JAUTRUMAS BE GAILESTINGUMO

Ada DVARIONAITĖ

Neįtikėtina, kiek daug šiandien kalbama apie jautrumą ir kiek daug viešojoje erdvėje šio žodžio vartotojų.
Kalba politikai, kalba politologai ir ekonomistai, įvairaus žanro pokalbių laidų vedėjai, samprotauja elitas ir paprasti tautos žmonės. Jautrumas tapo pakaitalu visų nepatogių žodžių, kuriais iki šiol buvo įvardijamas skurdas, atstūmimas, asocialumas, atskirtis, nesėkmingumas, moralinis nuopuolis, dvasios krizė ar kokia sielos liga.

Kalbama apie žmones, kurie yra jautrūs skurdui, nepritekliams, socialiai, ekonomiškai ir politiškai jautrūs, tik neteko dar girdėti sakant – jautrūs mąstymui.

Iš konteksto galima suvokti, kad jautrumas suvokiamas kaip pažeidžiamumas ar stokojimas ko nors. O taip švelniai pasakius jau ima atrodyti, kad nebėra aplinkui nei skurdo, nei atskirties, nei bėdų, nei vargų, nei nesėkmių, o jeigu ir yra, tai tik dėl paties nelaimėlio kaltės ar piliečio laisvo pasirinkimo. Gal žmogui norisi būti suvargėliu (jautriu materialiems ir socialiems nepritekliams), juk asmens laisvė demokratinėje šalyje neginčijama. Tik štai gerovės valstybė, į kurią jau paskelbtas visuotinis žygis, turės juk kaip nors integruoti ir jautriuosius. Kaip visa kita visuomenė tai priims?

Kaip dabar priima, matyti. Vienose kaimo kapinaitėse palaidojo žmogų. Gal tiksliau būtų pasakyti, užkasė. Nepalydėjo niekas jo į amžinybę, gal tik iš smalsumo atėjo tuo laiku tvarkiusieji artimųjų kapelius pasižiūrėti, ką ten atvežė palaidoti. Mat nebuvo jis pavyzdingas žmogus, buvo vienišas, nesvarbus, netgi labiau nuodėmingas, turėjo nesaikingumo silpnybę, smarkiai išgerdavo. Turėjo savo gyvenimo bendražygių, bet tie anądien, matyt, buvo užsiėmę išgyvenimo reikalais. Taigi į amžinybę mirusiojo nelydėjo nei kunigas, nei kaimynai, nei pažįstami, kurių dar kaime likę nemažai, tik laidojimo įmonės darbininkai. Žinoma, nebuvo ir šarvojimo, nes tam neužteko valstybės skiriamos laidojimo išmokos.

„Kaip mes dabar gyvename, kur dingo padorumas, kaimo papročiai, bendruomenės ryšiai? Juk žmogus mirė, netgi nugaišusių gyvulėlių taip paprastai užkasti neleidžiama, yra utilizavimo tvarka. Yra valdžios atstovai, kažkas galėtų pasakyti, pranešti bendruomenei, kaimui, nueitume palydėti, mirusieji visi ten lygūs, ar bereikia žmones skirstyti į vertuosius ir nevertuosius?“ – šitokią istoriją neseniai papasakojo kalbi pažįstama.

Ir būdama jautriaširdė, prisiminė visuomeniškai, politiškai įvairiose žiniasklaidos priemonėse aptartą įvykį. Svarbus politikas susirgo, pranešė apie savo ligą, pakeitė savo įvaizdį, šukuoseną. Antras politikas, jo pavaldinys, irgi padarė taip pat (nesusirgo, tik šukuoseną pakeitė) iš solidarumo, ne ligos paskatintas. Trečias politikas pasišaipė iš pasekėjo, vėliau atsiprašė. Visuomenė sureagavo, įžvelgė patyčias, nejautrumą, ėmė diskutuoti, piktintis.

Paprastame gyvenime būtų paprastai – žmogus prieitų prie žmogaus, padrąsintų tokiais žodžiais, kokius turi ir moka. Užjaustų, nes gailestingumas yra vidinė savybė, kuri paskatintų patarnauti buitiškai, paprastai. Bet politikoje paprastumas netinka, čia būti padoriam neužtenka, reikia parodyti ir pasirodyti. Stasys Yla knygoje „Žodžiai iš Dievų miško“ rašo: „Protą galima išlavinti, jei tik yra atminties ir logiško galvojimo duomenų. Išminties gi neįgysi jokiu mokslu. Mokslas yra tik išminties tarnas.“

Taigi kur surasti tos išminties? Gal sugrįžti prie pirminių žodžių prasmių – pažadinti jautrumą mąstymui? Pamąsčius prisiminti krikščionybę, šv. Raštą, gailestingumo prasmes. Išmintis yra pirmoji ir svarbiausia iš septynių šv. Dvasios dovanų. Ir ši dovana šiaip dovanai iš netyčių nenukrinta.

Vilės Leščinskienės nuotrauka