Nedažnai du jubiliatai kartu žiūrovus pakviečia į savo personalines parodas. Kaip tik tokia paroda atidaryta Kupiškio etnografijos muziejaus parodų salėje.
Čia užsukę pamatysime pynėjos, tapytojos, keramikės Irenos Vapšienės ir kalvio Gintauto Vaitonio ne vienerių metų kūrybos darbus.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Skalsūs devyni amatai
Parodos atidarymo pradžioje skambėjo eilės ir dainos. Žodinį ir muzikinį sveikinimą jubiliatams skyrė Subačiaus vokalinis merginų ansamblis „Smile“, vadovaujamas Irenos Jėčiuvienės. G. Vaitonį ir I. Vapšienę renginio dalyviams pristatė laikinai Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės pareigas einanti Giedrė Zuozienė.
Pasak jos, tai pirma Gintauto personalinė paroda. Jis į tautodailininkų gretas įsijungė tik prieš trejetą metų. Aktyviai dalyvauti šioje veikloje Gintautui trukdo gausybė kitų jo pomėgių – grojimas, vaidyba, šokis, dainavimas, renginių vedimas, kortų kaladžių kolekcionavimas, medžioklė. Nepaisant to, Gintautas, kaip kalvis, aplinkiniams yra gerai pažįstamas. Kalvyste susidomėjo po 1985 metų, kai pradėjo dirbti tuometinėje bendrovėje „Kupiškio agrotiekimas“. Jo darbai puošia įvairias Kupiškio, Klaipėdos, Varėnos, Vilniaus vietas, keletas darbų yra iškeliavę į Vokietiją, Norvegiją, Airiją.
Šioje parodoje eksponuojamos Gintauto kaldintos rožės, medžiai, netgi juoda orchidėja, šeimos židinys vestuvėms, židinio atributika, saulutės ir kt. Dauguma darbų ne tik dekoratyvūs, bet ir funkcionalūs, pritaikyti buičiai. Dalis jų įamžinti fotografijose, kurių stendą irgi čia galime pamatyti.
Apie savo darbus gražia kupiškėnų tarme papasakojo ir pats kalvis. Paklaustas apie nukaldintas saulutes Gintautas sakė: „Rudo. Tumsios noktys, tumsūs vakarai. Gol no jų švėsiau bus. Mon tai ne, o kitiem nežinau.“ Savo kūrybą jis irgi vertino kuklindamasis: „Devyni amatai – dešimtas bodas.“
Nauji ieškojimai ant tvirto pagrindo
Apibūdindama Gintauto kolegės eksponuojamus darbus G. Zuozienė teigė, kad penkta personalinė Irenos paroda yra įvairialypė. Keramikos darbuose atsiskleidžia jos nauji kūrybiniai ieškojimai. Pynimas žavi profesionalumu, ryškiai išreikšta etnine tradicija. 2016 metais Irenos pynimo darbams buvo suteiktas tautinio paveldo sertifikatas. Šio amato ji pradėjo mokytis 1991 metais pas garsų Lietuvos pynėją Petrą Jankauską. Rimčiau tapyti ėmė prieš dvidešimt metų. Paveiksluose ne tik natiurmortai, gamta, bet ir įamžinti brangūs, mylimi žmonės, atsiskleidžia jos ryšys su šiandiena.
Savo darbus pristatydama pati autorė sakė, kad kiekvienas žmogus, žiūrėdamas į paveikslus, kitus meno kūrinius, savaip juos suvokia ir interpretuoja.
„Tapytuose paveiksluose bandžiau perteikti savo nuotaiką. Ji buvo ir šviesesnė, ir tamsesnė, ypač tada, kai vaikai išvažiavo iš namų. Esu nutapiusi ir šios parodos kolegą Gintautą. Kartą viename renginyje jam pasakiau, kad noriu jo portretą nutapyti. Tai jis man savo įprasta maniera atrėžė: „Kom? Možna nupatagrapuot.“ Vėliau susitikęs paklausė, ko netapau. Tai savo ruožtu jam irgi atšoviau: „Kom? Nupatagrapuot možna.“ Po tokių apsišaudymų žodžiais Gintauto paveikslą pagaliau nutapiau“, – pasakojo Irena.
I. Vapšienė tautodailininkų sąjungai priklauso nuo 1993 metų. Ji dalyvauja rajoninėse, apskrities, respublikinėse parodose, kur eksponuoja pintus iš vytelių ir tapybos darbus.
Komplimentų parodos autoriams negailėjo Panevėžio apskrities tautodailininkų vadovas Saulius Kronis. Jis tvirtino, jog iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad pateko į keliolikos žmonių darbų ekspoziciją. Mat darbai labai įvairiapusiški ir saviti, stebina gausa.
I. Vapšienę ir G. Vaitonį sveikino Savivaldybės, Kupiškio kultūros centro bei kitų įstaigų atstovai, kolegos tautodailininkai, „Kupkėmio“ ir „Amritos“ kolektyvų, kuriems priklauso G. Vaitonis, nariai, abiejų jubiliejinės parodos autorių giminės, artimieji ir draugai.