„Ką skaitome“
Ignė Zarambaitė kartu su savimi atsivežė pagrindinį knygos veikėją Enriką. Rašytoja tvirtino, kad jos rankomis sukurtas berniukas-lėlė yra gyvas. Viską mato, girdi, supranta ir netgi turi širdį.
Autorės nuotraukos
Alizavos pagrindinėje mokykloje svečiavosi vaikų ir paauglių rašytoja, kūrybininkė, futbolininkė Ignė Zarambaitė. Iš Šilutės atvykusi viešnia Alizavos ir Antašavos mokiniams pristatė knygą „Stebuklingi senelio batai“. Taip pat knygos autorė vaikus mokė futbolo ir lėlių kūrimo gudrybių.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Skirta tėčiui
I. Zarambaitė į literatūrą įžengė prieš keletą metų ir nuo tada kasmet išleidžia po knygą. „Stebuklingi senelio batai“ – trečia autorės knyga, išleista prieš metus.
Pagrindinis veikėjas, berniukas Enrikas, mirus mylimam seneliui, nori atminimui pasilikti kokį nors jo daiktą. Berniukas rado nunešiotus senelio batus ir nusprendė juos pasimatuoti. Apsimovęs batus Enrikas išgirdo žmonių kalba šnekantį savo šunį Čipą ir suprato, kad šis apavas yra stebuklingas. Vaikui labai magėjo išbandyti, ką dar galima su šiais batais padaryti. Keliaudamas su stebuklingais senelio batais Enrikas patyrė įvairiausių nuotykių ir įgijo gyvenimiškos išminties.
Knygos autorė vaikams atskleidė, kad šią istoriją parašė remdamasi savo asmeninio gyvenimo įvykiais.
„Mirus tėčiui, liko jo batai, o su šiais stebuklingais batais žaisdama futbolą įmušiau pirmą įvartį. Todėl šią knygą skiriu savo tėčiui“, – mokiniams pasakojo I. Zarambaitė.
Nors šie batai šiandien suplyšę ir nebetinkami spardyti kamuolį, rašytoja prisipažino laikanti juos namuose kaip didžiausią savo talismaną.
„Stebuklingi senelio batai“ – trečia Ignės Zarambaitės knyga. Šiemet ji pretenduoja tapti metų knyga.
Viešnia džiaugėsi pamačiusi, kad beveik pusė vaikų yra perskaitę jos knygą. Per popietę visi norintys galėjo atlikti konkursines užduotis. Mokiniai varžėsi, kuris išpūs didesnį muilo burbulą ar kiek kartų išmušinės su koja kamuolį. Tie vaikai, kuriems geriausiai sekėsi, gavo dovanų autorės knygą.
Kaip sukurti gyvą lėlę
Į svečius I. Zarambaitė atvažiavo ne viena, o kartu su pagrindiniu knygos personažu, lėle Enriku. Jį rašytoja sukūrė savo rankomis – ir širdį įdėjo, ir pati siuvo drabužius. Rašytoja tvirtino, kad Enrikas yra gyvas. Viską mato, girdi ir supranta. Taip yra dėl to, kad jis turi širdį. Šią paslaptį I. Zarambaitei išdavė viena lėlininkė.
Viešnia pakvietė vaikus į kūrybines dirbtuves, kur kiekvienas nesunkiai galėjo pasidaryti savo lėlę. Prieš įsitraukiant į kūrybinį procesą, I. Zarambaitė vaikams paaiškino pagrindinius lėlių darymo principus. Pasak jos, lėlė turi būti padaryta rankomis. Padarius lėlę būtina ja nuoširdžiai tikėti, kantriai laukti, kol ji pasakys savo vardą. Žinoma, sukūrus lėlę labai svarbu jos nepamiršti.
Kūrybinių dirbtuvių vedėja sakė, kad jei vaikai laikysis visų šių punktų, jų sukurta lėlė bus gyva. Iš šių visų nurodymų svarbiausias yra paskutinis, nes kai vaikai užauga, lėlės dažniausiai lieka kur nors kampe užmirštos ir joms labai skauda širdį. Tad labai svarbu savo žaislui pažadėti, kad jį visada mylėsi, ir žinoma, tą priesaką tesėti.
Vaikų ir paauglių knygų rašytoja taip pat piešia, tapo, tačiau savo knygų dar nedrįsta iliustruoti. Ji kuria ir mielas interjero detales. Kurti gali ir naktimis. Tada, nors ir išvargusi, jaučiasi laiminga, bet visada stengiasi skirti laiko poilsiui.
Daryti tai, kas teikia laimę
I. Zarambaitė pajuokavo, kad už futbolą turi daugiau medalių nei už knygas. Šia sporto šaka ji susidomėjo vaikystės metais ir nepaisydama to, kad sirgo plaučių liga, nusprendė atkakliai siekti savo tikslo. Geriausio klasės bėgiko paprašė leisti treniruotis kartu, ir nors pirmomis dienomis jautė nesugebėsianti bėgti taip greitai kaip jis, pamažu atkakliai treniruodamasi pasiekė, kad prie finišo linijos su geriausiu klasės bėgiku atbėgdavo koja kojon. Vikri ir greita mergaitė greitai pritapo ir futbolo aikštelėje. Kai apsiavusi stebuklingais tėčio batais Ignė įmušė pirmą savo įvartį, pagavo tokį didžiulį azartą, kad nebegalėjo be futbolo gyventi.
„Iš pradžių žaidžiančių merginų nebuvo, tai žaidžiau su vyrais ir vaikinais. Žaisdavome net spaudžiant šaltukui, mums nebuvo blogo oro. Kai studijavau Vilniuje, pradėjau žaisti merginų ir moterų komandoje. Grįžusi į Šilutę subūriau merginų komandą, bet ilgainiui merginos išsivažinėjo kas sau, tai ir vėl žaidžiu su vyrais ir vaikinais. Gaila, šiandien tai darau ne taip dažnai, kaip norėtųsi, tačiau kamuolys dar neužmirštas“, – teigė I. Zarambaitė.
Ji džiaugėsi, kad žaisdama futbolą išmoko nepasiduoti, dirbti komandinį darbą, gerbti kitą žmogų ir išmokti pralaimėti. Būtent todėl rašytoja rekomendavo vaikams gyventi aktyviai ir susirasti mėgstamą sportinę veiklą. Be to, sportuojantis žmogus yra tiesesnės laikysenos ir labiau pasitiki savimi.
I. Zarambaitė akcentavo, kad svarbiausia užsiimti tokia veikla, kuri teikia džiaugsmą. Ji puikiai savo kailiu patyrė, ką reiškia dirbti nemėgstamą darbą.
Anksčiau dirbdama finansų srityje jautėsi labai nelaiminga, o pradėjusi kurti pajuto palengvėjimą. Rašydama, piešdama ar lipdydama jaučiasi lyg kurdama nedidelius, bet labai reikšmingus gyvenimo stebuklus. Kurti ją įkvepia pats gyvenimas – einant gatve rastas keistas daiktas, pamatytas įdomus kino filmas ar kokia kita kasdieniška smulkmena.
Šiemet rašytoja išleido debiutinę knygą paaugliams – „Juodavandeniai“. Šią knygą parašyti įkvėpė pavasarį mistiškai užliejamos Šilutės apylinkės ir tas tamsus tyvuliuojantis vanduo, jo izoliuoti žmonės.
Knygoje pasakojama paslaptinga istorija apie grupelę paauglių, kurie sugalvojo nusigauti į vandeniu užlietą negyvenamą sodybą ir ten praleisti savaitgalį. Per vakarėlį dingo mergina. Niekas nežino kur – gal ji nuskendo, o gal ją pagrobė mistinės jėgos. Niekas neatsimena, nes per vakarėlį svaiginosi.
„Šios knygos mintis yra tokia, kad kiekvieno žmogaus vanduo yra savaip drumstas. Mes visi turime tam tikrų paslapčių, ydų“, – mano autorė.
Alizavos pagrindinėje mokykloje lankėsi vaikų ir paauglių rašytoja Ignė Zarambaitė. Per keturis literatūrinės kūrybos metus ji išleido keturias knygas. Visas jas vienija stebuklų tema. Rašytoja vaikams rodė, kaip nesudėtingai ir iš visiems prieinamų medžiagų pasidaryti lėlę.
Sandros Baliūnienės nuotrauka
