PER GYVENIMĄ KARTU SU MAMA, BROLIU IR JAUNĖLIU SŪNUMI

Danutė Baltramaitienė su jaunėliu sūnumi Rolandu.
Autorės nuotraukos

Ne veltui sakoma, kad kaimo žmonės yra atviresni ir nuoširdesni.

Prieš keletą metų į Mantvydų kaimą atsikėlusi Danutė Baltramaitienė atvirai papasakojo apie savo praeitį, dabartį, viltis ir svajones.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Skaudūs praradimai

Nedidelis mūrinis namas Mantvydų kaime – socialinis būstas, kuriame apsigyveno D. Baltramaitienė su šeima. Šiame pastate gyvena jos brolis, mama ir sūnus Rolandas. Prieš keletą mėnesių čia gyveno ir sūnus Jonas, kuris dabar palaidotas naujosiose miesto kapinėse.

Danutė Baltramaitienė su vyru santuokoje išgyveno 36 metus. Pasak moters, vyras buvo labai geras, talentingas ir nagingas žmogus. Be to, gerbė ją ir mylėjo vaikus.

„Jonukas, kaip aš jį tebevadinu, mirė labai jaunas, trisdešimt vienerių. Jis mirė mano akyse, svetainėje, kur dabar su jumis kalbamės. Vaizdas išlikęs kaip vakar. Jonas užspringo paprasčiausiu šašlyku. O baisiausia, kad niekuo jam negalėjau padėti“, – sunkiai rinko žodžius moteris.

Pasak D. Baltramaitienės, sūnus buvo meniškos sielos. Jonas mokėjo drožti iš medžio, sukūrė Alizavos simbolį – saulę, kuri puošia miestelio kultūros namų pastatą. Be to, vaikinas gražiai piešdavo portretus. Nė vieno jo darbo Danutė sakė nepasilikusi. Po sūnaus mirties visus jo piešinius ir darbus sudegino.

„Aš tokia jau esu, manau, kad visus daiktus po artimojo mirties geriau sudeginti ar išmesti. Taip daug geriau nei prisiminimai, draskantys širdį“, – sakė Danutė.

Moteriai tai ne pirma skaudi artimojo netektis. Prieš keletą metų mirė jos vyras, kuris irgi buvo kūrybiškas, iš medžio galėjo sukurti bet ką. 36 metus santuokoje išgyvenusi D. Baltramaitienė teigė, kad vyras buvo labai geras, jos neskriaudė, gerbė ją, mylėjo vaikus, buvo darbštus ir nagingas žmogus.

„Užtai dabar kito neieškau. Turėjau gerą vyrą ir man pakako. O kokį kitą gausi, nežinai, gali tekti ir su mėlynėmis vaikščioti“, – mąstė D. Baltramaitienė.

Rolandas myli gyvūnus. O jų kieme apstu – trys šunys, trys katės ir šešios vištos.

Kartu su vyru Danutė sugyveno du sūnus ir dukrą. Visi trys vaikai gimė kurčnebyliai. Moteris sakė, kad tai greičiausiai tėčio genai – vyro klausa buvo prasta. O sūnus su dukra visiškai negirdi, tačiau moka iš lūpų skaityti, ką sako kiti, kartais jei labai sunku susikalbėti, tai susirašinėja rašteliais.

„Dukra susituokusi jau seniai. Gyvena Visagine, turi labai gerą vyrą, augina tris vaikus ir laukiasi ketvirto. O sūnūs, tokie vienišiai, prie manęs visąlaik. Dabar tik jaunėlis Rolandas liko. Jis labai geros širdies, myli gyvūnus, tik va, dar neturi tos vienintelės“, – apie vaikų gyvenimą porino Danutė.

Su mama ir broliu D. Baltramaitienė bendrauja rusų kalba. Taip sakė pripratusi, nes yra kilusi iš Ignalinos, o ten daug rusiškai kalbančių žmonių. Kai buvo pradėta statyti Ignalinos atominė elektrinė, tai gimtąjį miestą turėjo pamiršti, visa šeima buvo perkelta gyventi į Kupiškio rajono Pyragių kaimą, o iš ten – į Mantvydus.

„Mama ir brolis visada kartu su manimi eina per gyvenimą. Brolis pasirinko vienišiaus kelią. Jam geriausia gyventi su mama. O mano mamai jau 87 metai, bet ji, nors ir silpnesnės sveikatos, trokšta veiklos. Augina vištas, turi savo gėlių darželį. Tik gaila, kad ją nemiga kamuoja, nemiega iki trečios valandos ryto, o ryte ilgai snaudžia“, – pasakojo pašnekovė.

Kad Danutės Baltramaitienės sūnus Jonas buvo talentingas, liudija jo rankomis išdrožtas Alizavos kultūros namus puošiantis saulės simbolis.

Svajoja įsidarbinti

Gyventi kaime Danutei liūdna ir nyku. Nėra kur išeiti, be to, sunku gauti darbą. Vasarą autobusas į miestą veža tik vieną kartą per savaitę. Jei nori važiuoti į miestą, kaime daug yra automobilius turinčių žmonių, bet už dyką niekas neveš, reikės sumokėti 15 eurų. Norėtų dažniau aplankyti sūnaus kapą, gerai, kad vyro sesuo atvažiuoja ir nuveža. Moteris džiaugėsi, kad po sutuoktinio mirties jo artimieji pašnekovės neišsižadėjo.

„Geri vyro giminės. Jau kiek metų vyro nebeturiu, galėtų sakyti, kad aš jiems, nebe giminė, bet susitinkame, bendraujame“, – geru žodžiu sutuoktinio artimuosius minėjo Danutė.

Taip pat pašnekovė sakė pavargusi gyventi iš pašalpos. Labai norėtų pagaliau įsidarbinti. Be to, dėl darbo Danutė galėtų pakeisti ir gyvenamąją vietą, šeima, likusi Mantvyduose, be jos nepražūtų.

„Galėčiau prižiūrėti senyvo amžiaus žmogų. Man toks darbas tiktų ir patiktų. Taip pat galiu dirbti melžėja ir gyventi pas ūkininką. Patirties irgi turiu, kadaise Baltarusijoje karves melžiau“, – šypsojosi D. Baltramaitienė.