Justas Jasėnas
Po Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulinių atlaidų Miežiškiuose zakristijos spintoje radau ir parsivežiau Juliaus Sasnausko knygą „Dar kartą Žmogaus Sūnus. Sakymai ir postilės“. Gražiai išleista knyga, su keliomis charakteringomis Bernardinų bažnyčios interjero Vilniuje fotografijomis. Priklausė toji knyga vietiniam klebonui kun. Rimantui Visockiui, kažkas dovanojo įrašydamas „Darbui, gal pamąstymams… 2010 09 30“. Turbūt pasinaudojo, sunkus darbas paruošti pamokslą, ir laiko reikalauja, ir proto pastangų, ir jausmų. Ne visada puikiai pavyksta, o ir neturi visada pavykti. Skaitau tą knygą dabar vėl iš naujo. Kvepia pelėsiais ir aitria mūro drėgme. Knygą vartydamas prisimenu žmones, prisimenu bažnyčią, kurioje taip sunku būdavo ištverti per didžiuosius žiemos šalčius, kažkokia kankynė.
J. Sasnauskas buvo mano dėstytojas Seminarijoje, mokė iškalbos meno. Sunkokai, svirduliuodamas, krypdamas į šonus vaikščiojo, rūkė. Teberašo, tebesako vienodai puikiai pamokslus savo klausytojams. Su tų pamokslėlių sakymu esu talkinęs jam „Mažojoje studijoje“. Ir dabar jo tikslumu, bandymu tikėjimą su kasdienybe susieti pasiremiu. Jokio primityvizmo, lėkštumo, banalybių, daugiau širdies, susiliečiančiųjų atbrailų. Pasibraukiau jo ištartus žodžius iš interviu su S. Geda „Koks yra mūsų Dievas?“, šiomis dienomis jie man pasirodė svarbūs, esmingi: „Mažinti savo ir kitų gyvenimuose apmirusios, nevaisingos, Dievo nepalaimintos žemės plotus… Paprasčiausiai – didint gyvenimą savyje, šalia esančiuose. Žmogus nesikeičia iš esmės nuo pradžios. Dievo malonė yra tai, kas niekad nesuplanuojama, neapskaičiuojama.“ Julius mane žavėjo savo laisvumu, kitoniškumu, atskirsi jo kalbėjimą, jo atvirumą kasdieniškiems, lyg paprastiems, bet amžinumu dvelkiantiems impulsams.
„Ištuštėjusioje, pavargusioje, išsekusioje Lietuvoje aktualu vėl klausti – o kaip gyventi toliau su tuo likučiu? Kaip tvarkytis? Kaip iki galo nenukraujuoti?“
Netikėta bičiulių dovana – Stasio Ylos knyga „Žodžiai iš Dievų miško“. Tai dvasininko pamokslai, paskaitos, mąstymai, maldos, parašyti 1943–1944 m. Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tamsiai žalias šriftas, ne taip šiurpu į tuos metus, į tą vietą žvelgti. Įdomi poligrafija (leidykla „Odilė“, 2018 m.), matosi visi puslapių siūleliai, knyga be kietosios nugarėlės, sudėta, suklijuota, susiūta, bet nebaigta. Geras šiuolaikiškas sprendimas, patrauklu, kitaip nebūčiau susiviliojęs net pavartyti. Argi gali būti viskas parašyta, išrašyta, išsakyta iš tokių vietų ir iš tokių metų. Visko buvo, buvo vienaip, buvo kitaip. Tą pačią dieną buvo kartu, tame pačiame taške ir Dievas, ir žmogus, ir demonas. Tas pats žmogus tokioje ribinėje stotelėje gali apkabinti ir kartu žudyti… Taigi iš tokios aplinkos, neįtikėtina, tokie šviesūs tekstai apie gyvenimą, skaidrūs, be priemaišų, lietuviški, tautiški, jokio šlykštaus saldumo, jokio seilėjimosi. Gryna, išgryninta, tikra, skaitau, ir veikia. Ir suprantu, žmogus mąstė, rašė mirčiai alsuojant į nugarą. Kalintieji laukė savosios baigties, savosios dienos, kunigo S. Ylos tekstai juos stiprino, palaikė. Darius Kuolys palydėdamas knygą rašo: „Prieš septynis dešimtmečius kalinių barake tyliu balsu sakyti pamokslai, kalbėtos maldos, dėstytos paskaitos šiandien mums santūriai, be patoso liudija tiek asmens, tiek mažos lietuvių bendrijos pastangas ginti žmoniškumą nužmogėjusiame pasaulyje, puoselėti vidinę laisvę siaubingoje vergijoje, išsaugoti kultūros žmogaus kilnumą barbarystės siautulyje.“ Koncentracijos stovykloje kalbėtasi, diskutuota ne galvojant apie savo kailį, bet kokiais principais vadovautis, ant kokių pamatų statyti tautos ateitį, kaip bandyti susikalbėti, o ne susipriešinti, kokios lietuviškosios vertybės, koks tautinis heroizmas, kokia lietuviškoji krikščionybė. D. Kuolys sako: „Būtent kūryba lietuviams leidžia pasipriešinti Štuthofo tikrovei ir išsaugoti dužlias civilizuoto gyvenimo formas. Ši kūryba pabrėžtinai remiasi tautos ir Europos kultūros tradicija. Vakarus ištikusios barbarystės akivaizdoje įkalintų lietuvių intelektualų bendrija gręžiasi į Europos filosofus, teologus, rašytojus, į Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Jurgį Baltrušaitį, į senųjų amžių Lietuvos asmenybes.“
Pamokslai, paskaitos, svarstymai, maldos neprarado vertės, nepaseno. Ištuštėjusioje, pavargusioje, išsekusioje Lietuvoje aktualu vėl klausti – o kaip gyventi toliau su tuo likučiu? Kaip tvarkytis? Kaip iki galo nenukraujuoti? Jautru, skaudu, pikta, įžvalgumas ir kantrybė svarstant bendrus žmogaus egzistencijos klausimus. Ir kažką darant, ne vien kalbant… Mirties akivaizdoje dvasia gali skraidyti – paliudija Gediminas Mikelaitis, parengęs naująją knygą.
Kone kasdien nueinu į Panevėžio autobusų stotį. Laukiamojoje salėje pastatytos kelios lentynos su knygomis, su užrašu: „Pasiimk norimą, atnešk nereikalingą.“ Nueinu, šį tą atnešu, padedu, atiduodu, keletą sau skaitymui pasiimu.
Kitą dieną nueinu patikrinti, ar jau pasiėmė, žinau, kad bent pavartė, nes aš ne taip ir ne toje vietoję buvau padėjęs. Kartais pavartau, paskaitinėju, namo nešuosi, glėbiais. Kalba knygelės ne tik apie save, ne tik savimi kalba, bet ir apie tuos, kurie jas įsigijo. Vis metus, autografus, linkėjimus randu, kartais būna pripiešta, kartais koks sudžiūvęs gėlės žiedelis.
Kartais dar kokia iškarpa arba kas nors skaičiusiojo pabraukta, paraštėje pažymėta. Aną sykį visai netikėtai radau didelį lobį – 25 rublius, violetinis banknotas, regėjau tokius vaikystėje. Radau 1955 m. išleistų Antano Venclovos „Raštų“ I tomą. Jame įrašyta: „Sveikatos ir laimės linki Jums Žemaitkiemio mokyklos mažieji spaliukai, 1958.V.22“. Tikriausiai toji knyga buvo dovanota mokytojui. O kaip sekasi tų metų mažiesiems spaliukams? Kokie jų keliai, kokie likimai? Tik įsivaizduoti, tik spėlioti, nujausti gali… Gal senokai jau nėra tame Žemaitkiemyje net mokyklos?
Radau 1962 m. Vilniuje išleistą Emilio Zola romaną „Pinigai“. O ten dedikacija: „Respublikiniam melioratorių pasitarimui Vilniuje prisiminti, 1963.III.22.“ Kažkieno parašas… Dar pridėta: „Akademinis dramos teatras, M. Panjolis „Topazas.“ Domėjausi, vėliau išsiaiškinau, kad E. Zola kūrinių veikėjai – socialinės aplinkos ir kilmės veikiami žmonės, kuriems tenka patiems išsikovoti savo vietą po saule. Knyga gal padovanota geriausiam darbuotojui, gal koks tuometinis valdininkas ją ir įteikė, gal pasveikino, pasakė kalbą, vėliau kultūrinė programa, ėjo į teatrą, žiūrėjo spektaklį. Kažin kokia nuotaika lydėjo apdovanotąjį tą kovo 22-ąją…
Knygas jaučiu iš kvapo… Prisisunkusios kitų gyvenimų, kitų namų kvapo, lengvai neišmuši. Kvepia dabar jau man priklausančios knygos dailininkės Stasės Medytės dirbtuvių kvapu. Vartydamas atsimenu, kokiomis progomis buvo padovanotos, kaip įteiktos, paduotos, kas pasakyta ir palinkėta. Iškrito iš vieno poezijos tomelio 1940 metų fotografija – Mergaičių gimnazija, atvirukas, Panevėžys, leidėjas Antanas Šlapelis. Kokia graži man ta gimnazija, mano Gimnazija, dabar jau nešiojanti ją suprojektavusio architekto Vytauto Žemkalnio vardą, turinti seserį dvynę Biržuose, todėl ten nepaklystu. Ruduo, klevų geltonis, didingi ir saugūs Rūmai su gimnazistų klegesiu. Vykusiai kažkurį rudenį fotografavo Jonas Ambraška. Ir aš pats fotografavau. Tą nuotrauką visur vežiojuosi, kad prisiminčiau, kur mokiausi, kas buvo man kadaise pasakyta, kas mane mokė… Istorikas, bičiulis, vadovėlių autorius Juozas Brazauskas padovanojo knygą „Karta, iš kurios mokėmės. Biografinės apybraižos, prisiminimai“. Įrašė: „Įkvėpimas gimė gal ir mokyklos suole. 2018 09 18.“ Tai knyga apie prieškario ir pokario mokytojus, dėsčiusius Mergaičių gimnazijoje. Jautriosios senosios kartos inteligentų sielos… Ne tik mokytojavo, bet ir rašė eilėraščius, šoko, dainavo, dalyvavo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, vieni kitus palaikė, buvo vieningi. Veikė, buvo, buvojo su dideliu užsidegimu, pasišventimu, dideliu gyvenimo geismu. Nereikėjo jokių profesinių sąjungų… Išsivertė ir be jų… Kone visas knygeles apie savąją Gimnaziją perskaičiau, muziejuje lankydavausi, man svarbu tie ir būtent tokie pamatai… Panevėžys garsus savo legendiniu Maestro režisieriumi Juozu Miltiniu ir jo auklėtiniais – aktoriais. Bet ne mažiau Mergaičių ir Berniukų gimnazijomis, Mokytojų seminarija, „Meno kuopa“, didžiaisiais – G. Petkevičaite-Bite, J. Balčikoniu, J. Linde-Dobilu, J. Zikaru. Šiandien juos vėlei iš naujo privalu prisiminti. Tie patys svarbiausieji Miesto pamatai… Lituanistė, kraštotyrininkė Elena Gabulaitė išsitarė: „Dedikacijų gailėsiu turbūt visą gyvenimą.“ O ko man gaila, dingteli mintis. Turbūt nieko. Na, beveik nieko… Marcelijaus Martinaičio palinkėjimų… Nors, atsimenu, ką man yra sakęs…
„Knygas jaučiu iš kvapo… Prisisunkusios kitų gyvenimų, kitų namų kvapo, lengvai neišmuši.“
Pavargau, įsikyrėjo daugybę metų keliauti tuo pačiu literatūriniu maršrutu: M. Mažvydas, K. Donelaitis, J. Biliūnas, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis. Amžinos kapinės, amžini kapai, amžina mirtis… O kada man pačiam gyventi, kada imti glaustis prie gyvenimo, prie gyvųjų, ne prie žmonių, bet prie Žmonių… Skaitau gyvuosius, šiandieninius autorius, šiandienines aktualijas, prisiliečiu prie šiandienos galvojimų, įsivaizdavimų, interpretacijų. Tik gyvieji, mirusiųjų nebereikia… Gali gauti autografą, pasimatyti, parašyti SMS, pasikalbėti, pasiųsti lakonišką laiškelį, net Kauno Santakoje pasivaikščioti su šiandien rašančiuoju. Perskaičiau Karolio Baublio eilėraščių knygą „Geležinė vėjarodė“. Autorius kitaip, neįprastai ją pristatė… Ir gerai. Laisvai būna, būna savimi, savęs nebijo, nusibodo numelioruotos katalikiškos šypsenos, lituanistų mokėjimas apsieiti, geležinis rimtumas, kietai suspaustos lūpos, gink, Dieve, nesugalvoti ko nors naujo, žvakelių degiojimas… Tada tik ir lieka J. Biliūno „Brisiaus galas“… Nedaug skaitančiųjų, žinančiųjų, susigaudančiųjų ne tik lietuviškuose dirvonuose, bet ir apie tai, kas sakoma ir rašoma Latvijoje, Gudijoje, Ukrainoje, Karaliaučiuje, Australijoje, Pietų Amerikoje…
Atlaidai Lietuvoje. Prasideda Žemaičių Kalvarijoje, atbrenda į Kryžių Kalną, vėliau į Marijampolę, atsidūstama Pivašiūnuose, Krekenavoje, Šimonyse. Rugsėjo pradžia Šiluvoje, užbaigiama Vilniuje, Aušros Vartuose. Buvau Žemaičių Kalvarijos atlaiduose paskutiniąją dieną, fotografavau. Ne man, aukštaičiui, su žemaičių miniomis tuos kalnus giedoti, nemoku melodijos, neįprasta, nesava. Paskutiniąją dieną pavargę ir išsekę ir vyskupai, ir ubagai… Iš paskutiniųjų stengiasi, stena, kad tik didvyriškai ištemptų iki tos pabaigos. Neįdomu, nuobodu, nepatraukia, seklu… Išsekusioji, jau nebeužkalbinanti katalikybė Lietuvoje, formos griaučiai, o kur turinys ištekėjo? Sėdėjau ramus kaip belgas šventoriuje, nesijaudinau. Skaičiau Leonardo Andriekaus, Vytauto Mačernio eilėraščius, neužėjau net į baziliką. Paskui pėsčiomis nuėjau iki V. Mačernio gimtinės… Apleista, apleista, apleista, apšiurę, atšerpetoję… Kažin koks liūdesys, kad dar bandome savo dylančius sąnarius surišti atlaiduose, nepavyksta. Nusimazgojau kojas Varduvoje…
Dalyvavau diakonų ir kunigų šventimuose Panevėžio katedroje. Jauni vyrai, baigę, bebaigią dvasinius mokslus, sklidini šventų jausmų, pasiryžimų, idėjų… Kaip jiems seksis susidraugauti su žmonėmis, kaip jiems seksis būti bažnyčiose ir gyvenime? Kaip suduš jų svajonės, kai užklups kūno ir dvasios šaltis atokaus bažnytkaimio klebonijoje. Kas juos lydės, kas jiems padės, kai ims neviltis, kai norėsis gyvenimą pabaigti? Sumaištis ir daugybė klausimų…
Maldomis sotus nebūsi, reikės vilnonių kojinių, reikės išmokti pailsėti, atsitraukti, reikės išmokti mylėti pirmiausia Save. Nebeužteks padrikų katekizmo žinelių, esame nutolę savaisiais principais nuo paprastų žmonių gyvenimo. Ką jiems pasakyti, kaip pasakyti, kaip pasikalbėti nosis į nosį, lygiai, pagarbiai, kaip duoti ir dalinti gausiai, bet gauti ir sau… Ką ir kaip pasakyti, kaip užkalbinti iš emigracijos grįžtančius lietuvius į gimtinę vasaroti? Smetoninė katalikybė ir smetoninė klebonystė jau senokai mirusios… O kas naujo? Gal turite idėjų?
Maloniai šnekučiuojamės, šviesiai vakarojame su rašytoja Aldona Ruseckaite Didžiulių sode. Tiesiog būname per daug nesukdami galvos, neapsunkindami savęs nepabaigiamais, neišrišamais egzistenciniais klausimais. Kokie gražūs sodybos langai, akmenimis grįstas kelelis namų link. Pasidžiaugiame gėlėmis, apylinkėmis, obuoliais, didžiulį kukurdvelkį (čia toks grybas, priskiriamas pumpotaukšlinių šeimai) radau, tai juoko, tai didelio juoko mums abiem buvo… Pasikalbėjome apie Juozą Baltušį ir jo memorialinius daiktus, likusius Anykščiuose, Rašytojų gatvelėje. Gal kada atsidurs jie muziejuje? Mąstėm, gal visai verta, visai teisinga ir pagarbu būtų Kupiškio biblioteką pavadinti ne kieno kito, bet būtent Juozo Baltušio vardu. Užtenka tų nuodėmių, tų linksniavimų, kūrybą reikia skaityti, reikia mokytis suprasti, nustoti bijoti Rytų, nustoti bijoti savo šešėlio. Kažkada ir aš pats labai karštligiškai ieškojau tobulo žmogaus, kaip smagu – nepavyko tokio surasti…
Ir dar – jau visai vakaras, greitai temsta. Sėdžiu ant Vorutos (Šeiminiškėlių) piliakalnio, ir bandau savo Skaitytojus prisiminti, bandau savo nežinomus, nepažįstamus Skaitytojus mintimis, geromis mintimis apkabinti.
