Totoriai – Skapiškio seniūnijos kaimas, nutolęs 3 kilometrus į šiaurę nuo šios seniūnijos centro. Greta yra Švedukalnis, Eičionys, Čypeliai. Iš pietryčių pusės prie Totorių prieina Skapagirio miškas. Per kaimą teka Svalia, Mituvos upės dešinysis intakas. Šiame kaime 2011 metais gyveno 22 žmonės. Šiuo metu, Skapiškio seniūnijos duomenimis, čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 13 gyventojų.
Totorių kaimo pavadinimas skatina raustis krašto istorijos lobynuose ir sužinoti, kokių ryšių būta, esama su kitomis tautomis. Aplankyti šio kaimo gyventojai sakė, kad totorių tautybės žmonių čia tikrai nėra. Gal kada jų ir buvę. Likusi tik legenda, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais šioje vietovėje buvo apgyvendinti totoriai, kurie saugojo pasienį.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pokalbis čirškiant žiogams
Be žemėlapio, navigacijos prietaisų surasti Totorių kaimą būtų sudėtinga. Prie vinguriuojančio į šį kaimą žvyrkelio nematyti jokios šios vietovės rodyklės. Reikėjo sukti į pirmą pakelės vienkiemį ir pasiklausti. Deja, tvarkingoje ir prižiūrimoje sodyboje nieko neradome. Tad judėjome toliau. Dvibučio namo kieme pamatėme moterį. Užkalbinta ji patvirtino, kad esame Totorių kaime.
Bronė Rauduvienė Totorių kaime gyvena apie penkiasdešimt metų.
Susipažinome. Moteris pasisakė, kad yra Bronė Rauduvienė. Čia jos tėvai Vincas ir Akvilė Puronai apsigyveno maždaug prieš penkiasdešimt metų, kai iš gimtojo Šiurpiškių kaimo juos iškeldino melioracija.
„Mūsų kaimas mirštantis. Gyventojų galite rasti tik keturiose sodybose, o dešimt namų stovi tušti. Tiesa, kai kurie atgyja vasarą, kai suvažiuoja mirusių savininkų vaikai, anūkai. Nėra kam kaime pakeisti senimo. Sodybas čia sunku parduoti. Jaunimas nenori keltis į atokesnius vienkiemius. Seniau mūsų kaime žmonių nestigo. Vien mano tėvų šeimoje augome devyni vaikai. Iš tokios gausios šeimos tik aš vienintelė čia pasilikau.
Technikume esu įgijusi zootechnikės specialybę. Prieš kolūkių griūtį dar spėjau šiek tiek padirbėti. Ištekėjusi susilaukiau trijų dukterų. Reikėjo jas auginti. Vaikams ūgtelėjus grįžti į buvusį darbą nebegalėjau. Vertėmės iš 3 hektarų žemės ir savo ūkelio. Vyras buvo traktorininkas. Mirė prieš vienuolika metų. Šiuo metu esu bedarbė. Vieniša nesijaučiu, nes kartu gyvena viena iš dukterų. Turiu du kaimynus. Džiaugiuosi, kad dukra turi darbą, kad esu trijų anūkų močiutė. Du kartus per savaitę pro mūsų kaimą prasuka automobilinė parduotuvė. Žiemą kelią ūkininkai pravalo. Nesame atskirti nuo pasaulio. Dėl savęs viščiukų turiu. Sodiname daržus, bulvių.
Gal atgytų kaimas, jei čia sodybas nupirktų miestiečiai, turintys verslo idėjų, galintys kitiems pasiūlyti naujų darbo vietų. Deja, tokia perspektyva netikiu“, – kalbėjo pašnekovė.
Visgi liūdna nata mūsų pokalbis nesibaigė. Abi pasidžiaugėme saulėta diena, įkvepiančiu žiogų čirškimu ir tik tuomet atsisveikinome.
Vasarą traukia į savo namus
Petronėlė Kriovienė vasaras su dukra leidžia savo sodyboje.
Bronė pasufleravo, kad gretimame vienkiemyje turėtume rasti žmonių. Tad per mažai išvažinėtą pievą ten ir pasukome.
Namo tarpduryje pasitiko Vanda Janulienė ir pakvietė į vidų. Netrukus iš kito kambariuko ji atsivedė savo mamą Petronėlę Kriovienę (Latvėnaitę). Tai pastaroji yra šių namų šeimininkė. Čia prabėgo jos keturiasdešimt aštuoneri gyvenimo metai.
„Totoriai mano amžinatilsį vyro Aniceto tėviškė. Aš atitekėjau iš Žadeikių, iš tolimesnio krašto, kitos parapijos. Skapiškyje gyveno mano pusbrolis Petras Latvėnas. Tai jis mane su būsimu vyru ir supiršo per savo sesers vaiko krikštynas. Aš buvau paprašyta patalkinti valgį tai progai ruošusiai šeimininkei.
Netrukus ištekėjau. Susilaukėme dviejų dukterų Dalios ir Vandos. Dirbome abu kolūkio laikais fermoje. Aš net trisdešimt metų melžiau karves, teko ir kiaules šerti. Pamenu, vienais metais turėjome tris tūkstančius darbadienių, bet nieko neuždirbome. Buvo pasakyta, kad prastas derlius ir tiek. Visgi kolūkio pirmininkas Belickas tuo metu mūsų pasigailėjo ir davė tris maišus grūdų, pusę veršiuko. Kaip sakoma, ir vargo nebuvo, pelė iš vargo išdžiūvo.
Gyvenome su uošviais. Jie jau buvo nebestiprūs, reikėjo slaugyti. Vėliau savo mamą Elžbietą Latvėnienę pas save pasiėmiau, kai viena liko. Iš keturių dukterų ji pas mane pasirinko gyventi. Labai gerai sutarė su žentu.
Iširus kolūkiams ūkininkavome mažai. Vyras buvo su savo seserimi pasidalijęs 8 hektarus tėvų žemės. Vėliau žemę dirbo dukros Dalios šeima. Jos vyrui susirgus, ūkininkavimas baigėsi. Dabar žemė išnuomota.
Sueidavome su Raugalais, Liutkevičiais, Grinomis. Gaila, kad dabar kaimas ištuštėjęs. Nieko nebeliko ir Vizbarų sodyboje. Algis Baltrūnas po žmonos mirties pas vaikus išvažiavo gyventi. Aš viena irgi čia nebegyvenu. Būnu pas dukrą Dalią Pandėlyje arba pas dukrą Vandą Panevėžyje. Vasarą traukia sugrįžti. Visur gerai, bet savo namuos geriausia. Malonu, kad dukra padeda man čia pabūti.
Aš visada mėgau bendrauti, buvau draugių apsupta. Draugavau su Onyte Baltrūniene, Brane Tijušiene, Raugalo Onyte ir kitomis kaimo moterimis. Daugumos jų nebėra. Dar ateidavo Bickienė, Zokienė. Nebegali. Su kai kuriomis draugėmis, kurios irgi pas vaikus gyvena, pasikalbu kartais telefonu“, – apie savo gyvenimą papasakojo Petronėlė Kriovienė.
Jos dukra Vanda pridūrė, kad Totorių ir aplinkinių kaimų žmonės buvo labai draugiški. Jaunimas į gegužines Skapiškyje traukdavo. Dar ir jos vaikai sueidavo su aplinkinių anūkais vasarodami kaime.
„Gal prieš trisdešimt metų, pamenu, iš Skapiškio per kaimus nešiodavo Švč. Mergelės Marijos statulėlę. Ji būdavo Grinų sodyboje pastatyta. Kaimynai iš Švedukalnio ir Totorių kaimų eidavo ten melstis. Po dviejų savaičių kito kaimo jaunimas ją iškilmingai pasitikdavo, o mūsiškiai iki keliuko palydėdavo. Dabar tokios žmonių bendrystės, smagaus bendravimo nebėra. Kaimas ištuštėjęs. Likę žmonės labiau kas sau gyvena, atsiriboję nuo aplinkinių“, – kalbėjo Petronėlės dukra.
Ji sakė, kad mamai šių metų rugsėjį sukaks devyniasdešimt metų. Artimieji šią sukaktį tikrai paminės. Kas galės atvažiuos, kas iš toliau, iš užsienio, negalės atvykti, kitaip prisimins.
O tų žmonių, susietų su Petronėle kraujo ryšiu, yra išties nemažai. Be dviejų dukterų, moteris turi penkis anūkus ir devynis proanūkius.
Palinkėję Petronėlei stiprios sveikatos ir gražios šventės, riedėjome toliau pas kitą Totorių kaimo ilgaamžę Gertrūdą Bickienę (Augustinaitę).
Gertrūda Bickienė su dukra Regina ir sūnumi Egidijumi prie savo namo.
Apsuko galvą gerokai vyresnis
Bickų sodyba stovi tolėliau nuo kelio ir iš pirmo žvilgsnio sužavi savo senoviniu autentiškumu. Prie gėlių darželio tvorelės saulėje spindi, matyt, uogienėms paruošti stiklainiukai. Nekviestus svečius pasitiko šių namų šeimininkės dukra Regina, atvažiavusi iš Panevėžio. Iš kiemo gilumos atėjo ir jos brolis Egidijus, gyvenantis čia su mama.
Regina nuskubėjo į vidų pranešti mamai, kad norime su ja pasikalbėti. Netrukus abi moterys išėjo į kiemą. Pasikalbėti susėdome namo pašalėje.
„Čia mano amžinatilsį vyro Jono tėviškė. Aš į šią vietą atitekėjau iš Papilių kaimo. Su būsimu vyru susipažinau Kupiškyje. Nuvažiuodavau ten į turgų, į bažnyčią, kai kermošiai būdavo. Ten ir Joną pamačiau. Apsuko galvą. Jonas buvo už mane apie septyniolika metų vyresnis. Pamenu, kad prieš šliūbą kunigėlis, pasivedęs į šalį, manęs dar prašė pagalvoti, ar tikrai noriu už to žmogaus tekėti. Ką ten begalvosi. Jau į jo namus buvo mano spintos nugabentos. Neapsirikau. Geras žmogus buvo. Tekėjau dvidešimt šešerių. Taip pat jau ne piemenė.
Prieškario metais statytas Bickų namas.
Atėjusi čia uošvių neberadau. Kartu su mumis gyveno nevedęs vyro brolis. Jaunystėje buvau stipri. Visus darbus spėriai nudirbdavau. Dabar jau mano meteliai nebeleidžia taip suktis. Esu devyniasdešimt trejų.
Užauginome sūnų Rimantą ir dvynukus – Reginą ir Egidijų. Tėvų giminėje dvynių nebuvo, bet dar dvi mano seserys jų susilaukė. Turiu tris anūkus.
Vyras dirbo kolūkio fermos vedėju, buhalteriu, o aš su vaikais daugiausia namuose triūsiau. Būdavo, pasižiūri pro langą, vaikai gryčioje ropinėja, ir vėl prie ūkio darbų. Laikėm gyvulių. Dabar tik vištos laksto. Viena slapčia išperino viščiukų“, – pasakojo Gertrūda Bickienė.
Šimtametė Bickų klėtis Totorių kaime.
Jos dukra Regina pridūrė, kad atvažiavusi aplankyti mamos prigamina maisto, o mamą labai stropiai prižiūri kartu su ja gyvenantis Egidijus. Jei prireikia ko nors, tai jis automobiliu nuvažiuoja į Skapiškį ar Kupiškį ir atveža.
„Mama skaito laikraščius, žiūri televizorių, su draugėmis telefonu pasikalba“, – sakė ji.
Gertrūda tvirtino, kad reikia draugių turėti. Smagu su kitu žmogumi pabendrauti, išsikalbėti. Moteris pasidžiaugė draugyste su skapiškėne Elvyra Bickuviene, kuri ją kartu su savo dukterimis aplanko. Telefonu pasikalba su savo bendraamže Spaičiene.
Man grožintis sodyba, Egidijus papasakojo, kad namas statytas 1935 metais. Senoji troba buvusi tolėliau, už 200 metrų. Klėtis iš ten irgi atkelta. Prieškariu statyto molinio tvarto stogas karo metais buvo kulkų suvarpytas. Mat šiame krašte anuomet virė aršūs mūšiai.
Ūkininkavimas – gyvenimo būdas
Totorių kaimo ūkininkų Žilinskų sodyba.
Toliau sukome į visokios žemės ūkio dirbimo technikos pilną kiemą. Nereikėjo ir klausti, kad čia ūkininkų kiemas. Kieme sutiktas vyras patvirtino, kad čia gyvena Nijolė ir Algis Žilinskai, o jis esąs jų sūnus Tomas, kartu ūkininkauja ir jo brolis Eligijus. Bendrai sudėjus Žilinskų dirbamą žemę išeitų apie 100 hektarų.
„Be ūkininkavimo kaime būtų prastai. Ką čia reikėtų veikti? Dirbti kitur už nedidelę algą ne išeitis. Savo ūkyje pats sukiesi kaip išmanai, planuoji, kuri. Žinoma, viršininko ant savo galvos neturi, bet daug ką pakoreguoja gamta. Užpernai buvo drėgni metai, pernai sausra, šiemet vėl viskas išdžiūvo. Nuostoliai garantuoti. Gal pasiseks išlaidas padengti, bet pelno jokio nesitikiu. Visa laimė, kad verčiamės be europinės paramos (gauname tik išmokas už pasėlius), be bankinių paskolų. Nelengva, bet taip ramiau gyventi. Žinoma, stovi nebaigtos statybos, namą reikia remontuoti. Gyvename jau dvidešimt metų su viltimi, kad bus geriau“, – kalbėjo pašnekovas.
Tomas sakė, kad čia jo tėvo tėviškė. Senelių nepamenąs. Jie seniai mirę. Ši sodyba atstatyta po karo. Seneliai gyvenę šiek tiek tolėliau. Klėtis čia atkelta iš tos vietos.
Paklaustas, kada pradės javapjūtę, Tomas tarstelėjo, kad dar šiek tiek reikės palūkėti. Mat javai subrendę nevienodai. Dabar svarbiausia sužiūrėti, kad javapjūtei skirta technika būtų tvarkinga ir nepavestų per darbymetį.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje apie Totorių kaimą rašoma, kad šis kaimas greičiausiai susiformavo per Valakų reformą. Pagal legendą dar Vytauto laikais čia valstybės sienos apsaugai buvo apgyvendinti totoriai, iš to kilęs ir kaimo pavadinimas. Minima, kad ant kalniuko čia ir mečetė stovėjusi.
Po Valakų reformos turėjo priklausyti Skopų valdoms. 1642 (?) metais, po Tobijaus ir Danieliaus Samuelaičių Skopų mirties Totoriai atiteko Nataneliui Skopui. XVII–XIX a. pradžioje kaimas priklausė Totoriškio palivarkui ir dėl to vadintas Totoriškiais. Toks pavadinimas išliko iki XX a. pradžios. 1903 metais pirmą kartą įvardytas Totorių vardu.
Nuo 1769 metų kaimas ir dvaras minimas Skapiškio bažnyčios krikšto metrikų knygoje. 1865 metais kaimas pažymėtas topografiniame žemėlapyje. Buvo dešimt ūkių. Pasakojama, kad prieš baudžiavos panaikinimą, Totorių kaimo ūkius, kurie buvo netoli dvaro, Totoriškio dvaro savininkas iškėlė į pamiškę, o geresnę dirbamą žemę pasiliko sau. 1866 metais kaime gyveno 87 žmonės. 1869–1915 metais Totoriai priklausė Skapiškio valsčiui ir seniūnijai.
1915 metais einant frontui kaimas sudegė. 1923 metais čia buvo 17 ūkių ir 91 gyventojas. 1929 metais matininkas Kostas Perekšlis kaimą kartu su Vengriškių vienkiemiu išskirstė į vienkiemius. Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas. Vyravo vidutinio dydžio ūkiai. Didžiausias buvo Kazio ir Juozo Bickų ūkis (28,03 ha).
Bickų namo puošmenos, darytos tautodailininko Broniaus Bickaus.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
1942 metais kaime buvo Jono Baltrūno (Lauryno sūnaus), Jono Baltrūno (Petro sūnaus), Jono Bickaus, Antano Bickaus, Povilo Našlėno, Broniaus Jurkšto, Juozo Zoko, Antano Zoko, Jono Zoko, Liongino Zoko, Petro Žilinsko, Albino Žilinsko, Romo Morčiūno, Juozo Vizbaro, Antano Žilinsko namų ūkiai, 73 gyventojai.
1944 metų liepą, einant frontui, sudegė Romo Morčiūno, Kosto Žilinsko ir Jono Baltrūno (prie Žiogų) sodybos. 1945 metų gegužės 8 dieną stribai nužudė Antaną Bickų, o 1948 metais jo šeima ištremta į Sibirą. Per baudžiamąją ekspediciją 1946 metais žuvo Domas Baltrūnas.
Totoriai 1950–1962 metais priklausė Pandėlio rajonui. 1949 metais šiame kaime įkurtas Pasvalio kolūkis (pavadinimas nuo Svalios upelio). Vėliau priskirtas „Ąžuolo“, Skapiškio kolūkiams.
Iš Totorių kilęs fizikas Edmundas Našlėnas, tautodailininkas Bronius Bickus.
1935 metais čia užrašyti šie vietovardžiai: Aglas bala, Arklinė bala, Palieknas bala (pelkės), Apidamė, Parkolai, Plintauka, Upėlis, Varliakurkynė (pievos), Apušotas, Šulinėlio bala (ganyklos), Epušės, Ilgabrados, Kelmynė, Patrakė, Pridotkai (ariamoji žemė), Uosynė (jaunas miškelis).
