Kuo gi garsus mūsų kraštas? Tarme, išskirtine visame Aukštaitijos regione, sutartinėmis, o labiausiai – kupiškėnų vestuvėmis. Ši nematerialaus kultūros paveldo vertybė žinoma ne tik pas mus, bet ir užsienyje, o etnografinis vaidinimas „Vesėlios anoj šaly“ šiemet švenčia sukūrimo 20-metį.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Tradicijų tęstinumas
Kupiškėniškų vestuvių papročių ištakos siekia baltų laikų ir krikščionybės sandūrą. Tačiau amžiams bėgant tie papročiai ėmė blėsti. Pirmieji bandymai atgaivinti nykstantį krašto paveldą prasidėjo tarpukariu. Pasak Kultūros centro etnografės Almos Pustovaitienės, kupiškėnų vestuvių atgaivinimo pradininkė yra Ona Simonavičiūtė-Glemžienė. Ši moteris, kilusi iš Paketurių kaimo, skatino savo dukras Elvyrą, Mikaliną ir Stefaniją išlaikyti gimtojo krašto papročius. Vienas iš jų – nuometo dėvėjimas. A. Pustovaitienė tikina, kad kupiškėnės iš visų lietuvių moterų ilgiausiai ryšėjo šį ištekėjusių moterų galvos apdangalą. Vyresnės moterys dėvėjo jį dar ir tarpukariu.
„Seserų Elvyros Glemžaitės-Dulaitienės, Mikalinos ir Stefanijos Glemžaičių bei tuo metu Pyragių kaime susikūrusio meno mylėtojų būrelio dėka kupiškėnų vestuvės buvo perkeltos į sceną“, – pasakojo A. Pustovaitienė. Taip 1933 metais Pyragių Beržytėje suvaidintas pirmasis vaidinimas „Kupiškėnų sanobinas vesėlios“. Po kiek laiko, užėjus neramiam karo laikotarpiui, papročiai nenoromis buvo užmiršti.
Anot kultūros centro etnografės, praėjus keliems dešimtmečiams, mokytojos Ona Paulauskienė ir Petronėlė Zulonienė susidomėjo kupiškėnų vestuvių papročių tęstinumu. Daugiau nei po 30 metų pertraukos įvyko „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ premjera, kurioje vaidino žymusis piršlys Povilas Zulonas – P. Zulonienės vyras ir šio spektaklio režisierius.
Pažvelgė giliau
Pati A. Pustovaitienė Kultūros centre pradėjo dirbti prieš kelis dešimtmečius. Pasak jos, tuo metu vestuvės buvo šiek tiek primirštos, aktoriai – garbaus amžiaus. Etnografė matė, kad atkurtos kupiškėnų vestuvės metams bėgant keliauja į užmarštį ir svajojo atgaivinti jas trečią kartą. Tada kaip tik būrėsi dabartinio „Kupkėmio“ kolektyvas. Jo nariai bandė apdainuoti vestuvininkus, sukurti jaunikio, piršlio, svočios kupletus, tačiau norėjosi daugiau.
„Mums labai pagelbėjo tuometinė kultūros namų dailininkė Vanda Rastenytė-Balsienė. Pakalbėjau su ja lyg tarp kitko, kad reiktų atkurti kupiškėnų vestuves. Netrukus Vanda man paskambino ir pakvietė, kad ateičiau pas ją į namus, sakė turi man dovanų. Atbridau žiemą pas ją per pusnis ir ji man įteikė vestuvių scenarijų. O džiaugsme nematytas!“ – prisiminė tą akimirką etnografė.
Taip dienos šviesą išvydo vaidinimas „Vesėlios anoj šaly“. Anot A. Pustovaitienės, į trečią kartą prikeltas vestuves pažvelgta giliau. Vaidinime ne tik parodomi vestuvių papročiai jaunojo pusėje. Spektaklyje vyrauja baltiška pasaulėžiūra – garbinama ugnis, vanduo. Itin svarbus jaunųjų prausimasis, nuotakos nuometavimas.
„Nuotakos plaukai būdavo nukerpami trumpai, nes plaukuose slypi moters galia. Užrišdavo nuometą ir be jo viešoje vietoje negalima būdavo pasirodyti. Taip pat įtraukėme daug sutartinių, nes tai senoji mūsų polifoninė muzika“, – detalizavo senųjų papročių žinovė.
Daug dėmesio skiriama ir jaunosios raudoms. Jos vykdavo per mergvakarį, arba kitaip – didvakarį. Pasak A. Pustovaitienės, jaunoji iki vestuvių labai daug verkia buvusio gyvenimo, o „anoj šaly“ – jaunikio namuose – raudų nebėra. Užtat senovėje buvo sakoma, jei per vestuves neverksi, tai ašaras liesi po jų.
Išskirtinis ir pirmosios nakties momentas. Tik kitą dieną po bažnytinės santuokos ir būtinai naktį jaunikis išsiveža jaunąją savon šalin. Viskas vykdavo nakties metu, kad piktos dvasios nepamatytų.
Vaidintojai šoka „Suktinį“.
Domo Rimeikos (Klaipėda) nuotrauka
Anksti netekėdavo
Pašnekovė sakė, kad tekančių merginų amžius anuomet svyravo nuo 25 iki 27 metų. Anksti merginos netekėdavo, juk iki vestuvių reikdavo sukaupti nemažą kraitį: prisipinti daug juostų, prisiausti rankšluosčių, pasisiūti patalynės.
„Seniau merginos nedykinėdavo, dirbdavo. Užtat sakydavo: gera verpėjėlė, gera audėjėlė. O kai atvažiuodavo kraitvežiai ir atveždavo kraitį, jaunojo kaimynės lėkdavo žiūrėti ir jaunosios darbštumo įvertinti – apkalbėdavo, apdainuodavo“, – pasakojo A. Pustovaitienė.
Kraitis seniau buvo matuojamas ne tik jaunosios rankdarbiais, bet ir gyvuliais, žeme, mišku, ūkio padargais. Iš tėvų išsiderėtas kraitis priklausė nuo piršlio iškalbingumo. Geram piršliui jaunikis pasistengdavo dosniai atsilyginti.
Atpažįsta ir užsieniečiai
Prieš keletą metų senovinės kupiškėnų vestuvės įtrauktos į šalies nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o šiemet sukanka 20 metų, kai buvo sukurtas vaidinimas „Vesėlios anoj šaly“.
Kupiškėnų vestuvės žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Simboliška, tačiau vestuvių tradicijos atgimsta kas 33 metus – 1933, 1966 ir 1999 m. Iš tris kartus atkurtų vestuvių fragmentų sukurtas etnografinis spektaklis „Trėjos kupiškėnų vesėlios“. Iš pirmųjų vestuvių atkurtas mergvakaris, iš antrųjų – piršlio korimas, o iš trečiųjų vestuvių įpinti kiti papročiai. A. Pustovaitienė pasidžiaugė, kad šią vasarą su „Kupkėmio“ kolektyvu ir liaudiškos muzikos kapela „Kupiškio krošto muzikontai“ teko dalyvauti Klaipėdoje vykusiame nematerialaus paveldo festivalyje „Lauksnos“.
„Žiūrovai buvo ne tik lietuviai, ber ir užsieniečiai. Rodėme vestuvių fragmentus ir užsienyje. Smagu, kad žmonės atpažįsta ritualus, apeigas, pavyzdžiui, jaunųjų apipylimą grūdais. Taip linkima vaisingumo. Tačiau keistai atrodo, kai mes, lietuviai, pilame ant jaunųjų ryžius, kurie čia visai neauga. Ryžiai – svetimybė“, – atkreipė dėmesį A. Pustovaitienė. Ji pridūrė, kad geriau tokiu atveju berti javus, kurie pas mus auga nuo senų laikų.
Mirti buvusiam ir atgimti naujam gyvenimui
Pašnekovės teigimu, ne mažiau archajiškas paprotys, kurį atpažįsta užsieniečiai, yra marčios šokdinimas žvakių šviesoje. Taip jaunojo giminaičiai priima į savo šeimos ratą svetimą žmogų – marčią. Ji čia gyvens, gimdys vaikus, keps duoną, verps liną. Marti bus naujos šeimos pagrindinė dvasia.
„Šio papročio ištakos siekia akmens amžių. Tai kilę iš matriarchato laikų, kai vyko grupinės vestuvės – viena moteris ištekėdavo už dviejų ar daugiau vyrų“, – atskleidžia etnografė. Pasak jos, moters dalia sunki buvo nuo senų laikų – tekdavo rūpintis šeimos apranga, ūkiu, maitinimu. Net per vestuves jaunoji atvažiavusi turėdavo stalą padengti savo produktais, vyro giminaičius ir piemenėlius apdovanoti savo rankų darbo gaminiais.
Pasak etnografės, žodis marti yra kilęs iš žodžio mirti. Iš to paties žodžio kilęs ir martas – jaunikis. Taip jaunieji vadinami dėl to, kad susituokę turi mirti buvusiam gyvenimui ir atgimti naujam.
Nematerialaus nacionalinio paveldo puoselėtoja sako, kad kupiškėniškomis vestuvėmis domisi ir dabartinis jaunimas. Dauguma jų yra emigrantai, grįžę atostogų į Lietuvą. Jie renkasi edukaciją – vestuves pagal senuosius kupiškėnų papročius.
„Savaitę mokomės šokių, dainų, papročių. Jaunuoliai susituokia kupiškėniškai ir išvyksta. Manau, kad užsienyje gyvenantys kupiškėnai pasiilgsta gimtojo krašto, tarmės“, – sako A. Pustovaitienė.
Prodiuseris | 2019-09-30
|
Vestuvėmis Lietuvje , seniai niekas nebesidomi…tskant, stenkis nesistengęs. Per tuos kelis šimtmečius, vestuvių papročiai iš pagoniškų (o kas atsimena? ) ketėsi – krikščioniškėjo, ruskėjo, lenkėjo, vėl lietuvėjo, vėl ruskėjo , kol gavosi „gorko“. Visa tai ir turėtų atsispindėt saviveiklininkų vaidinimuose. Manau, kad nebereikia vargt su tom vestuvėmis, o geriau būtų suvaidint „Kupiškėnų skyrybos“ . Antšlagas garantuotas.
Roma | 2019-09-30
|
pritariu, parodija kičinė.Lietuviui krikščioniui nėra ten kà žiūrėt.Pagonybėj tikrai nesiderina su tokiais tautiniais kostiumais. Skrandas dėkitės tokiems papročiams
Didžiosioms žinovėms ir kritikuotojoms. | 2019-09-30
|
O jūs aplamai mokate džiaugtis? Ką pačios esate padarę, kad galėtumėte kitus kritikuoti? Jei turite pastabų, prašome konkrečiai išsakyti kas kaip ir kodėl yra ne taip.O ne sąpalioti bendrom frazėm ir mėtytis savo menopauziniais nuodais. Nebent esate kokios turgaus bobos.
Aš esu pakankamai jaunas žmogus ir man žiauriai gražu ką daro Kupkėmiečiai. Myliu šiuos žmones ir žaviuosiu jais. Pati jau senai negyvenu Kupiškyje, tačiau visada juos seku ir didžiuojuosi jais. P.S. augau su Kupškėnų veseliom. Teko matyti ir senuosius šviesaus atminimo menininko Povilo Zulono vadovaujamo kolektyvo spektaklius. Buvau maža mergytė, bet labai įstrigo į atmintį, į širdį.
Sakyčiau | 2019-09-28
|
Senojo speltaklio parodija. Anksčiau buvo tikra, gražu. Dabar liko pačių artistų pasižaidimas.
Julijona | 2019-09-29
|
Sakyčiau , tamsta nieko nuo dūšios nematei , neskaitei įdėmiai nei seserų E.M.St. Glemžaičių prisiminimų apie 1933m, suvaidintas “ Kupiškėnų sanobinas vesėlios“Nematei ir 1966m, pastatyto spektaklio kuris gyvavo virš trisdešimt metų ir garsino Kupiškio vardą toli už Lietuvos ribų tad ir apie šio spektaklio gražumą ar kaip Jūs pavadinote „parodiją“ ne tamstai kalbėti.Tarp kitko jūsų pamąstymui, tai šis spektaklis negali būti lyginamas su ankstesniais jau vien todėl kad šis spektaklis pasakoja apie jaunosios nuvykimą gyvenimui į jaunojo pusę
Kuo didžiausia pagarba „Kupkėmio“ kolektyvui už begalinę kantrybę puoselėjant mūsų senąsias
tradicijas, vadovei Almai už didžiulę kantrybę po kruopelytę rankiojant senuosius kupiškėnų papročius, sunku net įsivaizduoti kiek žmonių reikėjo prakalbinti, kad galėtum susidaryti visumos vaizdą.Tamsta“sakyčiau“prieš ką nors kritikuodama gerai apgalvokite, kad neapsijuoktumėte.
Roma | 2019-09-26
|
kažkaip labai jau tie nauji scenarijai super pagoniški pasidarė,apvartė istoriją tos dvi „bezbožnikės“ moteriškės. Kiek seneliai ir proseneliai pasakojo,remdavos lietuviai dievu,krikščioniškom santuokom.O tos dabartinės veselios versijos tik dūmus,vandenį begarbina, vos ne į akmens amžių nukelia savo raudojimais.Neskaniai žiūrisi ir tiek.