KAI ŽODIS – NE ŽVIRBLIS

Sakoma, kad žodis gali ir prikelti, ir nugalabyti. Pastaruoju metu sporto varžybų komentatoriai itin pamėgę karingą, kriminalizuotą žodyną. Komandos pergale džiaugiamasi naudojant tokius žodžius – sutrypė, palaužė, sumynė, nukovė, netgi nužudė ir panašiai. Galima po tokių posakių įjungti vaizduotę ir pamatyti sporto salėje klanus kraujo ir lavonus. Toks varžybų komentavimas turėtų būti pažymėtas riebia „S“ raide, kad vaikų ausys to negirdėtų.

Gal toks sporto varžybų komentavimo stilius plaukia iš to, kad išties esame karinga tauta. Karas keliuose, karas prieš alkoholio vartojimą – mūsų kasdienybė. Nemažai karingų ir frazeologizmų turime.

Net juokinga, šiuo atveju prisiminti, kad tūlas skaitytojas kažkada piktinosi, kaip galima, anot jo, rašyti taip baisiai – „ritasi galvos“. Palyginti su sporto komentatorių žodynu pastarasis vaizdingas lietuviškas frazeologizmas skamba labai nekaltai, elegantiškai, netgi subtiliai.

Kalba turi būti sodri ir vaizdinga. To niekas tikriausia neginčys, bet nelabai kam šiais laikais tokie dalykai rūpi. Norime greičiau, trumpiau komunikuoti. SMS rašymo stilius jau daug kur ima viršų. Vis dėlto vaizdingo kalbėjimo galime pasimokyti pavartę ir Jono Paulausko sudarytą „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyną“.

Antai ten rasime ne vieną gana karingą posakį – kaip gaidžių nukapotas (taip sakoma apie nuvargusį, nusiminusį), kaip gaidžio skerstuvės (taip apibūdinama menka puota), galvą imti (žudyti), galvą pamesti (netekti nuovokos), iš pliauskų dalytis (muštis), į plaukus kibti (susipešti), dantį pagaląsti (paerzinti, papykinti), iš akies išluptas (labai panašus) ir kt.

Įdomiai skambėtų, jei sporto komentatoriai imtų kalbėti, pvz., mūsų komanda įveikė gaidžių nukapotus priešininkus. Sugebėjo per paskutines rungtynių minutes nuimti jiems galvas, nors visi kovėsi akis už akį, kol priešininkai galop pametė galvą, gavo į kaulus bei nuvirto nuo puspadžių ir nebeįstengė vieni kitiems dėl apmaudaus pralaimėjimo kibti į plaukus ir iš pliauskų dalytis.

Žinoma, tokia kalbėsena kvepia archaiškumu. Taip niekas jokių varžybų nekomentuos, bet būtų ne pro šalį sporto komentatoriams paieškoti lietuvių kalbos žodžių aruode, kaip tą karingumą šiek tiek subtiliau perteikti.
Kita vertus, kas gali uždrausti mums kalbėti, kaip norime. Aišku, buityje taip ir kalbame. Na, o viešas radijo, televizijos eteris, spauda visgi reikalauja šiek tiek kitokio stiliaus.

Bediskutuojant apie sporto varžybų komentatorių kalbą iškilo ir kitas mūsų kalbos niuansas. Viena pašnekovė pasakė, kad ji labai myli krepšinį.

Pala, pala, ar galima mylėti žaidimą. Kiek pamenu per stiliaus pamokas buvo mums į galvą kalama, kad galima mylėti mamą, tėtį, senelius, brolį, sesę, dar ir tėvynę bei laisvę, bet jokiu būdu ne kitus dalykus. Pavyzdžiui, sriubą, kino filmą, žaidimą, grybus ir netgi šuniuką galima mėgti, o ne mylėti.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „mylėti“ aiškinamas taip: 1. Jausti meilę, prisirišimą, palankumą. 2. Vertinti, branginti. 3. Vaišinti (kuo svečius pamylėsit).

Žodžio „mėgti“ pagrindinė reikšmė yra jausti kažkuo pasitenkinimą, kam nors palankumą.

Tai išgirdusi viena mano pašnekovė tik suplojo delnais ir padarė išvadą, kad ji gali, pavyzdžiui, mylėti pieštuką, nes jį brangina ir labai vertina. Taip pat gali mėgti juo rašyti, nes tai darydama jaučia pasitenkinimą ir yra palanki jam.

Na, nežinau, ką čia ir sakyti. Regis, ji teisi. Juolab kad ir kalbininkai patys diskutuoja ir ginčijasi dėl įvairių kalbos dalykų.
Vis dėl to viešai kalbant reikėtų vadovautis nuojauta, koks kalbėjimo būdas, stilius tinka vienai ar kitai situacijai. Jei stinga saviraiškai žodžių, galima ir įvairius žodynus pavartyti. Juose tikrai daug įdomių, net nuotaiką pagerinančių bei diskusijas išprovokuojančių dalykų slypi.

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka