Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Lenkų poetas, mąstytojas Krzystof‘as Czyžewski‘s savo prieš kelerius metus išleistoje knygoje „Mažasis pasaulio centras“ svarsto apie tai, kaip nuo finansinės ir simbolinės galios centrų nutolusiame paribyje yra įmanoma sukurti prasmės nestokojančią kultūrinę veiklą ir filosofinį pagrindą, kuris veikia to paribio gyventojus ir svečius.
Viena esminių tokios praktikos atspirčių – tai tokio tarsi provincinio geografinio taško atvirumas naujoms tendencijoms ir kultūrinėms formoms. Biblioteka ir kultūros centras yra dvi kultūros įstaigos, kurios (o gal tik jos?) gali įveikti provincinį uždarumą, kurį paprastai siejame su inercija ir konservatyvumu. Lietuvos regionų viešųjų bibliotekų tinklas ir jų veikla akivaizdžiai byloja apie vis didėjantį atvirumą naujovėms ir technologiniu, ir idėjiniu požiūriu.
Medijų teoretikas Marshall‘as McLuhan‘as garsiajame veikale „Kaip suprasti medijas?“ apibrėžė postmoderniojo žmogaus buvimą kaip egzistenciją „globaliame kaime“. Tai reiškia, kad šiandien konkreti žmogaus buvimo vieta ima reikšti vis mažiau, nes jau galutinai ir neginčijamai įsigalėjo virtualybė. Šiandienos asmuo yra dažniau virtualioje nei fizinėje erdvėje. Tokiu būdu, provincijos gyvenimas žmogų veikia minimaliai, nes jam tampa prieinama visa planeta.
Šią, regis, akivaizdžią ir niekam abejonių nekeliančią tiesą mums turi rūpėti užklausti praktiškai: ar tikrai su visu pasauliu bendraujantis žmogus vienodai vertina kultūrą ir jos formas megapolyje ir mažame mieste ar kaime? Atsakymas beveik kategoriškai neigtų medijų teoretiko hipotezę, kurią jis taria įrodęs. Iš esmės, kol nėra jutiminių, ne vien regos jusle, pagrįstų santykių su kultūros turiniu, provincijos žmogus retai naudojasi tomis globaliomis galimybėmis, kurias teikia pasaulinis žiniatinklis. Šių dienų bibliotekos užduotis regisi kaip tokia, kai realiai ir apčiuopiamai egzistuojanti institucija su pastatu, skaitymo ir laisvalaikio erdvėmis yra bene vienintelė tame „mažajame pasaulio centre“ gebanti sujungti virtualybę su jutimine žmogaus gyvenimo buitimi ir kasdienybe. Biblioteka tampa tiltu tarp virtualybės ir konkretybės, fizinių pavidalų. Tais laikais, kai rytų europietis gali laisvai savajame ekrane matyti Kembridžo universiteto geriausių profesorių paskaitų vaizdo įrašus, žmonės Lietuvos regionuose vis dar eina į bibliotekas, nes jiems reikia gyvo žmogaus ir fizinį pavidalą turinčios knygos.
Biblioteka yra perėja ne tik simuliakrų įveikimo požiūriu, bet ir istoriškumo jungtis su dabartimi, kuri neišvengiamai kuria ateitį. Filosofas Leonidas Donskis, kartu su sociologu Zygmuntu Baumanu, yra analizavę šiuolaikinio žmogaus buvimo fenomeną, kuriam būdinga tai, kad šiandien asmuo yra beprarandantis istorinę atmintį, nes taria įsitvirtinęs dabartyje, kuri kaskart vertinama kaip neaprėpiamas ir nesuvokiamas chaosas. Tokia ji yra būtent todėl, kad šiandien žmogui kas kelerius metus reikia atnaujinti patirtis ir išlavintus gebėjimus, jei nenori žlugti šiandieniame kaitos pasaulyje.
Šių dienų biblioteka yra animuojanti tokį žmogų ir jo kultūrinį veikimą būtent todėl, kad ne tik įvietina, bet ir paverčia jį istoriškumo neneigiančiu individu. Tokio mąstymo pavyzdys galėtų būti lenkų poeto ir rašytojo Czeslaw‘o Milosz‘o paveldo gaivinimas Lietuvoje ir Lenkijoje. Tokio animavimo dažniausiai ne tik imasi, bet net privalo tai daryti, regionų bibliotekos. Mažų miestų istorinė atmintis animuotame kultūros gyvenime įgauna įvairių renginių, kurie susiję su šių vietovių praeities rašytojais, menininkais, formas. Dar daugiau, šiandien Lietuvos bibliotekos gali ir turbūt taps tokia institucija, išspręsianti daugelį „atminties karų“, kurių metu visuomenė ginčijasi dėl įvairių istorinių asmenybių vertinimo. Išmintis, nuo seno paveldėtas polinkis ir poreikis gilintis į priežastis, detaliai nagrinėti praeities reiškinius – tai tokie mūsų pagrindai, iš kurių gilioje istorijoje radosi įvairūs mokslai. Šiandien, kai universiteto institucija sparčiai transformuojasi į studijų fabrikus, biblioteka lieka viena paskutiniųjų priebėgų žmogui, kuris nesipyksta su moksliniu pažinimu.
Tapęs istorišku, nenutraukusiu ryšių su savąja individualia ir kolektyvine praeitimi, skaitytojas tampa individu ir išsivaduoja iš savojo egoizmo bei privatizmo. Lietuvių kilmės amerikietis kultūrologas profesorius Vytautas Kavolis yra rašęs apie individualumą kaip pagrindinį šiuolaikinio žmogaus saitą su kitais ir kitokiais individais. Dėl šios priežasties mažame mieste ar kaime nėra visiškai tas pats, ar žmogus skaito savo asmeninės bibliotekos knygas neišeidamas iš namų, ar vis dėlto lankosi bibliotekoje, kur bendrauja su kitais žmonėmis. Bendrauja ne apie pinigus ir buitį, bet apie idėjas. Biblioteka yra paveldėjusi ir gal net stebuklingai išlaikiusi tą funkciją, kurią senovės Romoje atliko forumai, šiandien televizijos eteryje neretai pavirstantys į šou renginius. Biblioteka vis dar išlaiko savąjį deramą rimtumą ir solidumą, kuriuo traukia skaitytojus ir visuomenę.
Kultūrinis animavimas – tai filosofinė ir praktinė veikla, kurioje jungiamas atvirumas pasauliui, išsaugomas empirinis santykis su kultūra, neneigiama praeitis, kuris visus mus veikia. Kultūros gyvybė, kaip priešingybė mirčiai ir sąstingiui, yra šių dienų bibliotekos atsakomybė, nes panašu, kad biblioteka yra paskutinis apkasas, kovojant brutaliai realiajai politikai ir tam, kas nuo labai seniai vadinama tiesiog žmogišku nuoširdumu. Jei už tai atsakingoje bibliotekoje lankosi žmonės ir kartu įpučia kultūrinę gyvybę sau ir kitiems, galima tikėtis, kad ir šie asmenys bus atsakingi už savąją vietą, kurioje gyvena, patys ties tiltus tarp kontrastingų pažiūrų ir praktikų, išvengs egoizmo ir privatizmo ir kartu kurs tai, kas mūsų, Rytų Europos šalių, kultūrose vadinama savitai suprantamu bendruoju gėriu.
Biblioteka kaip kultūros gyvybės palaikymo būdas šiandien yra paradoksaliai nauja ir naujoviška tiek, kiek nesistengia neigti savosios prigimties, tačiau nėra ir izoliacijos institucija.
Jurgitos Žiukaitės nuotrauka
