Rajono pakraštyje, Skapiškio seniūnijoje, prie kelio į Pandėlį, prigludęs Tvirų kaimas šiuo metu išgyvena nykimo periodą. Prieškario metais čia gyveno per šimtą žmonių, o šiandien, seniūnijos duomenimis, gyvenamąją vietą šiame kaime yra deklaravę 16 gyventojų.
Tvirų kaimynystėje yra taip pat nykstančio Eičionių kaimo laukai. Iš rytų prieina Skapagirio miškas. Iki seniūnijos centro iš Tvirų 4 kilometrai į pietus.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Sodyboje prie autobusų stotelės
Tviruose pirmiausia stabtelėjome prie autobusų stotelės ir pasigrožėjome dviem gandrais gandralizdyje ant stulpo kitoje kelio pusėje. Čia pat yra ir sodyba. Praviros ūkinio pastato durys, kieme besikapstančios vištos bylojo, kad turėtų būti ir žmonių.
Spėlionės pasitvirtino. Namo duris atvėrusi moteris pakvietė į vidų. Užsimezgė pokalbis ir sužinojau, kad esu pas Danutę ir Antaną Vainauskus.
Pasak sodybos šeimininkės, Tvirai – vyro gimtinė. Ji šiame krašte atsidūrė baigusi mokslus, kaip jauna specialistė. Tuometinis „Ąžuolo“ kolūkis jai 1970 metais skyrė šią sodybą. Moteris dirbo ekonomiste. Vėliau šį kolūkį sujungus su Skapiškio kolūkiu, buhalteriavo.
Danutė ir Antanas Vainauskai prie savo namo.
„Kai kas stebėjosi, kodėl aš, kilusi iš gražaus krašto, iš tuo metu garsaus gera tvarka Leonpolio kaimo Ukmergės rajone, likau Tviruose, tame varlyne. Išties čia buvo drėgnos vietos, melioracija tada tik buvo prasidėjusi.
Ištekėjau. Tvirai tuo metu buvo auganti gyvenvietė, turėjo gerą susisiekimą su miestu. Kėlėsi žmonės čia iš melioruojamų laukų.
Daugiabučiame name, kuris dabar tuščias, buvo kolūkio kontora, trys butai. Šalia, buvusiame Žiobų name, buvo įrengta biblioteka, kultūros namai, pieno surinkimo punktas. Dabar to pastato likę tik pamatai. Kaimas turėjo ir parduotuvę. Fermos buvo įkurdintos toliau, Totorių, Eičionių, Švedukalnio kaimuose. Vėliau viskas pamažu sunyko.
Kaimo žmonės gerai sutarė. Kartu švęsdavome gimtadienius, vardadienius. Susirinkdavo į tas šventes per dvidešimt žmonių. Kultūros namuose būdavo naujametiniai vakarai, eglutės šventės vaikams, rodydavo kiną. Dabar liūdna. Beveik žmonių nebelikę.
Šiuo metu Tviruose gyvenamos tik penkios sodybos. Neseniai palaidojome kaimynę Birutę Kalendienę. Realiai mūsų kaime nuolat gyvena gal tik devyni žmonės“, – pasakojo Danutė.
Paklausta, ar jai kaime nenuobodu, moteris atvirai atsakė, kad kartais nuobodulio būna. Jį išsklaido lankydamasi Skapiškyje įvairiuose renginiuose, susitikdama su buvusiomis bendradarbėmis. Dviračiu ilgai netrunka iki Skapiškio numinti. Jei reikia, tai galima tiesiogiai nuvažiuoti į Kupiškį, Panevėžį, Šiaulius, Kauną ir Vilnių. Mat pro čia kursuoja keli maršrutiniai autobusai, važiuojantys į Rokiškį per Pandėlį iš tų miestų ir atgal.
Visgi važinėti į Pandėlio turgelį, kaip buvo pratę anksčiau, jiems jau nebepatogu. Vietinių autobusų maršrutų nebėra.
Gyvenimą praskaidrina ir gėlynai, kuriuos ji labai mėgsta prižiūrėti. Nuobodžiauti neleisdavo ir ūkio reikalai. Karvutės tik prieš metus atsisakė. Dar turi vištų pulkelį, daržą.
Tvirų daugiabutis namas, kuriame buvo kolūkio kontora, visiškai ištuštėjo.
Danutė prisipažino, kad imtis didesnio namo remonto nėra ūpo. Nei dukra Jurgita, gyvenanti Noriūnuose, nei dukra Kristina, įsikūrusi Krekenavoje, nei jų atžalos Ovidijus, Evelina, Audrius ir Marius nežada sugrįžti gyventi į Tvirus.
„Anūkas Ovidijus buvo atvažiavęs iš Panevėžio sutvarkyti elektros. Pasitarėme ir dėl nedidelio remonto. Mums to užteks. Nelabai nori čia žmonės kurtis. Net vasaroti neatvažiuoja į buvusias tėvų, senelių sodybas.
Geriau mokamų darbų stinga ir Kupiškyje, ir Rokiškyje. Jei būtų kitaip, gal viskas pasikeistų į gera. Tiesa, viena tuščia kaimo sodyba buvo susidomėjusi Norvegijoje dirbanti jauna šeima. Vis, pasak jos savininkų, žadėjo atvažiuoti pasižiūrėti. Kol kas tik pažadai ir liko pažadais“, – apgailestavo pašnekovė.
Mums kalbantis iš kiemo į vidų atėjo ir Danutės vyras Antanas. Jo, kaip čionykščio žmogaus, paprašiau plačiau papasakoti apie savo tėvus, keli vaikai jų šeimoje augo, kur buvo gimti namai.
„Buvome įsikūrę Tvirų kaimo pamiškėje. Mano tėvai Antanas ir Elena Vainauskai užaugino tris vaikus. Be manęs, dar buvo sūnus Povilas (miręs) ir dukra Irena (gyvena Skapiškyje). Dėl melioracijos tėvai buvo priversti išsikelti į Eičionis. Ten nusipirko namelį. Prieškario metais mano tėvai turėjo 2 hektarus žemės.
Aš nebuvau kolūkietis. Visą laiką dirbau miško darbininku (motopjūklininku, traktorininku). Gimiau prie miško. Miškas visą gyvenimą mane lydėjo“, – pasakojo vyras.
Virtuvės paslaptys iš kunigų seminarijos
Trys kartos: Genė Zokienė su dukra Regina ir anūke Evelina.
Iš Vainauskų sodybos pasukome į Genės Zokienės, gyvenančios kartu su dukros Reginos Žiaugrienės šeima, kiemą.
Į akis krito gražiai tvarkoma aplinka ir ryškiai geltona spalva nudažytas namas. Namuose radau trijų kartų atstoves – močiutę, dukrą ir anūkę.
Pasikalbėti susėdome svetainėje. Regina pavaišino kava bei naminiu obuolių ir varškės pyragu, kuris tikrai tirpo burnoje. Žodis po žodžio ir ėmė aiškėti, kodėl tas pyragas toks gardus. Mat šios giminės moterys turi šeimininkavimo gyslelę.
Genė valgio gaminimo patirties sėmėsi Kauno kunigų seminarijoje. Ten ji įsidarbino iš šio krašto (Šeriškio kaimo) kilusio kunigo Petro Meilaus dėka. Pagailėjęs jis kaimynės našlaitės, vargingai užaugusios mergaitės.
„Mano gimtinė Žiogų kaimas. Esu Stasėnaitė. Mamos netekau būdama trejų. Tėtis buvo eigulys. 1948 metais jį su pamote nušovė. Visiška našlaitė likau septynerių. Augau su keturiais broliais. Kai tėvų netekome, vyriausiam buvo 18 metų. Sunkiai kabinomės į gyvenimą. Kai suvalgydavome bulves, tai kartais ir jų lupenas reikėdavo išvirti, kad būtų ką į burną įdėti. Patys statėme tvartą, kai senasis sugriuvo. Broliams medieną toms statyboms padėjau ruošti. Vėliau įsigijome karvytę. Tapo šiek tiek lengviau. Kolūkio karves melžti pradėjau šešiolikos būdama. Melžimo aparatų nebuvo. Rankomis netoli dvidešimties žalųjų reikėdavo ne tik pamelžti, bet ir pašerti, pagirdyti. Vandenį pati nešiodavau joms iš šulinio.“
Įdomus Zokienės namų aplinkos sutvarkymo akcentas.
Gyvenimas Kaune ir darbas kunigų seminarijos virtuvėje, kur išmokau gaminti valgį iš labai patyrusių smetoninių šeimininkių, buvo tikras rojus. Gaudavau dvi laisvas dienas per savaitę. Tai aplankydavau amžinatilsį brolį, gyvenusį Ariogaloje. Jo šeima manęs dažnai prašydavo iškepti šakotį.
Man patikdavo gaminti ir saldžius, ir sūrius patiekalus, absoliučiai viską. Mokėjau ir duoną kepti. Man tuo metu buvo dvidešimt metų. Valgį padėdavau ruošti 70 žmonių.
Jei būtų galima atsukti laiką atgal, tai tikrai į kaimą nebegrįžčiau. Bet būsimas vyras, vaikystės draugas, išviliojo. Taip ir grįžau į tėviškę“, – pasakojo Genė.
Kolūkyje moteris dirbo fermose, pieno surinkimo punkte. Ji ne vienerius metus maistą ruošė kolūkio talkininkams. Genę dažnai kviesdavo šeimininkauti vestuvėse, krikštynose, šermenyse ne tik aplinkinių kaimų, bet ir tolimesnių vietovių žmonės. Tai buvęs nelengvas ir atsakingas darbas. Anais laikais visokioms progoms patys žmonės pjaudavo savo laikomus gyvulius ir tą mėsą tuoj pat reikėdavo išdoroti, valgį pagaminti.
Šią sodybą Tviruose Zokai įsigijo 1983 metais iš Uršulės Varkalienės. Genės antras vyras Juozapas Zokas buvo kilęs iš Totorių kaimo. Dirbo prie statybų kolūkyje. Jau ne vieneri metai ilsisi amžinybėje. Jiedu užaugino vienintelę dukrą Reginą. Su pirmu vyru Genė vaikų neturėjo.
Šiuo metu dukra su vyru Sauliumi ir atžalomis Evelina bei Šarūnu sugrįžo gyventi pas mamą.
Kaimas jaunesnių akimis
Pasak Reginos, kaime, kai esi jaunas, turi darbą, automobilį, gyventi galima. Nesi uždarytas tarp keturių sienų. Sunkiau senimui, kuris nebeturi sveikatos ir galimybių toliau kur iš namų išeiti.
Regina dirba Skapiškio ambulatorijoje valytoja ir Skapiškio mokyklos valgykloje. Vyras vienos įmonės ekskavatorininkas.
Vaikai mokosi Skapiškyje. Dukra bus septintokė, o sūnus – antrokas. Dukrą toliau planuoja leisti mokytis į Pandėlio gimnaziją. Mat su šiuo miesteliu ir dabar šią šeimą sieja glaudus ryšys. Dukra Pandėlio daugiafunkciame centre lanko dainavimo studiją „Pandėlio balsiukai“, kuriai vadovauja mokytoja Vilma Likienė. Čia važinėti daug arčiau, apie 10 kilometrų, nei, pavyzdžiui, būtų į Kupiškio meno mokyklą. Reikėtų apie 24 kilometrus sukarti.
Paklausta, ar jai kaime nenuobodu, Evelina atsakė, kad tikrai turinti kuo užsiimti, ypač per mokslo metus. Be to, labai mėgstanti piešti, stebėti gamtą. Moka ir pyragus kepti. Beje, mama iš dukros sužinojo obuolių ir varškės pyrago, kuriuo tądien vaišino ir nekviestus svečius, receptą.
Regina kai ką kepa ir iš senųjų savo mamos receptų. Ypač visiems patinka „Napoleonas“.
Atsisveikinant Genė prasitarė, kad yra giedojusi Skapiškio bažnyčios chore. Gal į kokį dainingą kolektyvą įsijungtų ir Regina, bet šiuo metu tam nėra nei laiko, nei sąlygų. Reikia į repeticijas ir koncertus dukrą vežioti. Vadinasi, šios šeimos moterys ne tik į pyragų kepimą, bet ir į muziką linkusios.
Tvirų kapinaitės.
Čia arčiau gamtos
Iš Zokienės sodybos judėjome Tvirų kapinaičių link, kur pakeliui dar turėjome rasti vienos pašnekovės namus. Iš karto nepamatėme pasislėpusio medžių ūksmėje nedidelio namuko ir pasukome tolyn į pamiškę, kur matyti vienkiemis. Paaiškėjo, kad ten vietinių medžiotojų buveinė. Grįžome atgal ir stabtelėjome prie veikiančių Tvirų kaimo kapinių. Aplinka tvarkinga, vakaro saulės nušviesti rymo antkapiniai paminklai ir kryžiai.
Pagaliau radome ir ieškomą namą. Čia gyvena Danutė Baltrūnienė. Pasak jos, anksčiau šie namai buvo Emiliūtės Stunčikienės.
„Esu kilusi iš Grauželiškių kaimo. Tviruose gyvenu dešimt metų. Esu pensininkė. Čia įsikūriau susipažinusi su Antanu Tijušu. Mano žmogaus jau treji metai nebėra. Kartu praleidome pusaštuntų metų. Jo tėvai gyveno Eičionyse. Viena likusi pripratau ir nebijau. Artimiausia mano kaimynė Vladislava Šap. Dažnai su ja susitinkame, pasikalbame. Tik šiuo metu jos nerasite, nes išvykusi į sanatoriją“, – pasakojo apie save pašnekovė.
Danutė Baltrūnienė parodė seną sodybos šulinį, kurio smirdinčio vandens negali naudoti. Šalia stovi dviratis, kaip moteris juokavo, jos žirgelis.
Moteris sakė, kad keliasi ketvirtą valandą ryto ir eina į mišką uogauti, grybauti. Šiemet miško gėrybių daug mažiau. Jei pernai per 3–3,5 val. kibirą bruknių priuogaudavo, tai šiuo metu užtruko ilgiau, kol 4 litrus pririnko. Maža lietaus. Notigalos ežeras, anot jos, vandenį nutraukia.
Pasigyrė, kad neseniai 5 litrus voveraičių aplinkiniuose miškuose pririnkusi. Jos rekordas – pernai priuogauti 500 litrų spanguolių.
„Mėgstu po mišką varlinėti. Man patinka vienatvė. Miesto gyvenimas labai skiriasi nuo kaimo. Čia esi arčiau gamtos, dažnai vienas pats su savimi, be jokių apkalbų ir intrigų. Dviračiu į Skapiškį iki parduotuvės numinu. Žiemą kulniuoju su rogutėmis, kad prekes lengviau būtų atsivežti. Sunkiausia būdavo, kai žiemą užpustydavo ir reikėdavo iki žvyrkelio atsikasti takelį. Dabar jau tokių žiemų nebebūna.
Gyvenu ne tik iš uogų ir grybų. Turiu daržiuką. Štai pradėjau žiemai raugti agurkus. Nei gyvulių, nei paukščių nelaikau. Aplinkui lapės. Po kambario grindimis yra kiaunė įsitaisiusi. Tai vištų neišeitų nusaugoti. Turiu problemą dėl šulinio vandens. Jis įrengtas įdomiai, lyg ir pagal vokiečių ar prancūzų tradiciją. Jo dugne sudėtos, sako, ąžuolinės lentos, o ant viršaus akmenys. Vandens šulinyje yra, bet jis dėl prasto kvapo netinka nei gerti, nei buityje naudoti. Kartą pamėginau grindis namuose išplauti, tai kelias dienas to vandens smarvė buvo juntama. Vandenį iš kaimynų šulinio imu. Žiemą tas vanduo ne taip dvokia, kaip vasarą“, – pasakojo apie savo buitį ir kasdienybės rūpesčius moteris.
Danutė prižiūri ne tik savo gyvenimo draugo Antano kapą, bet ir kitų čia palaidotų žmonių. Pasak jos, daug tviriečių šiuose kapeliuose atgulę amžinojo poilsio. Per tuos dešimt metų, kai čia gyvena, tai kasmet vis būdavo laidotuvių. Antai šiemet keli žmonės irgi ten jau atgulė.
Moteris iš Tvirų nebeketina niekur kraustytis. Buvo dukra ją į Airiją pasikvietusi. Ištvėrusi ten porą mėnesių ir labai pasiilgusi kaimo vienatvės, miško, uogų ir grybų.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas apie Tvirus rašo, kad šis kaimas tikriausiai susiformavo Valakų reformos laikais ir priklausė Mituvos valdoms. Senasis kaimo pavadinimas, matyt, buvo kitas. Tvirai minimi 1694 metais Skapiškio parapijos aprašyme.
XVIII a. Tvirai priklausė Skapiškio dvarui. 1749 metais kartu su kitomis dvaro valdomis kaimas buvo užrašytas dominikonų vienuolynui.
Namo, kur veikė Tvirų kultūros namai, likę tik pamatai.
Autorės nuotraukos
1843–1915 metais Tvirai priklausė Zarasų apskrities Skapiškio valsčiui. 1903 metais čia buvo 121 gyventojas. 1913 metais matininkai A. Blagonravovas ir K. Giunteris kaimo žemę išskirstė 24 ūkiams. Didžiausias buvo Juozo Mikėno ūkis (30,13 dešimtinių). 1923 metais Tviruose buvo 23 ūkiai ir 101 gyventojas.
1942 metais kaime buvo Romo Belecko, Kosto Bieliausko, Jono Belecko, Anelės Baltrūnaitės, Karolio Čeikos, Jono Kytros (Mykolo sūnaus), Jono Kytros (Juozo sūnaus), Antano Kytros, Uršulės Kytraitės, Romo Kairio, Liongino Kiliaus, Zitos Graičiūnaitės, Juozo Matuzo, Elzbietos Jasiūnaitės, Julės Tijušienės, Kostės Tijušienės, Petro Tijušo, Jokimo Stunčiko, Karolio Skipskio, Zosės Sebastinavičienės, Alfonso Spetylos, Zosės Šeinauskienės namų ūkiai, 75 gyventojai.
1944 metų liepą ties Tvirais įvyko stiprus rusų ir besitraukiančių vokiečių susidūrimas, pamušti keli rusų tankai. 1945 metų sausį vykstant siautimui, MVD kariuomenė suėmė ir žiauriai nukankino kaimo vyrus: Leoną Matuzą, Petrą Tijušą, Joną Kytrą, kartu nužudyti Petras Kaladė ir Jonas Kirstukas iš Eičionių. Tuo pačiu metu Tviruose palaidoti ir Akmeniškyje nužudyti broliai Žiobos bei Balys Gintautas. 1948 metais Jono Tijušo šeima ištremta į Sibirą, tremtyje mirė Zofija Šeinauskienė.
1950 metų sausį kaime įkurtas „Žvaigždės“ kolūkis. 1950–1974 metais Tvirai priklausė „Ąžuolo“, 1974–1992 – Skapiškio kolūkiams. Iki 1991 metų čia veikė biblioteka. 1989 metais buvo 44, 2001 metais – 29 gyventojai.
Iš Tvirų kilęs kunigas Petras Tijušas, kalbininkas Lionginas Kilius.
1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Abriezgai (ganykla), Balčiškės (pieva ir ariamoji žemė), Kapų balala (pelkė), Svalių pabalys (pieva), Vėjinis malūnas (malūnas).
