SENATVĖ

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Senatvė prilyginama antrai vaikystei. Garbaus amžiaus žmogų, kaip mažą vaiką, apninka ožiai, keblu vaikščioti, o ir pavalgyti pačiam su metais darosi vis sudėtingiau.

Nors dėl pablogėjusios sveikatos fizinių jėgų mažėja, iš visų jėgų norisi parodyti, „ką aš dar galiu“, – su kuo nors susipykti, ką nors pamokyti, kaip reikia gyventi, ar bent žiūrint žinias politikus pakeiksnoti.

Visuomenė sparčiai sensta ir šis faktas aktualus visame pasaulyje. 2017 metais užsienio tyrėjai atskleidė, kad žmonių, kurių amžius yra 60 metų ir daugiau, sparčiai daugėja. Ši amžiaus grupė sudaro 13 proc. pasaulio gyventojų ir yra skaičiuojama, kad iki 2050 m. šis rodiklis padvigubės.

Apsidairykime – norime to ar ne, visi gyvename garbaus amžiaus žmonių apsupti. Kiekvienas turime bent po vieną senjorą kaimyną, tėvus ar (ir) senelius. Gyvendami kaimynystėje su garbaus amžiaus žmogumi, jaučiamės stebimi – jis žino, kelintą valandą grįžome namo, kokie draugai pas mus ateina ir kelintą mes ėjome miegoti. O turėdami artimąjį senjorą kantriai klausome jau mintinai žinomų pasakojimų, ką jie darė tada, kai buvo jauni, kuriose vietose jiems skauda, ir paduodame tą ir aną, o vėliau vietoj ano – tą ir atvirkščiai.

Deja, šiais laikais dauguma senolių yra vieniši. Šiemet „Sidabrinės linijos“ atliktas tyrimas atskleidė liūdną realybę – vos trečdalis šalies senjorų turi su kuo bendrauti. Todėl galbūt kaimynė, klausinėjanti kokių svečių turėjote, taip bando užmegzti su jumis pokalbį arba po vienu stogu su ja gyvenantys vaikai nė neturi laiko pasikalbėti.

Yra ir senatvės reiškinio tyrinėtojų, kurie teigia, kad žodyje „senatvė“ slypi labiau psichologinė, o ne fizinė sąvoka. Žmogus, kuris skaito knygas, domisi naujienomis ir yra susiplanavęs dienotvarkę, jaučiasi gerokai jaunesnis nei tas, kuris valandų valandas žiūri pro langą.

Užsienio šalių kultūrose senatvė gerbiama. Indijoje priimta atėjus į svečius pirmiausia pasisveikinti su senoliu, įteikti jam dovanėlę, o Afrikos šalyse žodis „senas“ nėra įžeidžiantis, atvirkščiai – senas žmogus laikomas patyrusiu.

Mūsų visuomenėje kažkodėl senatvė suvokiama kaip problema, našta vaikams. Ne visi garbaus amžiaus žmogui autobuse užleidžia vietą ar padeda atsistoti pargriuvus. O kartais ir patys senjorai nenori priimti pagalbos – stipriai sunegalavę jie atsisako važiuoti pas gydytojus, nes mano, kad tokiu būdu jais norima atsikratyti. Tad turėtume sunerimti – ar ir mes, dabartiniai jaunimo atstovai, norėtume sulaukti tokios karčios senatvės?

Nors kartais su garbaus amžiaus žmonėmis bendrauti būna sunku, negalime jų pasmerkti ir atstumti, nes nežinome, kokie patys būsime, jei išvis senatvės sulauksime.

Valio Staburo nuotrauka