Lapkričio 12 dienos popietė Kupiškio etnografijos muziejuje buvo skirta paminėti žymiam krašto liaudies muzikantui Jurgiui Stankevičiui (1928–2000). Instrumentų kūrėją prisiminė artimieji, pažįstami, bendraminčiai ir J. Stankevičiaus kūrybos tyrinėtojai.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Muzika padėjo išgyventi sunkumus
Prisiminimų popietės vedėja, muziejininkė Virginija Pakalniškienė, akcentavo, kad apie J. Stankevičių būtina kalbėti dėl to, kad šis žmogus visą gyvenimą paskyrė Kupiškio krašto kultūrai ir liaudies muzikai.
V. Pakalniškienė papasakojo, kad muzikantas gimė Sineliškių kaime, Rudilių apylinkėje, vargingoje sutuoktinių Albinos Plačenytės ir Domo Stankevičiaus šeimoje. J. Stankevičius buvo vidurinysis sūnus, kartu augo su vyresniu broliu Jonu ir jaunėliu Domu. Visi trys broliai buvo darbštūs, nuoširdūs, be to, turėjo gražius balsus ir mokėjo griežti smuiku. Talentingiausias buvo Jurgis – jis mokėjo daryti lamzdelius, birbynes, švilpynes.
J. Stankevičiaus gyvenimas nebuvo lengvas. 1946 metais vyras tapo partizanu ir buvo žinomas slapyvardžiu Viršininkas. 1949 metais jis suimtas, kalintas, kankintas, ištremtas į Sibirą. Tik muzika padėjo išgyventi sunkų, iki 1956 metų trukusį tremties periodą.
Vyriausia Jurgio Stankevičiaus dukra Nida Vickuvienė papasakojo, kaip padėjo tėčiui daryti lamzdelius.
J. Stankevičius sukūręs šeimą su žmona Stanislava susilaukė keturių atžalų. Vyriausia dukra Nida Vickuvienė per renginį papasakojo savo vaikystės prisiminimus.
Pasak jos, tėtis visąlaik grodavo. Šeima juokaudavo, kad namuose nuolatos vyksta koncertas. Tėtis vyriausią dukrą skatino domėtis muzika, mokė griežti smuiku, buvo ir mažą armoniką nupirkęs. Deja, gyvenimo su muzika nei N. Vickuvienė, nei jos broliai nesusiejo, groja tik brolio Virgilijaus sūnus Eduardas.
„Daug dainuodavome su tėčiu, kartu darydavome lamzdelius. Skiedrų pilni namai būdavo. Dažniausiai rinkdavosi liepą, nes ji minkšta. Kol mes buvome maži, tėtis saviveikla dar neužsiimdavo, būdavo su mumis namuose. Tai vis prašydavau jo pagroti „Lakštingalos“ polką.
Tėčio karjera prasidėjo su Puponių kaimo dainininkais. Tada juo pradėjo domėtis žymūs muzikologai – namuose dažnai būdavo svečių. Tėtis grodavo dažnai ir sakydavo, jog taip daro, kad pirštai nuo sunkių darbų nesustingtų. Lamzdeliu grojo net ligos patale būdamas – sveikatos nebeturėjo, tai prašydavo lamzdelį paduoti“, – apie tėtį J. Stankevičių kalbėjo dukra.
Taip pat N. Vickuvienė pabrėžė, kad tėtis labai dievino pavasarį, nes buvo suimtas 1949 m. gegužę, o po septynerių metų grįžo iš tremties žydint obelims.
Pastebėdavo nepaprastus momentus
Žodį tarė ir Kupiškio kultūros centro etnografė Alma Pustovaitienė. Ji teigė dėkojanti likimui, kad suvedė ją su J. Stankevičiumi. A. Pustovaitienė tikino niekada neužmiršianti, kaip Jurgis jai parodė didžiausią lagaminą įvairiausio dydžio ir storio lamzdelių.
„Pasakė, kad padarys man lamzdelį ir aš turėsiu groti. Kaip tarė, taip padarė, bet mano pirštai plonesni buvo ir nepavykdavo visiškai uždengti skylučių. Jis man liepė lavinti pirštus, kol išmoksiu.
Daug patarimų davė, kaip groti. Sakė, kad neišleisčiau viso oro su pirmu garsu, o prieš grojant reikia pakvėpuoti kaip šuniui iškišus liežuvį. Šie pratimai man labai padėjo.
Talentingas žmogus Jurgis buvo. Mokėjo groti dviem lamzdeliais vienu metu. Prisiviliojau jį į Palėvenėlės ansamblį. Iš Rudilių pas mus važiuodavo į repeticijas. Grodavo birbyne arba lamzdeliu. Taip pat Jurgis labai mokėjo pastebėti gamtos grožį. Sykį su juo ėjome paryčiais namo ir saulė tekėjo. Jis labai ja grožėjosi. Tokie momentai yra nepaprasti“, – geru žodžiu kolegą minėjo A. Pustovaitienė.
Daiva Palionienė (kairėje) ir Alma Pustovaitienė grojo Jurgio Stankevičiaus melodijas.
Etnografė prisiminė ir Palėvenėlės ansamblio muzikanto nutikimus. Antai kartą J. Stankevičius pamiršęs įsidėti vyžas Latvijoje išėjo į sceną basas ir dėl to visiškai nesijaudino. O išvykęs su kolektyvu į Rumšiškes paliko namuose įjungtą lygintuvą, tai kolektyvas visą dieną nerimavo, ar kolegos namas nesudegė, tačiau viskas tąsyk baigėsi laimingai.
Draugui ir kolegai šiltus žodžius skyrė bendramintis Algirdas Gasiūnas. Jo teigimu, J. Stankevičius buvo labai jautrios sielos žmogus. Muzikanto pasakojimai apie tremtį sugraudindavo iki sielos gelmių. Žavėjo ir tai, kad kolega buvo tvirtas vyras – apie savo ligą niekam nesiskųsdavo, kalbėdavo tik apie gražius dalykus.
„Kartą pasikvietė minti dviračiais į Palėvenės vienuolyną vien tam, kad pažiūrėtume į žydinčias obelis. Tikrai neapsakomas vaizdas“, – šypsojosi A. Gasiūnas.
Per renginį Kupiškio krašto muzikanto melodijas grojo Kultūros centro Etninės kultūros skyriaus atlikėjai – Daiva Palionienė, Alma Pustovaitienė, Tomas Ragauskas, Matas Sankauskas.
Filmuotą medžiagą apie J. Stankevičiaus kūrybą pristatė etnomuzikologas, pedagogas, altininkas Evaldas Vyčinas.
Buvusi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė perteikė savo įspūdžius, kaip dirbdama muziejuje rinko ir užrašė prisiminimus apie žymų kupiškėną muzikantą.
Naują žurnalą „Būdas“ (ankstesnis pavadinimas „Liaudies kultūra“) pristatė vyriausioji leidinio redaktorė Saulė Matulevičienė ir redaktorius Juozas Šorys.
