KUPIŠKIO IMPRESIJOS

„Svečio akimis“

Sandra Bernotaitė –
rašytoja, publicistė, mentorė, dviejų romanų ir knygos apie kūrybiškąjį rašymą autorė, šiuo metu gyvenanti Kaune.

Sandra BERNONAITĖ

Važiuodama pro Kupos slėnio parką tariau: čia galima gyventi, jeigu yra tokia pasivaikščiojimo vieta. Anksčiau būčiau pasakiusi, kad miestui nėra būtina paunksmė, upės čiurlenimas ar ežerėlio tyvuliavimas. Maniau, kad miestas – urbanistinė konstrukcija, jam būtini gražūs, senoviniai ir modernūs pastatai, sienų ir gatvių labirintai, architektūros, o ne gamtos, dialogas su žmogumi. Dešimtmetį praleidusi keturis milijonus talpinančiame didmiestyje, mažesnius miestus ėmiau matyti kitaip, vertinti juos ne už tai, ar jie sudėtingi ir intensyvūs, o už tai, kaip arti gamtos jame gali jaustis, ar gali rasti juose ramų užkampį ir jaukumą, ar įskaitai jo sienose žmogiškumo pasakojimus.

Kai buvau studentė, girdėdama pasitraukimo į mažus miestelius istorijas, gūžčiodavau pečiais. Tikėjau, kad migruoti galėčiau nebent į dar didesnį miestą (tuo metu gyvenau Vilniuje, nors esu kilusi iš Šiaulių). Man reikėjo patirti daugiau, stipriau, garsiau. Didmiestis žadėjo minios anonimiškumą ir didelį draugų pasirinkimą. Didmiestis svetur, ne Lietuvoje, suteikė siurrealistinį jausmą, leido įsivaizduoti, kad pradėjau kelionę iš naujo, kad esu kita, kad pabėgau nuo praeities ir galiu pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Tai buvo vertinga patirtis. Tačiau vieną dieną pajutau, kad pamoką išmokau, nuo savęs nepabėgau, o kažkodėl tyrinėju svetimą šalį, nepažinodama savosios. Juk išvykdama iš Lietuvos, gerai žinojau tik tris didžiausius miestus. Apėmė gėda ir apmaudas.

Kartais padejuojama, kad pasaulis tapo „globaliu kaimu“, kuris traukiasi, vienodėja, galiausiai dėl klimato kaitos nyksta ir netgi miršta. Būdama Kupiškyje ir žvalgydamasi į apylinkių grožį pro automobilio langą – puošnus pievų ir dirbamų laukų skiautinis atrodė tarsi močiutės siūtas, išlygintas ir paklotas mano akims – supratau, kad grįžus į Lietuvą mano pasaulis anaiptol nesusitraukė, greičiau atvirkščiai. Keliaujant lietuviškas kaimas akyse plečiasi ir tampa globalus kitaip – jis talpina visą pasaulį, o galbūt ir daugiau, kosmosą.

Per keletą metų jau spėjau susipažinti su nemaža šalies teritorija, vaikštinėju po miškus, lankau piliakalnius, dvarus, priimu kvietimus miestelių bibliotekose pravesti rašymo dirbtuves, nes džiaugiuosi proga dairytis, susipažinti. Geriausi tyrinėjimai vyksta ne stebint iš oro, ne pro automobilio ar traukinio langą, o vaikštant pėsčiomis, nugirstant tarmę maisto parduotuvėje ar turgelyje, kalbantis su vietiniais. Atrandu, kad ir šiame, ir kituose kraštuose turiu pažįstamų, kadaise migravusių į sostinę, užmaskavusių savo kilmę bendrine kalba. Dabar žinau, kad visi kažkada grįžta.

Netoli Kupiškio autobusų stoties, jau išvykdama, puolu į glėbį seniai matytam studijų laikų bendramoksliui: „Ką tu čia veiki?“ – „Aš iš čia!“ Visai kitaip imi žiūrėti į žmogų, tampi atidesnis, jautresnis, pasijunti susijęs mažyte paslaptimi, kai patiri, iš kur jis kilęs. Tik pamanykite: žmonės iš savo krašto kyla, iškyla, pakyla – ir skrenda į pasaulį kaip paukščiai, ir grįžta vis pasitikrinti, ar tebėra ta žemė, nuo kurios atsispyrė. Mat kilmė, svarbi kiekvienam, ypač kūrėjui, duotybė: ji maitina ir širdį, ir vaizduotę.

Kupiškio kraštas, dabar matau, savotiškas – kaip jis susijęs su kitais Lietuvos regionais ir kaip visgi skiriasi! Čia tarsi būdama užsienyje dairausi didelėmis akimis, įsidėmiu ir stebiuosi, nors daug kas lyg ir atpažįstama, juk lietuviška. Tai gera proga klausti savęs, kas man yra tas „lietuviška“ – juk tai išties labai įvairu – savotiška įvairovės vienovė.

Kupiškis – sluoksniuotos istorijos miestas. Jo centre matai ir praeito amžiaus ženklus, pastatus, ir modernius sprendimus, kurie, bent kol kas, atrodo labiau išgalvoti nei išjausti. Miesto aikštė plyti nuoga, be šešėlių, regis, skirta mitingams, o ne pasisėdėjimams, maištui prieš valdžią, o ne gyvenimo šventei. Senamiesčio fragmentai, tiek restauruoti, tiek ir aptriušę, traukia akį, ir iškart vaizduotė kuria pasakojimus, kelia klausimus, kviečia tyrinėti giliau.

Viena iš miestų atsiradimo ir gyvavimo prielaidų ta, kad juose gimdavo ir buvo plėtojamos idėjos. Gali padaryti svarbų išradimą gyvendamas vienkiemyje, bet visai įmanoma, kad su tavimi ta idėja ir numirs. Mieste tavo išradimą išbandys ir patobulins kaimynas, ir ratas ims suktis, idėja bus perduodama vis didesnei grupei žmonių.

Kupiškis – sluoksniuotos istorijos miestas. Jo centre matai ir praeito amžiaus ženklus, pastatus, ir modernius sprendimus, kurie, bent kol kas, atrodo labiau išgalvoti nei išjausti. Miesto aikštė plyti nuoga, be šešėlių, regis, skirta mitingams, o ne pasisėdėjimams, maištui prieš valdžią, o ne gyvenimo šventei. Senamiesčio fragmentai, tiek restauruoti, tiek ir aptriušę, traukia akį, ir iškart vaizduotė kuria pasakojimus, kelia klausimus, kviečia tyrinėti giliau.

Miestas yra bendruomenė: įvairios jungtys ir ryšiai, begalės kombinacijų. Mieste kaimynas mokosi iš kaimyno, ir tai yra taikaus sugyvenimo pagrindas. Tai yra organizmas, turintis savo dėsnius: tik leisk žmonėms laisvai judėti ir įsigyventi, jie susikurs jaukumą, susiras pavėsį ant žolės, kur teliks pastatyti suolelį, išmins takelius, kuriuos teliks išgrįsti.

Svarbiausia nepamiršti žmogaus. Jis mieste svarbiausias. Kupiškyje atsidūriau dėl žmonių, ne dėl kokių architektūrinių ar kultūrinių struktūrų. Aplankiau ir tikrai dar ne kartą lankysiu Kupiškį, norėdama pabūti su žmonėmis, kurie yra tikri ir širdingi, dalijasi savo idėjomis.

Megapolis negali duoti man daugiau negu reikia, o tai, ko reikia, gali suteikti ir Kupiškis, ir kitas panašaus mastelio miestas. Man reikia bendruomenės pojūčio. Bendruomenės narių skaičius negali viršyti pusantro šimto narių, nes daugiau tiesiog nei fiziškai, nei psichiškai neaprėpiame, kad ir kiek tūkstančių „draugų“ turėtume feisbuke. Tik labai jauni, studijuojantys ar pradedantys karjerą žmonės apsigyvena „biznio centrų“ dangoraižiuose, kur mane, pavyzdžiui, nepažįstamųjų srautas išvargina jau po pirmo pusvalandžio.

Megapoliai giriasi tuo, kad niekada nesutemsta jų žibintai, niekada nenutyla jų triukšmas, megapoliečiai skuba, jie, regis, paromis nepavargsta ir neužmiega. Tačiau yra kitas dalykas: ieškodama privatumo, gyventojų dauguma įsikuria toliau nuo centrų, rajonuose, kuriuos sudaro viena pagrindinė gatvė su kavinėmis, parduotuvėmis, vaistine, biblioteka, odontologijos klinika… Šitoks modelis yra jaukus ir aprėpiamas, tokiam centriukui su jo mažyte bendruomene įmanoma priklausyti. Dideliuose centruose dirbama, bet ne gyvenama.

Bet kurioje pasaulio vietoje stovėdami, mes vis tiek negalime matyti toliau negu leidžia horizonto linija. Viešėdama Kupiškyje pajutau, kaip nutolo triukšmingas ir susitraukęs „globalus kaimas“, kokios neaktualios man tapo jo bėdos. Apėmė dvasios ramybė ir atsirado erdvės mintims. Lietuva nuostabi daug kuo, bet vienas iš vertingiausių dalykų yra jos erdvumas, galimybė rasti sau vietą po saule, niekam netrukdant. Čia bet kur pakėlusi galvą matau daug dangaus.

Laiko negalime nei pagreitinti, nei sulėtinti, tačiau galime jį praturtinti. Ne švaistyti laiką, o neskubėti. Ne praleisti laiką blogai ar gerai, o tiesiog įsibūti čia ir dabar. Laikas teka vėsiuoju Kupos slėniu niekur labai neskubėdamas.

Dalės Virbickienės nuotrauka