LAKIAM SU STRIOKU

„Tarmas mokyklyta“

Palmira KERŠULYTĖ

Kė noria kupiškėnai pasakytėn, kad kas graitai baga, turia daug panašių žodėlių, kalbinykai sakytų – sinonimiškų vaizdingųjų veiksmažodžių.

Pavartykim didįjį Klementinos Vosylytas keturių tomų „Kupiškėnų žodynų“ ir pajieškokim gražių sakinėlių, katrė parodžia, kėp šitan krašti baga lakia žmonas.

Prisiparka čia tokių prėkių kaimynėlis ir išdumia Rygon. Vaikai jo par tvorų strykt, kabaldai ir nukuria. Nėt rūksta, kad kurna par laukų neatsigrįždami, kė ažkusau šuniu, kad našas visi iš sodo, nuūžia kėp vėjas. Ir mon jau matas lakt unt keleivinį, aš mat tokia tridas, vis lakiu ir lakiu, pėsčia nevoikštau. Seniau labai toli neišeisi, kėp dabar margos mauna bant dvidešiums kilometrų, rytoj va jėgu šiulta diena, ir maus miestan. Buvo par mum tatulyta, papyko, ir punčekas palikus švikš švikš vidūnaktį išskrido. Kiek kojos naša, namo skuta, kad tik graičiau. Gol mas vieni kaimynų vesėlios rytoj šausma? Iššvilpa ir mūsų dukta rūralį pakraipius miestan, negalajo šitoj gryčėlaj riogsotėn, kur patinka berniokai, ti ir švilpia kėp vando.
Kupiškėnai ne tik pasoko, kas kur aina, ale to pačiu žodeliu nusoko, ir kėp aina ar vaikštinėja.

Kė ainu, tai stipriau su lazdu, ale kų gi čia kabarkštuosi su lazdu po gryčių. Ainu gi, knopinu dėl vaikų. Ir kaimynas jau išknapsia girtas iš klatės, parvirsta, pasvolioja ir nieko, miesti suknapsi, pamoto, toj ir vada unt parų. Ar jai to koja trumpasna, ar nesilunkstuoja kėp raikiunt, ale, žiūrėk, jau krypuoja Tadaušiena unt vakarėlio. Ošenai balaninalan įsidadu sūrį, gumulų sviesto, dasatkų kiaušinių ir iškulniuoju turgun. Ir po Kupiškio krautuvas pašniukštinėju. Sakydavau, gelažina gelažina mono saso, lūžo ir nulūžo, o aš kaip lervoju, tėp tabalervoju, kiurzinėju viena.

Išeinu sodan, visus pokraščius apmaklinėju. Vienų vokar praslampinėjai lig dvylikei, vaidalai jėma akys rodytis, kad šveičiau gryčion. Nugi va yr tokių dėnų, kė marinėju (blogai jaučiuos, ale slampinėju) po namus ir tiek, lovoj neguliu, bat ir nesveika. Volkiojos ba dorbo pardėn ir pavargstu kėp rugius rišus.

Unksčiau jaunimas buvo nepaklydįs, patvoriais nesvolkiojo. Žiūrėk, dabar tavas bagotas, o dukterys pusnogės volkiojas. Ošei gi žinau, ko jos kiūtinėja, kavalierių jieško.

Linksmos jaunystas dienos, o dabar kėsoji kai bitas tarpūkišky našdama, šliauži kėp ir vobolas palei žėmį.
Visgi nobodu sėdėt runkas susnarus ir lauktėn, kol išsižiosi. Turiu do vienų didelį striokų: aš iš mėsytas lakiu (lėsėju), lingviau bus grobas nėštėn. Ėgi akis spiginu, kaimynas laibučiukas, lingvas, striksi strikt strikt kėp varla. Ogi smagiai seniau ir šokdavom abudu, negi kėp dabar kai nestrioku skersuojam.

Vilės Leščinskienės nuotrauka