ANAPUS EKRANŲ

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Pastaruoju metu nenutyla naujienos apie siautėjančią paauglių gaują šalia vienos uostamiesčio progimnazijos. Situacija tragiška. 14–16 metų jaunuoliai nebijo nei tėvų, nei policijos pareigūnų – svaidosi grasinimais, reketuoja savo bendraamžius ar net vyresnius, tėvais galinčius būti, asmenis. Sulaikius gaujos lyderį, visa progimnazijos bendruomenė baiminasi, kad tai situacijos neišspręs.
Kodėl šie paaugliai nieko nebijo?

Išgirdę apie tokį įvykį, visi pirštais rodo ne tik į tėvus, kurie neprižiūri savo vaikų, bet ir į įstatymų kūrėjus. Kaip vyresnė karta pasakytų – va, ką padarė vaikų teisės. Tiek laisvės davė, kad dabar patys nebesusitvarko.

Psichologų manymu, vaikai, kaip ir suaugę, yra linkę modeliuoti elgesį, kurį mato aplinkoje. Į aplinkos sąvoką įeina ne tik šeima, bet ir tai, ką vaikas mato ekranuose. Grubiai tariant, tėvai namuose nebūtinai turi kumščiuotis, kad vaikas taptų agresyvus.

Deja, ir mes, suaugusieji, nemažai laiko praleidžiame virtualioje erdvėje: kompiuteryje, telefone, televizoriuje. Tai matydami tą patį daro ir mūsų vaikai.

O ką gi ten matome? Vaizdus, kurie persisunkę smurto, prievartos, ginklų ir svaiginimosi priemonių. Nors alkoholio reklama uždrausta, filmuose ir serialuose pilna epizodų, kuriuose atsiskleidžia narkotikų vartojimo subtilybės. Pavyzdžiui, viename seriale su smulkmenomis žiūrovams perteikiamas vaizdas, kai mergina pati susileidžia narkotikų ir atsisėdusi ant sofos guli palaimingai užsimerkusi. Visas šis siužetas taip gražiai pateiktas, net ir suaugusiam kyla nevalingų minčių pabandyti. Beje, tas serialas, apie kurį kalbu, pažymėtas N-7 ženklu. Čia gal serialas visai šeimai?

Dauguma virtualių žaidimų irgi nuo pat mažų dienų kursto smurtą. Kuo daugiau gyvybių nusineši – tuo daugiau taškų gausi, o už didesnį skaičių ir galingesnį ginklą gali įsigyti. Motyvuoja, tiesa?

Atidžiau įsigilinus, susidaro įspūdis, kad visa tai daryti normalu ir kriminalinis pasaulis yra žavus. Todėl nesistebiu, jei paaugliams savotiškai smagu, kai jie atlieka „blogiukų“ vaidmenį ir jaučiasi nesutramdomi.

Kai eidama parke pamatau su žaisliniu šautuvu darželinuką, kuris neva šauna į mamą ar tėtį, o šie pakėlę rankas juokiasi, man net šiurpas pereina per kūną. O jei po kelių dešimtmečių ši situacija virs realia?

Užauginti vaikus dorais žmonėmis – tėvų atsakomybė. Ir jei ištversime, nors vieną vakarą pabūkime realybėje. Apsikabinkime, nusišypsokime, pasiteiraukime, kaip praėjo diena. Galbūt visai patiks?

Nuotrauka iš redakcijos archyvo