PARDUOTUVIŲ ŠEPETOJE SAVININKĖ EURAMS NEVERGAUJA

Kas pažįsta Aistę Degutienę, žino, kad viskas, ko ji imasi, bus padaryta maksimaliai ir su didžiuliu užsidegimu. Prieš keletą metų apie Kupiškį girdėjusi tik iš tėčio pasakojimų, šiandien pašnekovė su šeima čia tvirtai įleido šaknis – tapo kaimo bendruomenės tarybos nare, įkūrė ir plėtoja nuosavą verslą ir vadovaujasi šūkiu „Kam Kupiškis, jeigu mes turime Šepetą“.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Netikėtas tėčio skambutis

„Mes abu su vyru – kauniečiai. Susipažinome internete. Gimus dukrai nusprendėme, kad reikia kažką keisti, nes Lietuvoje oriai pragyventi nelengva. Nutarėme išvažiuoti į Daniją“, – šeimyninio gyvenimo pradžią prisiminė A. Degutienė.

Jauna šeima su mėnesio kūdikiu emigravo ieškoti laimės. Abu skirtingomis pamainomis įsidarbino morkų fabrike, kad kuo daugiau uždirbtų ir pasikeisdami galėtų prižiūrėti judviejų kūdikį. Aistė plušo dieną, o jos vyras Karolis – naktį. Pritapti nebuvo sunku – įmonės savininkas buvo lietuvis, o fabrike taip pat darbavosi vien tautiečiai. Gyventi ir dirbti svetur porai labai patiko. Danija – emigrantams svetinga šalis, o solidus atlyginimas lietuvius tenkino. Po kelių mėnesių, kai Aistė vėl pasijuto besilaukianti, pora nutarė įsigyti gyvenamąjį namą ir visam laikui pasilikti čia gyventi.

Aistė Degutienė su vyru Karoliu. Kauniečiai anksčiau darbavosi Danijoje ir niekada nebuvo pagalvoję, kad įsikurs Šepetoje.

Ateities planus aukštyn kojomis apvertė Aistės tėčio skambutis. Jis dukrai pasiūlė grįžti į Lietuvą ir įsigyti parduotuvę iki tol negirdėtame Kupiškio krašte. Pasiūlymas buvo netikėtas, bet sutuoktiniai pasitarė ir sutiko.

„Net nežinojau, ką perku ir kur perku. Nežinojau, ir kur tas Kupiškis, ieškojau jo žemėlapyje. Pasitikėjau tėčiu. Jis po Aukštaitijos parduotuves išvežioja ledus, tad sužinojęs, kad savininkė nori parduoti prekybines patalpas, iškart paskambino man.

Tėtis įsigyti parduotuvę pasiūlė ne šiaip sau – visi mūsų giminės yra verslūs, dirba tik savarankiškai, tad natūralu, kad jis nenorėjo, jog kitiems lenktume nugaras“, – atskleidė A. Degutienė.

Norėjo verkti, o šiandien džiaugiasi

Pasiryžusi kardinaliai keisti gyvenimą, Degučių šeima jau su dviem atžalomis svajones apie namą Danijoje iškeitė į butą Šepetoje ir viską pradėjo nuo nulio. A. Degutienė prisipažino, kad pamačiusi, kokias patalpas įsigijo, norėjo verkti. Prekybos salėje stūksojo pasenęs šaldytuvas ir krūva naudoti nebetinkamų lentynų. Tik kai apsiprato su faktu, kad įsigijo parduotuvę, Aistė suvokė, kad nebėra kur dėtis, pinigai investuoti, o ir šepetiškiai į naujakurių verslą įdėjo daug vilčių.

Pašnekovė kolekcionuoja monetas. Aistės surinktas įvairių šalių monetas galima apžiūrėti jos parduotuvėje.

Anot A. Degutienės, pirmi trys mėnesiai buvo patys sunkiausi, kol reikėjo pasiruošti parduotuvės atidarymui. Čia pravertė žinios, įgytos paauglystės metais, kai per vasaros atostogas Aistė dirbo tėčio versle. Stebėtas vedėjų ir pardavėjų darbas pradedančiai verslininkei pagelbėjo tvarkant parduotuvės dokumentus. Pašnekovė pasidžiaugė, kad jai labai padėjo ir pardavėja, ištikimiausia Aistės darbuotoja Dalė Aleknienė.

„Viską dariau savo rankomis. Paromis sėdėjau parduotuvėje, o vyras buvo su vaikais. Buvo ir kritinių momentų, kai sakiau, kad niekas nepavyks. Tuo labiau, kad netoliese konkurentai – kita parduotuvė. Tačiau kai užsisakėme pirmas prekes ir sėkmingai jas išpardavėme, įgavome pagreitį“, – pasakojo maisto prekių parduotuvės įkūrėja.

Per dvejus metus A. Degutienės verslas prasiplėtė, praėjusių metų rudenį Šepetoje atsirado ūkinių prekių parduotuvė. Parduotuvėse, be Aistės, dirba dar trys darbuotojai. Verslininkė tvirtino, kad vadovaujasi šūkiu „Kam Kupiškis, jeigu mes turime Šepetą“, todėl stengiasi, kad šepetiečiams prireikus kokio daikto ar maisto prekės nereikėtų važiuoti į miestą, o viską galima būtų įsigyti jos parduotuvėse. Ir Aistės manymu, šis šūkis pasitvirtino – abi parduotuvės vietinių mėgstamos ir lankomos.

Bus ir tatuiruočių salonas

Dviejų parduotuvių savininkė teigė netarnaujanti eurams. Šeimai pinigų pakanka, vyras turi savo darbą, tad jei parduotuvę po švenčių ištinka krizė, pirmiausia algas Aistė skuba išmokėti darbuotojams, o atlygio sau gali ir palaukti. Verslininkė pajuokavo, kad direktorės darbas labai patinka, tad galėtų jį dirbti ir be atlyginimo. Galbūt dėl to per dvejus parduotuvės gyvavimo metus tebuvo pasiėmusi tik vieną poilsio dieną?

Aistė Degutienė nepėsčia – moka ir sunkvežimį vairuoti, ir tatuiruotes daryti.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

„Reikia rūpintis darbuotojais, nes antraip jie nepritrauks tau klientų. Nesu rėkusi ant savo darbuotojų, o ir neketinu to daryti. Žmogus neina į parduotuvę, jis eina pas žmogų, todėl susiraukusi pardavėja klientų nepritrauks“, – požiūrį išdėstė Aistė.

A, Degutienė džiaugėsi, kad Šepetos gyventojai jos šeimą priėmė draugiškai ir svetingai. Aistė sėkmingai įsiliejo į kaimo bendruomenės tarybą ir nestokoja iniciatyvos sprendžiant įvairius reikalus.

Kupiškio miestas Aistei taip pat labai patinka, tik jos nuomone, čia trūksta pramogų. Šiuo klausimu ji sakė turinti planų, tačiau kokių, kol kas nenori išduoti. A. Degutienė pastebi, kad entuziazmu užkrečia ir kitus Šepetos gyventojus, kurie padeda jai įgyvendinti idėjas organizuojant renginius ar sprendžiant kitus vietinės reikšmės reikalus.

„Viską darome ne tik dėl savęs, bet ir dėl ateities kartos – savo vaikų, todėl verta pasistengti“, – sakė A. Degutienė.

Net jei nuspręstų atsisakyti verslo, Aistė tvirtino, kad neprapultų. Moteris gali vairuoti sunkvežimį, yra dirbusi apsaugininke, o laisvalaikiu daro tatuiruotes, todėl galbūt Šepetoje bus atidarytas ir tatuiruočių salonas.