„Svečio akimis“
Nomeda SIMĖNIENĖ
Rūta Jančytė kilusi iš Panevėžio, bet daugiau nei 10 metų gyvena Vilniuje. Šiame mieste baigė pirmas studijas, o magistrantūros studijas tęsė Amsterdame. Į Lietuvą sugrįžo dėl karjeros galimybių ir liko Vilniuje. Darbo sritis – žmogiškieji ištekliai. Šiuo metu vadovauja tarptautinei personalo atrankos komandai, kuri atranką vykdo 5 skirtingose šalyse: Švedijoje, Suomijoje, Lietuvoje, Estijoje ir Norvegijoje.
Be darbinės veiklos, Rūta daug savanoriauja. Jau treti metai yra asociacijos „Panevėžio alumni“ klubo koordinatorė, priklauso Lietuvos šaulių sąjungai, taip pat prisideda prie tokių projektų kaip „Women Go Tech“.
Rūta labai mėgsta keliauti ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Savoje šalyje vieni mėgstamiausių kelionės tikslų yra apžvalgos bokštai, kurių pastaraisiais metais atsirado labai daug. Savaitgaliais dažnai susiplanuoja vienos dienos kelionę į kurį nors Lietuvos kraštą. „Jei tik oras geras, imu ir važiuoju. Keliauti po Lietuvą mane paskatino projektas „Surink Lietuvą“. Daug naujų vietų aplankiau todėl, kad įsigyčiau magnetuką“, – šypsojosi R. Jančytė.
Visgi labiausiai merginą žavi mažesnių miestų ir miestelių autentiškumas. Viešėdama būtinai aplanko vietines kavinukes, kur ją dažnai maloniai nustebina maisto kokybė ir aptarnavimas. Aišku, pasitaiko visko. „Esu viename Lietuvos miestelyje (pavadinimo neminėsiu) užsisakiusi Cezario salotų, kurių vištiena buvo visiškai permirkusi riebaluose“, – prisiminė Rūta.
Bet tuoj pat patikslino, kad dažniau pasitaiko pozityvios situacijos.
Planuodama maršrutą Rūta visada prieš tai susisiekia su draugais ir pažįstamais, kurie yra kilę iš to krašto, kad gautų rekomendacijų.
„Taip pat mėgstu daug vaikščioti, tad visada labai smagu, kai apsilankau miesteliuose, kurie turi sutvarkytus parkus, pėsčiųjų trasas, vandens telkinius. Kupiškyje man labai patiko pasivaikščioti po Uošvės Liežuvį“, – prisipažino šią vasarą mūsų kraštą aplankiusi R. Jančytė.
Dar viena Rūtą dominančių sričių yra Lietuvos žydiškasis paveldas. Tad būtinai aplanko buvusius žydų kvartalus, išlikusias sinagogas. „Holokaustas yra didžiulė Lietuvos tragedija, kuri labai pakenkė mūsų šalies multikultūriškumui. Deja, Lietuvoje ši tema dar didelis tabu. Manau, kad kur kas daugiau dėmesio turėtumėm skirti savo istorijos pažinimui ne tik paminėdami laikus, kuriais didžiuojamės, bet ir pripažindami klaidas“, – sakė Rūta.
Nors Kupiškyje šią vasarą R. Jančytė lankėsi ne pirmą kartą, tačiau anksčiau tik pravažiuodavo su labai trumpais sustojimais parduotuvėje ar degalinėje. Pernai Rūta prie Kupiškio marių pirmą kartą buvo „Wake“ parke. Šį sykį ji skyrė daugiau laiko apžiūrėti miestui. Anksčiau Kupiškis Rūtai asocijavosi tik su mariomis dar ir dėl to, kad jos tėtis dažnai atvyksta čia žvejoti.
„Tikrai maloniai nustebino sutvarkytos viešosios erdvės. Pastebėjau sinagogos remontą, tad labai tikiuosi, kad greitai ji bus atvira lankytojams. Būtinai grįšiu tuomet jos apžiūrėti“, – įspūdžius perteikė Rūta.
Taip pat R. Jančytę nustebino, ne visai teigiamai, tai, kad nors Šmito malūnas nurodomas kaip turistinis objektas ir yra rodyklės, kaip jį pasiekti, bet atėjusį keliautoją pasitinka ženklai, kad draudžiama vaikščioti po teritoriją.
Prakalbus apie mažesnių miestų perspektyvas, Rūta išsakė nuomonę, kad, anot jos, globalizacija ir urbanizacija vyks ir toliau, žmonės judės gyventi į didesnius miestus. Ji teigė matanti vis daugiau ženklų ir prielaidų provincijai atsigauti. „Technologijos sukuria daugybę profesijų, kai gali dirbti nuotoliniu būdu. Tad vis daugiau žmonių gyvena ten, kur patogu ir gražu, o dirba virtualiai. Taip pat stiprėja nuomonės, kokia yra svarbi ekologija ir natūralumas. Žmonės apsigyvena mažesniuose miesteliuose ir kaimo vietovėse, kad galėtų gyventi natūraliau ir sumažintų savo paliekamą ekologinį pėdsaką. Manau, kad tokios tendencijos tik stiprės“, – optimistiškai svarstė R. Jančytė.