VISKAS APIE SĖLIŲ GENTIES APDARUS

Sausio 25 dieną Kupiškio kultūros centre surengtos 2020–2021 m. kalendoriaus „Sėlių apranga“ sutiktuvės. Ta proga į šventę sukviesti leidinio turinio kūrimo procese dalyvavę žmonės, o viena jų, daktarė archeologė Daiva Steponavičienė, pristatė I–IV a. rekonstruotus ikigentinės bendruomenės moterų drabužius ir atkurtus papildytos kolekcijos IX–XIII a. sėlių genties drabužius.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Mėnulis svarbiau

Renginį sutartinės gaida pradėjo viešnios iš Vilniaus, eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ kūrybinio folkloro grupė „Sedula“. Kolektyvo vadovė D. Steponavičienė kartu su dar trimis atvykusiomis narėmis pristatė visų keturių Lietuvos regionų moterų ikigentinę aprangą.

Pasak archeologės, drabužių stilistika visoje Lietuvoje I–IV a. bemaž vienoda – buvo populiarūs vilnoniai drabužiai. Viršutinės suknelės austos apvaliai ir susegtos ties pečiais.

Suknelių kraštai užbaigti austinėmis juostelėmis. Moterys dėdavosi galvos apdangalus ir puošdavosi antsmilkiniais. Ką tie papuošalai reiškė, net pati archeologė nežino, kol kas dar nėra ištirta.

D. Steponavičienė pabrėžė, kad ikigentinis laikotarpis aksesuarų subtilumu pralenkė visus kitus archajiškuosius aprangos laikotarpius. Moterys dabindavosi stiklo karoliais, importuotais iš Romos imperijos. Ypatingai gražūs emaliuoti ažūriniai papuošalai. Smeigtukai drabužiams susegti buvo su grandinėlėmis.

Nors ikigentiniai moterų apdarai skirtinguose regionuose turėjo daug panašių bruožų, tačiau galima pastebėti ir specifinių skirtumų. Pavyzdžiui, pajūrio merginos drabužius susisegdavo rozetiniais smeigtukais su stiklo inkrustacijomis. Ant galvos nešiodavo kepuraites su spurgeliais kraštuose. Paradoksalu, bet gintariniais karoliais merginos puošėsi retai, nes didžioji dalis gintaro eksportuota į kitas šalis.

Antai sėlių krašte moterys puošdavosi vėriniu su mėnulio formos medalionu. Iš to galima daryti išvadą, kad sėliams mėnulis buvo svarbiau už saulę. Marškinių rankogaliai puošti įvijinėmis apyrankėmis.

Adata megztos kojinės

D. Steponavičienė daugiau kaip dvidešimt metų rekonstruoja įvairių Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių aprangą. Ji yra atkūrusi lietuvių, žiemgalių ir kitų baltų genčių apdarus, viduramžių ir renesanso laikotarpio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės drabužius. Archeologė per renginį vitražų salėje pristatė vaizdinį pranešimą apie rekonstruotą vėlyvojo geležies amžiaus sėlių genties aprangą.

D. Steponavičienė teigė, kad daugiau nei metus tyrinėjo tai, ką archeologams pavyko rasti kapavietėse sėlių gyventoje teritorijoje, t. y. Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Panevėžio, Zarasų apylinkėse. Rekonstruotą sėlių genties aprangą gamino archajiškų audinių audėjai, juostų pynėjai, o papuošalai kaldinti pas Baltarusijos juvelyrus. Taip pat archeologė rekonstravo ir Latvijos kapavietėse rastas aprangos detales.

Atkurta apranga pasipuošę Kupiškio kultūros centro folklorinio ansamblio „Kupkėmis“ nariai pozavo sėlių aprangos kalendoriui ir demonstravo kalendoriaus fotografijose įamžintą aprangą tą dieną susirinkusiems pristatymo dalyviams.

Vėlyvajame geležies amžiuje atsiranda lininiai apdarai. Tiek vyrų, tiek moterų drabužiai dažyti augalinėmis medžiagomis. Daugiausia vyravo mėlyna spalva. Taip pat pasitaikydavo ir raudona, geltona spalva dažytų apdarų. Dominavo dvinyčiai, keturnyčiai ir rombiniai audimo būdai. Kad neatspurtų, drabužių kraštai apsiūti vytomis juostelėmis.

Sėlių krašte IX–XIII a. buvo populiarios kauline adata megztos kojinės. Vėliau šio tipo adatas pakeitė geležinės, žalvarinės.

D. Steponavičienė teigė, kad nėra išlikusio nė vieno adata megzto pavyzdžio, bet apie tai galima spręsti iš rastų įrankių.

Mėgo žvangučius

Vyrai ant marškinių vilkdavosi vilnones tunikas. Ant galvos nešiojo apdangalus, primenančius moterų. Viršutinių drabužių apačios puoštos žvangučiais. Drabužiai buvo susiaučiami diržu ar vytine juosta, susegami pasagos formos segėmis.

Susijuosdami prisirišdavo ir kapšą – maišelį smulkiems daiktams susidėti. Sėliai kariai nešiojo ant rankos masyvią apyrankę, kuri smūgio atveju saugodavo nuo skydo atatrankos.

Kelnės siūtos pagal danų ir germanų pavyzdžius. D. Steponavičienė pastebėjo, kad visi Europos vyrai tuo laikotarpiu nešiojo panašaus tipo kelnes. Vyrai avėjo ilgaaulius iš odos siūtus batus.

D. Steponavičienė glaustai papasakojo, kas sudarė moterišką sėlių kostiumą. Moterys nešiojo ilgas apatines sukneles, apkraštuotas vytinėmis juostelėmis, o ant viršaus vilkdavosi ilgas sukneles-tunikas.

Suknelės buvo trapecinės formos. Šaltesniu oru užsimesdavo vilnos skraistę, ir kaip vyrai, susisegdavo pasagos formos sege. Ant galvos nešiojo vilnonius nuometus. Lininiai nuometai tuo metu reiškė prabangą.

Taip pat moterys nešiojo ir kitą galvos apdangalą – apgalvį. Jo kraštai buvo dekoruoti žalvariniais, pasidabruotais ar sidabro kabučiais, žvangučiais.

Sėlių moterys labiau nei vyrai mėgo žvangučius. Šių dekoratyvių elementų moterų aprangoje ir aksesuaruose buvo gana gausu. Puošdavosi antkaklėmis – sujungiamais žiedo pavidalo kaklo papuošalais. Šiam kraštui būdingos plokščiais galais, žvangančios antkaklės. Populiarūs buvo ir stikliniai, moliniai karoliai. Moterų apavas taip pat buvo odinis, tik priešingai nei vyrai, jos nešiojo žemaaulius batus.

Pristačiusi skaidres D. Steponavičienė pakvietė sėlių aprangos kalendoriaus fotografą Artūrą Moisiejenko. Jis buvo kuklus ir daug nekalbėjo. Tik padėkojo jį čia kvietusiems žmonėms ir „Kupkėmio“ kolektyvui už atiduotą kantrybę ir jėgas per fotosesiją.

Į renginį taip pat kviesta dizainerė Alicija Širvinskienė neatvažiavo dėl ligos.

Gali būti aktualios naujos striukės