GERIAUSIA AUKLĖTINIŲ DRAUGĖ SU NEPAPRASTA DŪDELE

Irma Paurienė per dešimt metų prisirišo prie Kupiškio meno mokyklos darbuotojų kolektyvo ir ten besimokančių vaikų. „Mes viena didelė šeima“, – tikino pašnekovė.
Nuotrauka iš Kupiškio meno mokyklos archyvo

Kupiškio meno mokykloje vaikus groti fleita mokanti panevėžietė Irma Paurienė jaunuosius muzikantus ugdo jau dešimtus metus. Per šį laikotarpį iš gretimo miesto atvažiuojanti mokytoja labai prisirišo prie mokyklos vaikų ir kolektyvo. Pedagogė ne tik padeda auklėtiniams perprasti muzikos vingrybes, bet ir auklėja juos visapusiškai.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Grįžo prie fleitos

„Einu koridoriumi ir matau, kad vaikai bulvių traškučius valgo. Kai mane pamato, slepiasi, nes žino, kad prieisiu ir pradėsiu kalbėti apie sąmoningumą ir produktų sudėtį“, – pokalbį pradėjo I. Paurienė.

Pedagogė taip įsijaučia į savo darbą, kad išgyvena kartu su savo mokiniais nuo kiekvienos išgrotos natos iki to, kaip jiems sekėsi mokykloje ar kaip jie praleido savaitgalį. O ir fleita groti besimokantys vaikai su mokytoja, lyg su geriausia drauge, nekantrauja pasidalyti dienos įspūdžiais. Kartais jaunieji fleitininkai taip nori pasipasakoti, kad grodami melodiją staiga viską meta ir sušunka: „Mokytoja, kas man šiandien buvo nutikę, jūs nė neįsivaizduojat!“ Tokiais momentais I. Paurienė sutrinka, nes būna įsijautusi į muzikinį procesą ir mano, kad lygiai taip pat susikaupęs grojo jos auklėtinis.

„Labai džiaugiuosi savo klase, nes mano mokiniai tokie išskirtiniai – jautrūs, šilti, emocingi. Turiu aštuonis fleitininkus, taip pat ateina ir tie, kurie baigę meno mokyklą ir pasilikę groti mokyklos ansamblyje“, – didžiavosi savo ugdytiniais fleitos mokytoja.

Mokytoja su jaunosiomis fleitininkėmis (iš kairės) – Donata Šidlauskaite,
Ūla Mekšėnaite ir Radvile Aleknaite.
Autorės nuotrauka

Į meno mokyklą jau dešimt metų I. Paurienė atvažiuoja iš Panevėžio. Iki tol ji plušėjo šeimos versle – su vyru Aukštaitijos sostinėje buvo įkūrę kūdikių prekių parduotuves. Prekyba klestėjo iki antros krizės bangos. Tuo metu išpopuliarėjo internetinė prekyba, mamos užsukdavo į Paurių parduotuvę pasikonsultuoti, o grįžusios namo norimą prekę užsisakydavo internetu. Uždarius parduotuves, I. Paurienė liko be darbo ir nutarė jo ieškotis pagal savąją, fleitininkės, specialybę.
„Kadangi visą laiką grojau Panevėžio miesto pučiamųjų orkestre, nusprendžiau grįžti prie tikrosios savo profesijos. Skambinau visoms Panevėžio mokykloms, deja, veltui. Dėl krizės mokyklos sumažino pedagogų etatus, tad papildomo specialisto niekam nereikėjo. Paskambinau ir į Kupiškio meno mokyklą. Direktorė tąkart nieko neprižadėjo, bet po kiek laiko sulaukiau jos skambučio“, – prisiminė I. Paurienė.

Pirmos darbo dienos Kupiškio meno mokykloje buvo nelengvos. Pasak I. Paurienės, mokytis ir mokyti kitus groti yra du skirtingi dalykai. Taip pat sunku buvo apsiprasti su kartų skirtumais. Mokytoja šypsojosi, kad šiandien visų šių problemų nebėra ir gali be nerimo atsiduoti pedagoginiam darbui.

Gyvenimo mokykla

Fleitos mokytojai būtina bendrauti ir bendradarbiauti su tėvais. Tik tada vaikas lavins savo muzikinius įgūdžius. I. Paurienė visuomet tėvams kartoja: jei jų atžala netaps muzikantu, jis įgis savybes, kurios pravers siekiant kitos srities tikslo. Tai atkaklumas, pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, užsispyrimas.

„Daug metų praeina, kol išmokstama valdyti vieną ar kitą instrumentą. Atrodo, kas čia tėra dūdele pagroti. Anaiptol tai nėra paprasta. Reikia nuolat zulinti kiekvieną taktą. Jei vaikas grįžta namo ir numeta instrumentą į šalį, tai visas darbas perniek. Svarbu, kad tėvai sugalvotų, kaip vaiką motyvuoti. Antra vertus, jei vaikas ateina į pamoką pasiruošęs, tai pamoka prabėga akimirksniu. Jei ne – virsta amžinybe ir man, ir jam“, – manė I. Paurienė.

Irma Paurienė su dukromis (iš kairės) Gabriele, Beatriče ir Patricija.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Kartu su savo auklėtiniais pedagogė kurį laiką netgi puoselėjo tradiciją – kelerius metus iš eilės rugpjūtį jos sodyboje Rokiškio rajone, Mičiūnų kaime, veikė fleitininkų stovykla. Čia vaikai ne tik lavino grojimo fleita įgūdžius, bet ir turiningai leido laiką. Žinoma, vasarotojai turėjo laikytis atitinkamų stovyklos taisyklių, pavyzdžiui, maudytis tik suaugusiems prižiūrint ar nepražiopsoti pusryčių, kurie būna dešimtą valandą ryto. Taip pat Jūžintų bažnyčioje jaunieji fleitininkai rengė koncertą, o po jo visi dalyviai grįžę į sodybą užsiimdavo patinkama veikla – gamino maistą, maudėsi tvenkinyje, žaidė judrius žaidimus. I. Paurienė prasitarė, kad stovyklą, kurią organizavo kartu su kolega fleitininku Justinu Mačiu, tikimasi vėl atgaivinti.

Profesionalios fleitininkės teigimu, meno mokykla moko gyvenimo. Su menu susisaisčiusios ir dvi pašnekovės dukros – vidurinioji Beatričė dirba Jungtinėje Karalystėje pas žymų dizainerį, o pagrandukė Patricija baigusi keramiką dar ieško savo vietos. Vyriausioji dukra Gabrielė dirba administracinį darbą Čikagoje.

„Beatričė baigusi muzikos mokyklą, o Patricija – dailės. Gabrielė vis klausia, kodėl aš jos nepriverčiau mokytis muzikos mokykloje. Jos bendraamžiai susitinka, dalijasi natomis, o ji negali palaikyti pokalbio profesionalios muzikos temomis. Manau, kad buvau per jauna, nenorėjau spausti dukros ir paleidau. Užtat ko neperteikiau savo vaikams, stengiuosi tas spragas užpildyti mokydama kitus“, – prisipažino I. Paurienė.

Pedagogė taip pat dirba Panevėžio muzikos mokykloje ir groja miesto orkestre. Sakė, kad galėtų nebevažiuoti į Kupiškį, bet per ilgus metus labai prisirišo prie meno mokyklos kolektyvo ir mokinių, juos laiko viena didele šeima. Patinka ir Kupiškio miestas, kuris, panevėžietės akimis, jaukus ir skleidžia gerą aurą.