealiai suplanuoti dieną pavyksta ne visada.

Mano darbo grafikas yra kintantis ir priklauso nuo tos dienos užduočių sudėtingumo. Tenka susidurti su tokiomis problemomis, kurioms, kartais pajuokauju, reikia panaudoti burtažodžius. Mechanikos ir elektrotechnikos srityje niekuomet nedirbusiam tokie atvejai skamba gana mistiškai (pavyzdžiui, reikia sujungti tam tikros galios modulinę pastotę kartu su atitinkama skirstykla bei automatikos spintomis todėl, kad visi signalai vienu metu pasiektų valdymo pultą, tačiau nutinka, kad atstumai pailgėja ar atsiranda tam tikrų ekranų ar kitų dirgiklių ir protokolinis ryšys kažkur „pakimba“), tad kartais reikia kaip reikiant pasukti galvą ir netgi pasitelkti kūrybiškumą.

Jei nepavyksta, turiu paplušėti ir namuose. Idėjas generuoju nuolat, nes dirbant tokį darbą visados reikia mokytis ir eiti koja kojon su rinkos naujovėmis bei tendencijomis.

Sakėte, kad smagiau, jei Jūsų darbe nieko nenutinka. Tai reiškia, kad darbe tyko nemažai pavojų?

Tikrai taip. Paskutinis, pernai vasarą nutikęs, įvykis buvo ganėtinai nuostolingas. Vienas darbuotojas, pasikrovęs krovinį ant ratinio keltuvo, jį netyčia išmetė (daiktas svėrė apie puspenktos tonos) ir jis tiesiog per sekundę tapo nebenaudojamas. Tokio įrenginio gamyba ir pristatymas paprastai trunka iki šešiolikos savaičių, tad problemą reikėjo spręsti greitai.

Patys baisiausi nutikimai būna, kai statybos objektuose darbuotojai nesilaiko darbų saugos. Tuomet prasideda didžiausios bėdos, patiriami didžiausi sužalojimai, o įmonė patiria nuostolių. Dažniausiai taip nutinka dėl per didelio darbuotojų pasitikėjimo savo jėgomis.

Sykį buvo toks skaudus nutikimas, kai objektas buvo neatiduotas vertinti energetikos inspekcijai, ir vienas darbuotojas, nesilaikęs saugos reikalavimų, dėl įvykusio trumpo sujungimo sukėlė gaisrą. Jis liko gyvas, bet patyrė tam tikrus nudegimus ir didelį šoką.

Atrodo, kad laisvalaikio Jums lieka mažai. Kaip stengiatės jį prasmingai išnaudoti?

Pomėgių turiu nemažai. Patinka vandens sportas, kelionės, žvejyba, medžioklė, net keptuvo patiekalų gaminimas. Dievinu dokumentinius filmus apie gamtą, skaitau knygas. Įdomiausi žanrai – techninis bei mokslinis. Didžioji dalis knygų yra apie technologinius auditus, monitoringus, duomenų surinkimą ir atvaizdavimą, pramoninius procesus, kaip jie vienas su kitu sąveikauja.

Protas visais laikais buvo ir bus didžiulė vertybė. Tik proto pastangomis galime vadovautis tam tikrais principais ir laikytis savo nusistatymų. Visa kita yra pasiekiama sunkiu darbu. Pinigai tėra banko sąskaitos skaičiai, kurie suteikia galimybę įsigyti tam tikrus daiktus. Skaudu, tačiau sumaterialėjusiame pasaulyje pinigai kažkodėl tapo vertybe. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės nebemoka gyventi, nebemoka kalbėtis, bendrauti, o dėl to kyla įvairiausių nesusipratimų.

Iš visų vertybių didžiausia man yra šeima.

Su šeima išvykote žiemą pagyventi į Tailandą. Kodėl pasirinkote būtent šią šalį? Ar pavyko prisijaukinti svetimą kultūrą?

Mūsų šeima gana nemaža: turiu žmoną, dukrą ir sūnų. Su šeima dažniausiai keliaujame po Lietuvą ar Europą, o šiemet nusprendėme aplankyti Aziją.

Apsistojome Bankoko mieste, o iš jo keliaujame po visą Tailandą. Per beveik mėnesį laiko susipažinome su trimis miestais – Bankoku, Pattaya, Chang Mai. Ši idėja kilo, kadangi jau keletą metų norėjome paįvairinti turimą gyvenimą ir pabėgti nuo lietuviškos žiemos. Troškome patirti naujų pojūčių, ironiška, tačiau žiema į Lietuvą neatėjo. Kas žino, gal tokios kelionės taps kasmetine tradicija?

Čia gyvename visiškai kitokį gyvenimą nei Lietuvoje. Kultūrų mišinys didžiulis, gamta neįtikėtina, o spalvos ryškios. Gyvenimas kiekviename regione skiriasi – vienur džiunglės, drambliai, dar kitur – paplūdimiai. Kulinarinė virtuvė žavi skirtingais skoniais, aromatais, prieskonių gausa. Ganėtinai sunku apibūdinti visa tai, ten nepabuvęs visko nesuprasi.

Keliaujame su mažais vaikais (dukrai dveji, o sūnui vieneri), vietiniai mus labai draugiškai sutinka ir nemažai nori su mumis, europiečiais, nusifotografuoti. Azijiečiams sunkiai suvokiama, kaip galima keliauti po tokią šalį su mažais vaikais. Pirmą savaitę tai šiek tiek trikdė, bet dabar prie dėmesio pripratome.

Visą pasaulį gąsdina koronavirusas iš Kinijos. Kokia situacija Tailande? Kokių priemonių šalis imasi virusui sutramdyti?

Panikos didelės nematyti. Mūsų žiniomis, pastaruoju metu buvo užsikrėtę apie 20 žmonių, kurie į Tailandą atvyko iš Kinijos. Dalis pasveiko, kiti dar gydosi.

Vietiniai viešose vietose dėvi apsaugines kaukes. Kaukės dažniau dėvimos ten, kur yra didesnė tikimybė sutikti daugiau Kinijos piliečių.

Visur iškabintos labai aiškios instrukcijos, apibūdinti ligos simptomai, kaip elgtis, jei įtari, kad esi užsikrėtęs koronavirusu. Oro uostuose ir prekybos centruose visur pridėliota dezinfekcinio skysčio, kad žmonės galėtų bet kada prireikus dezinfekuoti rankas.

Žmonės nepanikuoja. Veikiau galvoja, kad tai per daug išpūstas burbulas. Per eismo įvykius čia kasdien žūsta daugiau žmonių nei nuo virusų. Mano manymu, visuotinę paniką pasėjo farmacininkų užsakyti straipsniai, kad jie galėtų daugiau užsidirbti iš apsauginių kaukių, o vėliau ir iš skiepų.