ŠALIA GIRĖNŲ KAIMO

Girėnų kaimas, dar vadintas Kešiais, Kešenava, yra prie kelio į Subačiaus miestelį. Iš rytų jis ribojasi su Žvirblionių mišku. Iki Subačiaus miesto nuo ten 3 kilometrai.

2000 metais čia buvo 7 sodybos ir 12 gyventojų. Subačiaus seniūnijos duomenimis, šiuo metu šiame kaime savo gyvenamosios vietos nėra deklaravęs nė vienas žmogus. Kaimo pavadinimas, ko gero, egzistuoja tik nurodant Subačiaus girininkijos adresą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Girėnų kaimynystėje

Sekmadienį Girėnų kaime įsikūrusi Subačiaus girininkija nedirbo. Tad pasibeldėme į šalia stovinčių namų duris tikėdamiesi, kad čia tas pats kaimas. Į vidų pakvietusi pasikalbėti jų šeimininkė Jūratė Simanavičienė (Sarokaitė) patikslino, kad ji visą gyvenimą gyveno ir tebegyvena Valakuose.

„Čia senieji Valakai. Girėnai buvo truputėlį toliau, už krūmų. Kai pastatė apie 1960 metus naują girininkijos pastatą, jis buvo priskirtas Girėnų kaimui. Senieji Valakai buvo didelis kaimas. Už krūmų geležinkelio link plytėjo ganyklos, dirbama žemė. Dabar tik krūmynai liko. Manau, kad naujoji Valakų gyvenvietė turėjo vadintis Dvariškiais, o ne Valakais. Mat ten labiau Dvariškių kaimo žemės“, – buvo įsitikinusi moteris.

J. Simanavičienė Valakuose gimė ir visą laiką gyvena. Tiesa, į šią, buvusią Pirtinų, sodybą jos tėvai persikėlė 1949 metais iš čia pat stovėjusios nedidelės trobelytės. Buvusių kaimynų Pirtinų, Jurėnų, Durasevičių, Grubinskų ir kitų nebeliko.

Senieji išmirė, o jaunimas išsiskirstė. Dalis buvusių valakiečių įsikūrė Subačiaus miestelyje bei kitose vietovėse.

„Aš viena likau. Aplink daug išgriautų, apleistų trobų. Esu gimusi Antano ir Barboros Sarokų šeimoje. Tėvas buvo miško darbininkas, o mama namų ūkį prižiūrėjo.

Užaugau su seserimi Danute. Ji mirė jauna po sunkios ligos. Jos vaikai dar buvo maži. Kurį laiką seneliams teko juos padėti auginti.

Aš mokiausi Subačiaus vidurinėje. Didelių mokslų nebaigiau. Anksti pradėjau dirbti. Dar nė aštuoniolikos neturėdama 1948 metais įsidarbinau laborante grūdų sandėlyje, kuris buvo Subačiaus geležinkelio stoties magazine. Prie to magazino buvo pristatyta pašiūrė grūdų kokybės tikrinimo aparatūrai laikyti. Nuo 1952 metų pradėjau dirbti pardavėja Subačiaus miestelio mišrių prekių parduotuvėje. Ji iš pradžių buvo įsikūrusi buvusios klebonijos viename kambariuke. Vėliau tą pastatą nugriovė ir pastatė daugiabutį namą. Vėliau šiek tiek dirbau kitoje parduotuvėje Subačiaus geležinkelio stotyje.

Į darbą vasarą važiuodavau dviračiu, o žiemą 3 kilometrus eidavau pėsčiomis. Rodos, sunku nebuvo. Dabar visi važiuoti ratuoti. Darbas sekėsi. Be to, kaip ir visi anuomet kaimo žmonės, gyvenome ūkiškai. Laikėme karvutę, prieauglio, paršų, paukščių.

Pragyvenome neblogai. Žinoma, daug dirbti reikėjo. Bet atrodė, kad taip ir turi būti. Kurį laiką net choro repeticijas, kurias vedė mokytoja Bukavičienė, Subačiuje lankiau. Visgi tą užsiėmimą turėjau mesti, nes nebesuderinau su darbu.

Vyras Jonas dirbo vairuotoju kolūkyje. Susilaukėme sūnų Vidmanto ir Romo. Vidmantas gyveno Radviliškyje. Miręs. Jo šeimą Radviliškyje bent du tris kartus aplankau. Ten patinka bažnyčia, nes nereikia aukštai laiptais kopti. Romas įsikūręs Kupiškyje, dažnai atvažiuoja. Čia turi ir daržą. Aš irgi jo šeimą aplankau, bet dažniausiai vasarą kolektyviniame sode, nes į penktą aukštą, kur gyvena, man labai sunku užlipti. Džiaugiuosi penkiais anūkais ir penkiais proanūkiais.

Esu optimistė, nors patyriau ir sunkių išgyvenimų – sesers liga ir mirtis, vyro mirtis. Našle tapau keturiasdešimt trejų metų. Antrą kartą tekėti nebesiryžau, nors besiperšančių buvo ne vienas. Bijojau, kad ir su kitu vyru gali nepasisekti. Visgi kaip Dievulio skirta, nepasirinksi“, – pasakojo apie savo gyvenimą pašnekovė.

Moteris mėgsta pasivaikščioti. Neseniai su šuniuku buvo grįžusi iš miško, kur turi pamėgtą savo maršrutą. Pasiima į rankas po lazdelę, kad spėriau būtų, ir žingsniuoja lyg su šiaurietiškomis lazdomis. Ūkelio jokio nebelaiko. Lapės paskutines vištas išnešiojo.

„Atsikėlusi visą dieną judu. Kiti stebisi, kaip aš be pogulio apsieinu. Man to nereikia. Naktį išsimiegu. Geriau jaučiuosi nuolat judėdama. Valgau saikingai, labiau daržoves ir pieno produktus. Mėsiškų valgių visai nebesinori. Antsvoriu nesiskundžiu. Tik klubo sąnarį reikėtų operuoti, bet tam jau nesiryžtu. Kol kas judėti galiu. To man užtenka“, – pasakojo baigianti devintą dešimtį J. Simanavičienė.

Jūratė parodė šūsnį laikraščių, kuriuos prenumeruoja. Ji mėgsta skaityti ir radijo klausytis. Televizoriaus beveik nežiūri. Vieniša nesijaučia. Vienuma jai labiau patinka nei žmonių šurmulys. Su šuniuku Reksu pasišnekanti. Beveik kasdien ją aplankydavo kaimynė, kol čia gyveno. Darbo dienomis girininkijoje vis žmonių būna. Anksčiau labai gražiai bendravo su buvusiu ilgamečiu girininku Petru Petkūnu. Draugiški ryšiai ir dabar nenutrūkę su čia dirbusiu ir gyvenusiu miškininku Mindaugu Jakštu.

Tik prieš daugelį metų vienas girininkas su jos tėvais labai konfliktavęs dėl sodybos ribų. Dabar girininkijoje dirba jauni žmonės. Jų darbo tempas kitoks. Girininkas Robertas Bernatavičius vietinis, iš Subačiaus seniūnijos kilęs.

Paprašyta papasakoti kokių nors nutikimų iš karo metų, Jūratė prisiminė vieną juokingą situaciją. Rodos, kad vokiečiai buvo uždraudę laikyti kiaules. Tėvas kiaulei sukalė gardą miške. Tvarte tikrintojai kiaulių nerado. Tik spėjus jiems išvažiuoti iš kiemo, kiaulė iš miško išlindo ir patraukė atgal į sodybą.

Dar vienas Jūratei įsiminęs įvykis nutiko karui baigiantis, kai pamiškėje buvo apsistoję rusų kareiviai. Du iš jų, vienas jaunas, antras vyresnis, prisiprašė, kad tėvai leistų jų trobelytėje pernakvoti. Kitą dieną tie kariškiai ją pavėžino mašina. Buvo smagu, nes tokiu transportu dar nebuvo keliavusi. Svarbiausia, kad nieko nenutiko su tais kariškiais išvažiavus. „Žinoma, karas, pokaris buvo neramūs laikai, bet mano prisiminimai iš to meto nėra blogi. Taip susiklostė“, – kalbėjo moteris.

Paklausta, ar per artėjančias metų pabaigos šventes sulauks svečių, Jūratė sakė, kad Kūčias valganti viena, o pirmą Kalėdų dieną pas ją atvažiuoja visi saviškiai, kurie tik gali. Didelių vaišių ji neruoš, bet savo tradicinį kalėdinį meduolį ir sausainių būtinai iškeps.

Girininko patarimas

Girininkas Robertas Bernatavičius, pakalbintas telefonu, teigė, kad Girėnų kaime girininkija pastatyta 1961 metais pagal to meto tipinį projektą. Girininkijų pastato pirmame aukšte įrengdavo darbo patalpas, o antrame aukšte būdavo tarnybinis butas. Tokių girininkijos pastatų rajone yra dar keletas. Šiuo metu Subačiaus girininkijoje naudojamasi tik pirmo aukšto patalpomis. Čia įsikūrusi girininkijos administracija. Buvusiame tarnybiniame bute antrame aukšte negyvenama.

„Girėnų kaime buvo ir eiguva. Ten gyveno eigulys Valiukas. Šiandien tas pastatas lyg ir parduotas kažkam. Apie tai galėtų daugiau papasakoti Subačiuje gyvenanti buvusio eigulio dukra Regina Valiukaitė“, – nurodė girininkas.

Pasinaudojome patarimu ir susisiekėme su šia subatėne.

Eigulio dukros prisiminimai

Girėnų kaime neradome žmonių. Tik buvo matyti, kad viena sodyba tvarkoma ir gyvenama, bet tądien su jos šeimininkais susitikti nepavyko. Apie Girėnus pasikalbėjome su subatėne Regina Valiukaite, gimusia ir užaugusia šiame kaime.

Moteris papasakojo, kad Prano ir Pranciškos Valiukų šeimoje ji buvo vienintelis vaikas. Jos mama apie trisdešimt metų mokytojavo Subačiaus vidurinėje mokykloje, pradinėse klasėse. Jos mergautinė pavardė buvo Ramanauskaitė. Ji irgi buvo kilusi iš Girėnų. Tėtis daugiau nei keturiasdešimt metų buvo eigulys, kaip ir jo brolis Vincas. Abu dirbo gretimose girininkijose. Vincas gyveno eiguvos name, toliau už miško. Gal ten irgi dar ta vieta Girėnams priskirta buvo. Vėliau jie persikėlė arčiau, į Vinco žmonos tėviškę. Turėjo du vaikus – dukterį Vidą ir sūnų Alvydą (miręs). Vida gyvena Paviešinčių kaime.

Dar buvo dvi tėvo seserys Bronė ir Julija. Nė vieno iš senųjų Valiukų jau nebėra tarp gyvųjų.

Reginos tėvai, kaip ir visi to meto kaimo žmonės, gyveno ūkiškai. Laikė arklį, karvę. Šienaudavo rankomis, ne mechanizuotai. Tėtė pieną nešdavo į Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės pieno surinkimo punktą.

Jos seneliai Povilas Valiukas ir Ona Valiukienė (Urbonaitė) irgi gyveno Girėnuose. Senelis taip pat buvo eigulys. Pamenanti, kad artimieji minėdavo, jog ir jos prosenelis buvęs eigulys, bet to fakto niekas nepatvirtino.

Paklausta, kodėl netapo miškininke, Regina prisipažino, kad miškininkystė ją traukė. Baigusi aštuonias klases norėjo toliau technikume mokytis šios specialybės, bet mama patarė pirmiausia baigti vidurinę. Po vidurinės persigalvojusi ir tapo prekių žinove. Prekyboje dirbo dešimt metų. Vėliau prasidėjus pertvarkai įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ir ten baigė socialinės pedagogikos studijas. Taigi pasuko ne tėčio, bet mamos pėdomis į mokyklą. Čia ir šiuo metu dirba socialine pedagoge ir dėsto pilietiškumo pagrindus.

„Girėnuose prabėgo beveik aštuoniolika mano gyvenimo metų. Su tėvais į Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietę persikėliau 1976 metais. Čia tėvai pasistatė namą. Subačius man jau buvo pažįstamas, nes čia mokiausi vidurinėje mokykloje. Paprastai Girėnų vaikai lankydavo Subačiaus miestelio aštuonmetę mokyklą, o aš lankiau tą mokyklą, kurioje dirbo mano mama.

Pamenu, kaip tėtis žiemą su važiu, traukiamu arkliuko, veždavo mane į mokyklą. Anuomet niekas autobusų tvarkaraščio nederino prie mokinių pamokų laiko.

Iš senųjų Girėnų gyventojų gerai pamenu Povilą ir Emiliją Gasiūnus. Artimiausi kaimynai mūsų buvo. Jų dukra Zita buvo mano geriausia vaikystės ir ankstyvosios jaunystės draugė. Vėliau ji išvažiavo mokytis į Vilnių buhalterijos, kur jau gyveno jos vyresnioji sesuo Bronė ir brolis Petras. Bronė dirbo susivienijime „Sėklos“ vyr. buhaltere, „Sodroje“. Jos brolis Petras vadovavo Kurčiųjų federacijai, pagal specialybę buvo ekonomistas. Gasiūnų anūkė, Petro dukra, Miglė Tuskienė, buvusi finansų viceministrė, dabar tapo Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen patarėja ekonomikai.

Kaimo gatvėje šalia stovėjo trijų brolių Budrių sodybos, ketvirtoje irgi gyveno su šia gimine susijusi Vireliūnienė, buvusi Budrienė. Dar gyveno ten ir Bukavičienė (Budrytė). Tai buvo tokia Budrių gatvelė.

Dar gyveno Jurgis ir, rodos, Elena, Pliuškiai, Kuruliai. Kurulis taisydavo laikrodžius, o jo žmona Marytė buvo kaimo paštininkė. Man, vaikui, įstrigo, kad ši moteris rūkė.

Kaimo žmonės gražiai bendravo. Mano tėtis eidavo giedoti per laidotuves su Adolfu Vapšiu iš Paulionkos kaimo. Prie jų prisijungdavo ir Vytautas Durasevičius su žmona Stase iš Skverbų kaimo. Vytautas buvo kilęs iš Girėnų.

Mano bobutė buvo tikinti. Pas ją atvažiuodavo klebonas į namus išpažinties klausyti. Dvasininką labai pagarbiai sutikdavo. Dėl šventos ramybės mudvi su mama tuo metu kažkur pasislėpdavome, vengėme su kunigu bendrauti. Mat sovietiniais metais mokytojams nederėjo eiti į bažnyčią, palaikyti ryšių su kunigais. Galima buvo dėl to sulaukti nemalonumų ir net darbo netekti.

Vėliau didžiąją Girėnų kaimo pusę sunaikino melioracija. Mūsų namo ji nekliudė, todėl namą iš mūsų nupirko Kaveckai, to paties kaimo gyventojai, taip praradę savo sodybą.

Z. Gasiūnaitė ir jos brolis Petras su žmona dažnai atvažiuodavo parymoti į Girėnus prie ąžuolo, kur buvo jų tėvų sodyba. Jie mielai lankydavosi Subačiaus miestelio mokyklos jubiliejiniuose buvusių mokinių ir mokytojų susitikimuose. Mylėjo gimtinę. Artimųjų čia nebebuvo. Senieji Gasiūnai palaidoti Vilniuje. Senatvėje pas vaikus sostinėje gyveno. Nebėra ir Petro. Nuo jo mirties dar nė metai neprabėgo.

Dabar Girėnuose buvusi mūsų sodyba yra perparduota panevėžiečiams. Jie čia gyvena nuo pavasario iki rudens, bitininkauja. Buvome su Zita pas tuos žmones užėję, kai jos gimtinės ąžuolą lankėme. Tie žmonės gražiai susitvarkę sodybą ir džiaugiasi šia vieta. Džiugu ir man, kad dar gimtasis kaimas ne visai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Išlikusi yra net gimtoji sodyba“, – nuoširdžiai apie tėviškę pasakojo Regina.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Lino Vidugirio parengtame straipsnyje rašoma, kad šioje vietoje iki XIX a. pab., kai čia ėmė kurtis Subačiaus miestelio mažažemiai, augo Subačiui priklausęs Kešenavos miškas. 1903 metais Kešenavoje jau buvo 60 gyventojų. 1911 metais Subačiaus miesteliui skirstantis į vienkiemius, Kešenavos žemė liko neišdalyta ir taip susiformavo atskiras kaimelis. 1923 metais čia buvo 24 ūkiai ir 105 gyventojai. 1939 metais kaimas jau vadinamas Girėnais.

1942 metais kaime buvo 42 ūkiai ir 76 gyventojai. 1945 metais partizanaudamas žuvo Girėnų gyventojas Povilas Alasevičius-Muzikantas, o 1946 metais stribai nukankino jo brolį Vincą.

1959 metais Girėnuose buvo Onos Valiukienės, Juozo Valiuko, Povilo Gasiūno, Kazio Budrio, Alfonso Vireliūno, Prano Bukavičiaus, Broniaus Budrio, Jurgio Pliuškio, Anelės Valentinavičienės, Antaninos Kurulienės, Mortos Durasevičienės, Juozo Kavecko, Prano Ramanausko, Broniaus Juozapavičiaus, Emilijos Jurgaitytės, Elzbietos Šiaučiulienės, Vinco Valiuko, Juozo Burbulio ūkiai. Iš viso 56 gyventojai. Kaimas priklausė kolūkiui „Pirmyn“ ir Subačiaus girininkijai. Šiuo metu čia įsikūrusi Subačiaus girininkijos administracija.