KASMET – VIS Į NAUJĄ ŠALĮ

Greta su vyru – britų menininku, prodiuseriu Christianu Pinchbeck. Pora susituokė praėjus vos mėnesiui nuo judviejų pažinties.

Greta Pakšytė dievina permainas. Prieš keletą mėnesių, pavargusi nuo kasdienybės sostinėje, Greta spontaniškai nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą – užsimerkė ir tiesiog pirštu dūrė į Europos žemėlapį. Pataikiusi į Jungtinės Karalystės miestą Bostoną, pašnekovė nenusivylė. Labiausiai ji likimui dėkinga už tai, kad šiame mieste sutiko savo vyrą, britą Christianą, su kuriuo galėtų važiuoti net į pasaulio kraštą.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Bėgo iš komforto zonos

G. Pakšytė kilusi iš Alizavos. Dar mokydamasi miestelio pagrindinėje mokykloje, mergina troško išvažiuoti studijuoti į didmiestį, atitrūkti nuo tėvų, būti finansiškai laisva, studijuoti ir nevaržomai keliauti.

Greta negali apsieiti be kelionių. Čia ji – šiaurinėje Airijoje, prie Milžinų tako.

Gretos norai išsipildė išvykus į Kauną. Ten ji studijavo anglų filologiją, tačiau, kad pragyventų, dirbo pačius įvairiausius darbus – ir pardavėja, ir laipiojimo salės instruktore, ir gimimo dienos švenčių vedėja. Vasaros sezonu studentė taip pat nesnausdavo, kaskart išvykdavo dirbti vis į kitą užsienio šalį – Kiprą, Norvegiją, šiaurinę Airiją, kad ne tik užsidirbtų, bet ir susipažintų su šių šalių kultūromis.

Magistrantūros studijas perkėlusi į Vilnių, mergina pasirinko pedagogės kelią – dirbo anglų kalbos mokytoja, ragavo ir darželio auklėtojos duonos. Nors Greta buvo įpratusi taupiai gyventi, iš kuklios pedagogės algos verstis vis vien buvo sunku. Taip pat nenustygstančiai vietoje merginai nusibodo pilka rutina.

„Neketinau išvažiuoti į Jungtinę Karalystę, tiesiog bedžiau pirštu į žemėlapį. Mane gąsdina komforto zona, nemėgstu ilgai užsibūti vienoje vietoje. Būdama Vilniuje pastaruoju metu taip ir jaučiausi, norėjosi tiesiog užsimerkti ir atsimerkti kažkur kitur. Prarasti neturėjau ko, tik buvo gaila palikti artimuosius Lietuvoje, o atsisveikinimas su vaikais darželyje neapsiėjo be ašarų – verkė ir direktorė, ir vaikai, ir aš pati.

Likimas mane atvedė į Bostoną. Atvykau neturėdama darbo, bet problemų jo ieškant nekilo. Tik atvažiavusi pradėjau dirbti vietinėje įdarbinimo agentūroje. Čia taip įprasta, dauguma lietuvių dirba agentūrose po daugiau nei dešimt metų ir darbo nekeičia. Pati šiuo metu dirbu gamybos darbuotoja vienoje tarptautinėje maisto bendrovėje. Darbo specifika paprasta, bet kiek nuobodoka. Esu atsakinga už robotų priežiūrą pakavimo sektoriuje“, – pasakojo G. Pakšytė.

Per pusmetį Greta baigia perprasti britų mentalitetą ir gyvendama Bostone jaučiasi puikiai. Vis dėlto pašnekovė ten užsibūti nežada, nes ilgai gyventi vienoje vietoje būtų pernelyg nuobodu.

Bostonas, pasak jos, lietuvių pamėgtas miestas. Lietuviškus žodžius galima išgirsti ne tik gatvėje, parduotuvėse, bet ir banke. Emigrantei keista ir kartu malonu, kad didesnę dalį gerai mokamų darbo vietų yra užėmę būtent lietuviai. Taip pat ne kartą Greta girdėjo, kad šiame mieste lietuviai yra vertinami už darbštumą, užsispyrimą ir kitas teigiamas savybes, todėl kitiems prisistatydama savo tautybės nesigėdijo.

Neperpranta tik britiško humoro

Gyvenimas kupinas netikėtumų, o kai kurie iš jų – lemtingi. Bostono aikštėje pašnekovė susipažino su dabartiniu savo vyru, menininku, prodiuseriu Christianu Pinchbeck.

Jaunuoliai susipažino atsitiktinai. Bostono aikštėje Gretą pamatęs Christianas priėjo ir užkalbino. Bendravimas greitai virto stipriais jausmais – praėjus vos mėnesiui nuo lemtingo susitikimo pora susituokė ir išsitatuiravo vestuvinius žiedus ant pirštų.

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

G. Pakšytė teigė, kad jos sutuoktinis yra tikras britas, menininkas, studijavęs Londono menų koledže. Šiuo metu jis individualiai dirba grafikos dizaineriu, sukasi filmų industrijoje. Taip pat Christianas yra prodiuseris gana populiarios muzikinės grupės, kuri koncertuoja ir už Jungtinės Karalystės ribų. Greta pasidžiaugė ir tuo, kad ją šiltai priėmė uošviai.

Pusmetį svetur gyvenanti mergina sakė baigianti perprasti britų mentalitetą. Anot G. Pakšytės, jie yra tolerantiški tiek kitataučiams, tiek lyčių lygybės ir kitais klausimais. Stebina ir britų mandagumas. Kartais atrodo, kad jie dirbtinai išspaudžia šypseną. Taip pat Greta pajuokavo, kad jaunimas čia, kitaip nei Lietuvoje, labiau išdykęs, jau nuo šešiolikos metų palieka tėvų namus ir anksti išeina gyventi atskirai, dažnai ir su savo poromis.

Vienintelis dalykas, kurio G. Pakšytė dar neperprato, tai britiškas humoras. Greta tvirtino, kad jiems pajuokavus dažnai būna lyg perpilta kibiru vandens, nes pažodžiui išvertus tas pajuokavimas turi visai kitą, dažniausiai klaidingą, prasmę.

Keliautoja tikino, kad Jungtinėje Karalystėje užsibūti anaiptol nežada. Todėl ji nesibaimina dėl ten sutinkamų problemų.

„Šiuo metu visi kalba apie gresiančias „Brexito“ sankcijas. Rodos, pasėta visuotinė panika. Ilgai čia gyvenantys lietuviai bijo netekti galimybės legaliai gyventi ir plėtoti verslus, o britams neramu, kas be kitataučių emigrantų nudirbs visus nekvalifikuotus darbus, kurie jiems per prasti.

Aš pati apie „Brexitą“ net negalvoju, neplanuojame čia likti. Mano vyras labai nori pagyventi Lietuvoje, skatina grįžti į teisinės anglų kalbos magistrantūros studijas, kurias laikinai atidėjau į šalį.

Bostone maža žalumos, nuolat lyja, o vyraujanti spalva – šlapio betono. Kai parodžiau vyrui Lietuvos nuotraukas – Trakus, Nidą, gimtąjį Kupiškį – jam net žandikaulis atvipo! Tiesa, kad nebūtų nuobodu gyventi, esame sutarę kartą per metus keltis vis į naują šalį, todėl svajojame įsigyti kemperį ir pradėti kelionę, nesvarbu kur“, – užbaigė pokalbį Greta.