Britų sociologai Peter‘is Berger‘is ir Thomas‘as Luckman‘as knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“ yra labai tiksliai apibrėžę visuomenės gyvenimo kasdieniškumą ir netikėtumus.
Pasak mokslininkų, beveik visa žmonių bendravimo ir darbo realybė yra nulemta tam tikro simbolinio pasaulio, reiškiančio, kad susikalbame verbaline kalba, kasdien bent dalį veiksmų kartojame ir taip sukuriame individų bendrumą.
Tai pavyksta tik todėl, kad nemaža dalis žmogaus užsibrėžiamų tikslų nereikalauja ieškoti kaskart originalių sprendimų – esti daug standartinio žinojimo reikalaujančių veiksmų. Menininkai ir kiti kūrybinį darbą atliekantys žmonės, suprantama, sunkiau pasiduoda rutininei tvarkai, nes periodiškai papildo socialinę, politinę, kultūrinę tikrovę naujais fenomenais, kūriniais, darbais ir daiktais. Jei šie kūriniai bent daliai visuomenės atrodo priimtini, simbolinis pasaulis tiesiog plečiamas ir papildomas naujomis reikšmėmis.
Literatūrologas Terry‘is Eagleton‘as yra aprašęs literatūros kultūrinį eksperimentą, kurį atliko akademinėje auditorijoje. Prieš paskaitą profesorius padėjo į stalo stalčių knygą ir pasirūpino, kad ant stalviršio neliktų jokios kitos knygos.
Kai susirinko studentai, jis uždavė legendiniu tapusį klausimą: „Ar šioje auditorijoje yra literatūra?“ Atsakymų variantų būta įvairiausių, tačiau pabaigoje tapo akivaizdu, kad, kol knygos niekas neturi rankose ir neskaito, ji kaip literatūros kūrinys iš esmės neegzistuoja. Tikrovės objektai esti, kai jais dalijamasi. Pagal šį iškalbingą pavyzdį būtų galima teigti, kad menas, kultūra, literatūra yra tos gyvenimo sritys, kurios plečia daugelio žmonių realybės suvokimą.
Vis dėlto mūsų dienos ir buvimas šiame pasaulyje kartais ima atrodyti pernelyg kasdienis, nes, regis, nevyksta jokių esminių pokyčių, apima stovinčio vandens pojūtis.
Šių eilučių autoriui prieš daugiau nei penkiolika metų Italijos pietuose yra tekę bendrauti su ten emigravusiais ukrainiečių tautybės žmonėmis, kurių kasdienis darbas buvo lupti svogūnų galvas. Dvi dešimtys dėžių nuluptų svogūnų – ir artimųjų gyvenimas tėvynėje jau sotesnis ir mažiau vargingas. Regis, nieko stebėtina ir nežinoma, nes dalis emigrantų iš Lietuvos irgi yra matę panašaus darbo.
Visgi vienas aspektas buvo labai įsimintinas: prie italų bandantys pritapti darbininkai kone kiekvieną į dėžę dedamą svogūną palydėdavo rusiškais keiksmais. Tai rodo, kad darbas buvo kankinantis, bet nė vienas jų nekalbėjo apie kokį nors pokytį: naują darbą, išsilavinimo galimybes ir pan.
Šie žmonės tiesiog netikėjo, kad kas nors gali keistis. Nežinia, tačiau turbūt daugumos iš jų asmeninė tikrovė naujomis reikšmėmis – apsisprendimais, pasiryžimais, veiksmais – nepasipildė jau niekada.
Kauno senamiestyje, Muitinės gatvėje, išdidžiai stovi skulptūra, skirta rutinai. Simboliška, kad visiškai šalia yra įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas.
Šie du objektai, sugretinti vienoje gatvėje, primena, kad vienintelė išeitis iš vidinės tamsybės kalėjimo yra kultūra, sauganti nuo griovimo, tačiau nuolat ir labai stipriai stimuliuojanti kaitą.
Ar Lietuvoje, dideliuose ir mažuose miestuose tos kaitos stipriai reikia, niekas tiksliai pasakyti negali. Vis dėlto nuolat mažinamas kultūros įstaigų veiklos finansavimas byloja, kad tamsumas ir vienmačiai, niekada poezijos neskaitę ir į tapybos darbą neįsižiūrėję asmenys, tapę politikais, labai norėtų valstybės piliečius pasodinti prie svogūnų dėžės tiesiog masiškai.
Nuo to apsaugoti gali tik tai, apie ką kalbėjo ir rašė filosofas Leonidas Donskis, – būtina nuolat skaityti pačias geriausias knygas ir žiūrėti į geriausius dailės kūrinius, kad nepamirštume, jog visada yra kaitos galimybių.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
aš | 2019-12-05
|
🙂