ANTRAM DIEVO SŪNAUS ATĖJIMUI – JOKIŲ ŠANSŲ

Ada DVARIONAITĖ

„Sveiki sulaukę…“ – ką tik sveikinome vieni kitus, linkėjome prasmingų darbų, sveikatos ir dvasios stiprybės, laimės ir meilės, drąsių svajonių ir naujų planų, sėkmės ir laimėjimų, valios ir ryžto, Kalėdų stebuklo, gražių akimirkų ir dar daug viso kito.

Viena akimirka pervertė metus, gyvename jau 2020-aisiais. Ar pavyko tą akimirką bent pirštelio galu paliesti ir suturėti? Sušvito fejerverkų salve ir nuskrido į tolius, ištirpo.

Filosofai sako, kad žmogaus protui nelemta patirti dabartį, jos nėra, jai nėra vietos, nes visi jutimai sutelkti į ateities laukimą, o kai ateitis ateina, ji kaipmat virsta praeitimi. Net 90 proc. žmogaus proto veiklos užima prisiminimai, jų apmąstymai, svarstymai, kaip galėjo būti, įsivaizdavimai. Taip teigia fizikai, neuromokslininkai. Kad tai apmąstytum, reikia laiko, o kas jo turi per daug – nėra tokio žmogaus, kuris kitam pasakytų: nebenoriu savo gyvenimo laiko, atiduodu jį tau, imk.

Kam reikalingas laikas žmogui, kuriam pasisekė gimti ir užaugti? Dirbti, siekti karjeros, įsigyti namui, tapti kokiu nors viršininku, ką nors valdyti, būti svarbiam ir reikšmingam, turėti šeimą, vaikų ir pinigų, nekilnojamojo turto, gyventi geriau už kitus. Tai reiškia sėkmę ir, turbūt, laimę. Taip atrodo, kol viso to pasiekiama. O kai pasiekiama, sėkmė ir laimė dažnai nutolsta kaip horizontas, prie kurio tikėjaisi priartėti.

Filosofas Alvydas Jokubaitis televizijos laidų cikle „Brandūs pokalbiai“ nagrinėjo ekonominio mąstymo diktatūros fenomeną šių laikų visuomenėje. Valstybė nebemato žmogaus kaip asmens, o tik darbo jėgos, žmogiškųjų išteklių statistinį vienetą, kuris privalo kurti vertę, duoti naudą. Tik tada jis bus sėkmingas ir reikšmingas. Tokių nuostatų vaisiai jau sunokę ir matomi – pervargo, perdegė jaunas gydytojas arba neteko tarnybos patyręs diplomatas ir nusižudė. Nebematė prasmės gyventi, nebeturėjo gyvenimo energijos. Ogi žmogus nėra tik darbinis gyvulys, jo būtis yra vertingesnė, jai reikia vidinio energijos stimulo. Kas tuo turėtų pasirūpinti? Gal Prezidentas, paskelbęs apie gerovės valstybės siekį? Beje, visi kartojantieji šį lozungą akcentuoja gerovę, žodis valstybė lieka nepastebimas. Mūsų dienų valstybei svarbios institucijos, tvarka, teisėtumas, piliečių statistika, o ne žmogus. Piliečio savijauta – dvasinė kategorija, dvasia ir politikams, ir mokslininkams – neįkandamas riešutas. Tai tik asmeninis piliečio reikalas.

O didžioji šventinių linkėjimų dalis – iš jausmų srities, vidinių jausenų, kurias tiksliausiai gali apibūdinti menininkai. Lenkų režisierius Kšištofas Zanusis apie gyvenimo sėkmę yra taip pasakęs: „Neišprotėti. Nenusižudyti. Ant kojų išsilaikyti.“ Garsus rusų režisierius Andrejus Tarkovskis irgi teigė, kad neverta sukti galvos dėl laimės ir sėkmės, nes niekas tikrai nežino, kas tai yra, tikrai vertingi yra likimo smūgiai, nes jie atveria naujas prasmes.

Apie laimę ir meilę vienas išminčius yra pajuokavęs, kad tai psichikos nukrypimai ir jie dažniausiai yra laikini, tad verta prisiminti, kad vis tiek teks sugrįžti į normalų gyvenimą.

Taigi Kalėdų stebuklas – koks jis galėtų būti? Turbūt nėra nemačiusio bažnyčioje prakartėlės. Tikintis ir laisvamanis, mažas ir senas, vienišas ir šeimyniškas ateina prie jos. Šventoji šeima ir gimęs Jėzus – žiūrime, fotografuojame, meldžiamės. Apaštalų raštuose kalbama apie antrą Kristaus atėjimą laikų pabaigoje. Niekas nežino, kada tai bus, kaip visa atrodys.

O jeigu jau atėjo?.. Pasklidus tokiai žiniai, mokslininkai pareikalautų įrodymų, tyrimų, valdininkai – gimimo liudijimo ir paso. Politikai paskelbtų tai esant melaginga žinia. Laisvų pažiūrų piliečiai pareikalautų stebuklo, jeigu jau esąs Dievo sūnus. Kažkas aiškintųsi, kur jis dirba ar anksčiau dirbo, kas jo giminaičiai ar kaimynai, gal koks valkata, proto ligonis, pašalpininkas apsišaukėlis, dėmesio ir garbės ištroškęs. Taigi jokių pripažinimo šansų Dievo sūnus neturėtų šiuolaikinėje naujųjų technologijų, ekonominio mąstymo diktatūros, bet vis dar krikščioniškoje šalyje.

Tikėjimo dovaną turintieji sako, kad Kristus yra atėjęs, yra kasdien ir visur, jis laukia atpažinimo.