Suvenyrų pardavėjas centrinėje „Rynok“ aikštėje.
„Svetur apsilankius“
Lvovas ne tik europietiškas, bohemiškas ir visą parą nemiegantis miestas. Tai įspūdingos architektūros miestas, kuriame yra net 65 proc. visų Ukrainai svarbių paveldo objektų ir 95 proc. jų, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Lvovo senamiestyje priskaičiuojama net 100 sakralinių objektų. Viską suspėti apžiūrėti per keturias viešnagės dienas, žinoma, nepavyko. Draugiška ir pozityvi atmosfera masina vėl sugrįžti.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Pirma pažintis
Pirmą kartą lankiausi Ukrainoje. Džiaugiuosi, kad susidėliojus palankioms aplinkybėms pasirinkau Lvovą. Aplinkybės, aišku, gana pragmatiškos. Pigiai kainuojantis tiesioginis skrydis iš Viniaus (į abi puses viso labo 60 eurų), trukmė (50 min.) nulėmė trumpų atostogų maršrutą.
Jau iš aerouosto ankstyvą rytmetį iki miesto centro vežęs jaunas taksi vairuotojas nuteikė optimistiškai. Pašnekėjome apie politinę situaciją. Paklausus, ar nebus antro Maidano Ukrainoje, jaunuolio nuomone, nebebus. Žmonės, anot jo, išvarginti karo, o apie dabartinį Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį jis turėjo tvirtą nuomonę, kad tai yra bet kokiu atveju geriau už buvusius – Petro Porošenką, Leonidą Kučmą ir kitus.
Nusistatymą nedraugiškos kaimynės adresu demonstruoja tokio turinio suvenyras – kilimėlis kojoms nusivalyti.
Lvove nuo gimimo gyvenantis pašnekovas vairuodamas taksi uždarbiauja papildomai. Baigęs universitete fizinio parengimo mokslus, pagal specialybę sakė kol kas dirbti negalintis. Prieš gerus metus diplomą gavęs jaunas specialistas gautų tik 300 eurų popieriuje. O ir vėliau, sukaupus trejų metų stažą, atlyginimo maksimumas būtų 500 eurų. Tokia tad perspektyva. Tačiau jis nenusimena, suvokia, kad turi praeiti tam tikras laikas valstybėje, kad ji įgytų galios ir gebėtų savarankiškai tvarkytis žmonių labui. Buvo išvykęs padirbėti į užsienį, bet gimto krašto trauka netrukus parginė atgalios. Šiandien su bendraminčiais kuria verslą ir tiki, kad kaip ir Lietuva, Ukraina palaipsniui artės prie Europos Sąjungos, taps visaverte jos šalimi. Taip diskutuodami pasiekėme centrinę Lvovo dalį. Už kelionę sumokėjau vos 3 eurus. Tikėjausi išgirsti kelis kartus didesnę sumą. Tada negaila ir dosnesnių arbatpinigių.
Restoranų ir kavinių kultūra
Lvovas nustebino savo gyvybingumu, europietiškumu, draugiškumu turistams ir, be abejo, pigumu. Pagrindinė miesto aikštė „Rynok“, nors ir rudeniop, nors ir savaitės viduryje, nuolat pilna žmonių – turistų, muzikantų, jaunimo. Žmonės šoka lindihopą, jaunimas tarpusavyje bendrauja, kartu leidžia laiką.
Prie baro „Pjana visnia“ visuomet pilna norinčių paskanauti vyšnių likerio, pabendrauti.
Daugybė turistinių agentūrų, kviečiančių į apžvalgines ekskursijas tiek pėsčiomis, tiek autobusais. Tik nė vienoje iš jų neužsisakysite ekskursijos rusų kalba. Iš karto perspėjama, kad ekskursijos – anglų ir ukrainiečių kalbomis. Priešiškumą nedraugiškai kaimynei galima pajausti ir suvenyrų parduotuvėse, kuriose populiariausias suvenyras –
tualetinis popierius su Putino atvaizdu. Taipogi, jei kreipsitės į vietinius rusų kalba, dažniausiai jums iš principo, nors ir mandagiai, bet atsakys ukrainietiškai.
Netikėtas ir nelauktas atradimas Lvove – originalaus interjero, savitos koncepcijos ir dažnai išradingai teatralizuoti restoranai. Jau vaikštant po miestą su gide, ji atkreipė mūsų dėmesį į restoranų ir barų kultūrą. Ir jų – galybė. Sakoma, kad 5 Lvovo gyventojams tenka po 1 kavinę.
Vienas jų – legendinis restoranas „Kryivka“. Prie restorano durų nėra jokios iškabos, adresas taip pat viešai neskelbiamas. Jo buvimo vietą gali sužinoti iš besibūriuojančios žmonių eilutės. Praėjęs siauru koridoriumi, atsiduri prie masyvių medinių durų. Pabeldus duris atidaro vyras su automatu, apsirengęs Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) uniforma. Klausia slaptažodžio. Sušunkame: „Slava Ukraini!“ Pataikome, mums atsako: „Herojam slava!“ ir durys plačiai atveriamos. Teiraujasi, iš kur esame, ar tikrai „ne maskoliai“. Pasisakome, kad iš Lietuvos, gauname po taurelę „horilkos“ (ukrainiečių vietinės degtinės su pipirais ir medumi) ir leidžiamės tamsiu bunkeriu žemyn. Ten – tikra karo atmosfera. Maistas tiekiamas geležiniuose induose, šmirinėja ginkluoti žmonės, girdisi šūviai. Meniu irgi išskirtinis – su Putino atvaizdu ir nedviprasmiškais keiksmažodžiais.
Lvovas – hipsterių mėgiamas miestas.
Antras ne mažiau intriguojantis restoranas toje pačioje laiptinėje – „Masonai“. Sakoma, kad tai pats brangiausias restoranas. Taip pat – jokios iškabos. Pabeldus į duris, jas atidaro pagyvenęs vyriškis, apsirengęs pižama ir namų chalatu. Patekus į standartinį ir apšiurusį butą, vyriškis pasiūlo nusiskusti bulvių ir pasiruošti vakarienę. Jei išsigandę išsyk nepabėgsite, būsite palydėti pro slaptas duris į prabangią jau tikro restorano salę. Nors kainos įspūdingos, nereikia baimintis. Tereikia žinoti slaptą raktą į padavėjo širdį. Kai jums pateiks sąskaitą, užtraukite ukrainietišką dainą, ir vieną nulį iš sąskaitos tikrai išbrauks.
Dar viena ypatinga užeiga, kurią pristatydama gidė dviprasmiškai šypsojosi, – tai „Masoch“ baras. Interjeras sukurtas buduaro stiliumi, tvyro raudona prieblanda. Pasak gidės, jei išdrįsime užsukti taurelės gėrimo, padavėjos paprašys nusivilkti drabužius, gali tekti ir atsiklaupus kartoti frazę: „Aš tavo baltas, mažas kačiukas…“ Galite sulaukti ir botago kirčių, patirti kankynių ledu ar vašku. Ši vieta skirta drąsiausiems ir ypatingų atrakcijų nebijantiems turistams.
Turistai Lvove ypač mėgsta mažytes užeigėles „Pjana visnia“ („Apgirtusi vyšnia“), nors vietiniai sako, kad su jų tradicijomis šios užeigos neturi nieko bendra. Šiose užeigėlėse iš bohemiško stiliaus taurių galima paskanauti vyšnių likerio. Taurelę galima išlenkti ir viduje, ir lauke. Prie šių barų visuomet tvyro jaukus šurmulys, mėgaujantis skaniu gėrimu galima pabendrauti, susipažinti su kitais atvykusiais turistais, pasidalyti įspūdžiais ir patirtimi.
Liūtas – Lvovo simbolis. Jo atvaizdų pilnas miestas. Šis – garsiosiose Lyčiakovo kapinėse.
Nomedos Simėnienės nuotraukos
Senamiesčio žavesys
Visos šios pramogos puikios, jei norite papietauti ar išlenkti bokalą vietinio alaus, atsigaivinti kava, apžiūrėdami miestą-muziejų po atviru dangumi. Kadangi oras mano viešnagės dienomis pasitaikė geras, savarankiškai klaidžiojau po senamiestį, aptikdama įvairiausių šedevrų. Lvovas priminė Vilnių, nes žvelgiant ir iš istorinio aspekto, abu miestai multikultūriniai, čia gyveno ir savo pėdsaką paliko žydų, lenkų, vokiečių bendruomenės.
Lvove ryški Europos architektūros stilių įvairovė, susipina gotika, barokas, renesansas. Tikriausiai dėl to jis vietinių ir turistų vadinamas „Mažąja Viena“ ar „Mažuoju Paryžiumi“. Lvovas pelnytai turi ir Ukrainos kultūros sostinės titulą. Mieste nuolat vyksta daug nemokamų kultūrinių renginių, kasmet čia surengiama per 50 įvairiausių meno, muzikos, maisto ir kultūros festivalių, galima aplankyti daugiau nei 50 muziejų ir teatrų. Žymiausias kultūros objektas Lvove – Operos ir baleto teatras, kuriame rengiami aukšto lygio meniniai pasirodymai. Jei nepavyktų patekti į spektaklį, didingą pastatą iš vidaus galima apžiūrėti ir su ekskursija, kuri kainuoja tikrai pigiai.
Vienas populiariausių suvenyrų – tualetinis popierius su Putino atvaizdu.
Tęsiant pasivaikščiojimą, galima aplankyti katalikišką Lotynų katedrą, Šv. Jurgio katedrą, rusų ortodoksų cerkves, Armėnų katedrą, jėzuitų, dominikonų, bernardinų bažnyčias bei vienuolynus. Pasigėrėti Lvovu iš viršaus turistai plūsta į miesto rotušę, nuo kurios stogo atsiveria visos panoramos.
Suminėti visus ypatingus ir vertus dėmesio istorijos ir architektūros paminklus viename straipsnyje tikrai neįmanoma. Jei dar turėsite laiko, verta sėsti į tramvajų ir nuvykti į Lyčiakovo kapines, kurios laikomos vienomis gražiausių Europoje. Šiose kapinėse laidojami ir ukrainiečiai, žuvę rytinėje Ukrainos dalyje. Šeimų kapai įrengti kaip koplyčios, čia palaidoti žymūs žmonės, menininkai. Daug skulptūrų, vaizduojančių angelus. Nors įėjimas į kapines mokamas, kaina nesiekia net euro.
