Apleista buvusi Žaidelių mokykla. Per Savivaldybės skelbtus aukcionus ji nesulaukė pirkėjo.
Žaideliai – Alizavos seniūnijos kaimas. Priklauso Palėvenėlės parapijai. Iki čia žaideliečiams 3 kilometrai. Nuo Kupiškio į šiaurę iki Žaidelių 5 kilometrai. Gretimi kaimai – Laičiai, Daukučiai, Kunigiškis, Mazgeliškis, Drūlėnai. Žaidelių rytine ir šiaurine dalimi teka Brėškinas (kairysis Žvikės intakas), į vakarus yra Beržytės miškas.
Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Žaideliuose gyvenamąją vietą deklaravę 129 žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pastatas vaiduoklis
Per pastaruosius dvidešimt metų Žaideliai pamažu nyko. Visgi čia dar gyvena palyginti nemažai žmonių, bet nebėra nei mokyklos, nei medicinos punkto, nei parduotuvės, nei bibliotekos. Išlikęs ir dar naudojamas pagal paskirtį tik pieno surinkimo punktas. Ypač slogi nuotaika apima apsilankius buvusioje Žaidelių mokykloje. Tarp žolių dar galima jos kieme pamatyti kyšantį akmenį, pastatytą šios mokyklos 60-mečio proga. Uždarius mokyklą šnekėta, kad tame pastate galėtų kurtis vietos bendruomenė ar apsigyventi žmonės. Deja. Tokie pasvarstymai neišsipildė. Šiuo metu pastatas tyliai merdi niekam nereikalingas ir gali būti siaubo filmo veiksmo vieta.
Žaideliuose buvusiame kolūkio kontoros pastate prieš metus dar veikė parduotuvė.
Tyli ir apleista priešais mokyklą stovi ir buvusi kolūkinių laikų parduotuvė.
Pas buvusią salamiestietę
Žaideliuose iš apleistų pastatų kryžkelės pirmiausia pasukome į buvusią naująją kolūkio gyvenvietę. Čia vienoje sodyboje tebegyvena Laima Kacinauskienė.
Moteris svetingai pakvietė į vidų pasikalbėti. Koridoriuje gražiai išrikiuota eilė visokio apavo liudijo, kad, be jos, gyvena dar daugiau žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad čia ir jos sūnaus Arūno šeimos namai. Taip pat yra dar vienas nevedęs jaunylis sūnus Dainius, kuris irgi glaudžiasi arčiau mamos.
Laima papasakojo, kad į Žaidelius atitekėjo 1974 metais iš Salamiesčio. Jos mergautinė pavardė Navickaitė. Tiksliau sakant, iš pradžių su vyru pas uošvius gyveno. Jos amžinatilsį vyras (mirė prieš 17 metų) Vytautas buvo kilęs iš netolimo Rudikų kaimo. Kolūkis jiems 1982 metais Žaideliuose davė alytnamį. Vėliau šį namą jie išsipirko.
„Kolūkyje aš dirbau statybinių medžiagų sandėlio sandėlininke. Kolūkiams iširus – vienoje bendrovėje kasininke. Dabar esu jau išėjusi į užtarnautą poilsį. Vyras buvo vairuotojas. Jam teko ir vaikus į Palėvenėlės vaikų lopšelį-darželį ar mokyklą vežioti, kai čia mokyklos nebeliko.
Gaila, bet mūsų kaimas akyse nyksta. Nebeliko jokių įstaigėlių čia, net paskutinę parduotuvę, kuri veikė buvusiame kolūkio kontoros pastate, prieš metus uždarė. Gal 8 ar 9 trobos stovi dykos, daugiausia mirusių žaideliečių. Amžinybėje ilsisi Alfonsa ir Adolis Barkauskai, Birutė ir Vaclovas Petruliai, Vanda ir Bronius Vilimai, Genovaitė ir Alfonsas Latvėnai, Vanda ir Kazys Totoriai, Vilius Stanionis, Petras Vaitkūnas, Arūnas Sirbikė. Visų ir neišvardysiu, kurių jau nebėra. O kadaise Žaideliai buvo klestinti centrinė kolūkio gyvenvietė, kupina gyvybės. Kaimas pradėjo nykti, kai traukos centru tapo prie Kupiškio marių įsikūrusi Palėvenėlė“, – pasakojo L. Kacinauskienė.
Laima Kacinauskienė su Baikiu.
Visgi Žaideliuose gyvenantys žmonės, anot Laimos, darbštūs, mokantys sudurti galą su galu. Į alkoholį įnikusių beveik nėra.
Laimos šeima anksčiau dirbo 3 hektarus žemės. Laikė 3 karves, prieauglio. Po vyro mirties sušlubavo jos sveikata. Ūkio atsisakė. Liko tik daržai. Savo reikmėms jų derliaus užtenka.
„Tylūs dabar Žaideliai. Jauni išvažinėję dirbti į miestus. Ūkininkauja tik vienas kitas – Janilioniai, Giedrius Šlepetys, Elfaizas Ismailovas“, – teigė moteris.
Ji pridūrė, kad kaime vienintelis tikras kultūros šviesulys yra Almantas Totoris. Jis vadovauja Salamiesčio kapelai ir į renginius Salamiestyje bei kitur nepamiršta pakviesti savo kaimo žmonių.
Kacinauskai užaugino keturis sūnus. Arūnas dirba miškavežio vairuotoju. Vaidas įsikūręs Vilniuje. Jis karo akademijos darbuotojas. Egidijus užsienyje dirba statybose, o Dainius – Alizavos lentpjūvėje. Laima džiaugėsi, kad dėl vaikų dabar ramu. Visi turi darbą, savo gyvenimus. Mamai jų dėmesio irgi nestinga. Džiugina ir penki anūkai. Vaikai ją dažnai į Kupiškį pavėžėja. Ten ji lankosi įvairiuose renginiuose, susitinka su seserimis ir broliu, kurie irgi niekur toliau iš gimtųjų vietų nepabėgo, gyvena Kupiškyje ir aplink jį.
Pasakiau Laimai, kad noriu užsukti pas Meilutę Tauginaitę, tikrą žaidelietę. Deja, sužinojau iš jos, kad šis mano planas neišdegs. Meilutė išvykusi.
Su Laima ir jos favoritu šuneliu Baikiu išėjome į kiemą nusifotografuoti. Energingai lojęs ant nekviestų svečių fotografuojant Baikis nurimo lyg suprasdamas, kad reikia gražiai papozuoti.
Atsisveikinę su Laima, nuvažiavome pas bene stambiausią šio kaimo ūkininką E. Ismailovą.
Elfaizą Ismailovą iš Azerbaidžano prie Lietuvos pririšo ne tik ūkis, bet ir vaikai.
Prie Lietuvos pririšo vaikai
E. Ismailovo valdos plyti ant kalniuko, kur anksčiau buvo kolūkio fermos. Pakeliui pravažiavome pro besiganantį ponį ir asiliuką. Šeimininką radome rūkantį mėsą rūkykloje. Jis sutiko minutėlę šnektelėti.
Vyro gimtinė yra Azerbaidžanas, Kadabeki kaimas. Kad būtų visiems aišku, sakąs, kad yra kilęs iš Baku. Tai jo gimtosios šalies sostinė.
„Lietuvoje atsidūriau, kai atvažiavau aplankyti brolio, gyvenusio Joniškėlyje. Jis po privalomos karinės tarnybos buvo pasilikęs Lietuvoje. Vėliau persikėlė į Panevėžį. Netrukus susipažinau su pirmąja žmona Audrone iš Rudilių. Susituokėme ir apsigyvenome jos tėviškėje. Į Žaidelius atsikraustėme 1986 metais. Po skyrybų kolūkio pirmininkas man davė buvusią Vytauto Leščinsko sodybą, kai šis su šeima persikėlė į Palėvenėlę.
Elfaizui Ismailovui gimtinę tikriausiai primena laikomas asiliukas.
Iš pradžių pirkau 15 veršelių, vėliau įsigijau kiaulių. Gyvulius auginau mėsai ir pardavinėjau. Šiuo metu laikau mėsinius limuzinų veislės raguočius, 40–45 melžiamas karves, turiu du asilus, ponius, Kaukazo aviganių veislės šunų, visokių paukščių.
Gimtinėje nebuvau devynerius metus. Šį rudenį planuoju ją aplankyti. Tėvų namuose užaugome septyni broliai. Iš jų penki gyvena Baku“, – pasakojo vyras.
Paklaustas, ar nenorėtų visam laikui sugrįžti į tėviškę, E. Ismailovas atsakė, kad čia įsigyvenęs. Turi penkis vaikus. Sulaukė jau ir keturių anūkų. Visi vaikai, išskyrus vieną dukrą, kuri su šeima gyvena Norvegijoje, įsikūrę Lietuvoje. Su juo gyvena sūnus Erikas. Taigi palikuonys pririšo prie Lietuvos, nepabėgsi. Gyvenimu čia patenkintas. Pagrindinė jo gyvenamoji sodyba yra Gyvakaruose. Žaideliuose tik ūkis, ferma. Šiuo metu jis dirba ir per 200 hektarų žemės. Europines išmokas gauna už mėsinius galvijus, už deklaruotus pasėlius. Anot pašnekovo, Lietuvoje žemės ūkis dar gyvuoja. Tiesa, ūkininkaujančių mažėja, bet pieną į surinkimo punktą Žaideliuose dar pristato 4–5 žmonės.
Žaidelių kaimo kryžius.
Kur spalvoti malūnėlio sparnai
Toliau riedėjome į senąjį Žaidelių kaimą keliuku už buvusios mokyklos. Stabtelėjome prie seno kryžiaus, kur iškalti 1936 metai. Pro medžius už jo išniro linksmomis spalvomis išdažyto dekoratyvaus malūnėlio kontūrai. Smalsumo vedami užvažiavome pasižiūrėti į jį iš arčiau ir pakliuvome į Varnauskų kiemą.
Už sodybos vyriškis triūsė prie traktoriuko, o kieme mus pasitiko šių namų šeimininkė Birutė Varnauskienė. Susėdome kieme ant kaladžių pasikalbėti. Moteris svetingai paklojo ant vienos kaladės ir užtiesalą, kad nekviestai viešniai būtų patogiau.
Birutė Varnauskienė ir jos sūnus Darius Varnauskas prie savo namų.
„Esu kilusi iš Biržų rajono, Svilių kaimo. Mergautinė mano pavardė Valeckaitė. Gruodį bus 50 metų, kai gyvenu Žaideliuose. Šis kaimas mano amžinatilsį vyro Petro gimtinė. Jo tėviškė yra čia pat, Žaidelių vienkiemyje. Ten gyvena jo brolis Jonas. Mes įsikūrėme buvusioje Pėžų sodyboje. Čia užaugo mūsų vaikai Alvidija ir Darius.
Sūnus liko su manimi gyventi. Ūkininkauja. Turi smulkų pieno ūkį – 7 melžiamas karves, 10 hektarų žemės. Ganykloms jos užtenka. Dėdė nusišienauti leidžia. Pasisėja šiek tiek ir javų.
Dukra taip pat netoliese Žaideliuose įsikūrusi. Dirba mieste prekybos centre. Turiu 4 anūkus – Miglių, Moniką, Martyną ir Karolį. Monika gyvena Švedijoje. Kiti kol kas Lietuvoje.
Vaikai ir anūkai labai geri. Miglius atvažiuoja iš Vilniaus ir prie ūkio mielai padeda. Martyna irgi rytoj žadėjo atvažiuoti, jei sėkmingai išlaikys egzaminus. Ji mokosi Kaune“, – pasakojo apie save ir savo šeimą Birutė.
Margaspalvis malūnėlis, kurį sumeistravo Darius Varnauskas.
Į pokalbį įsijungęs Darius tvirtino, kad jam kaime gyventi patinka. Yra baigęs socialinių paslaugų administravimo specialybę, bet nesigaili ją išmainęs į žemės ūkio darbus, kurie labiau prie širdies. Turi savo technikos. Tik karves rankomis melžia. Šiemet labai neramu dėl užsitęsusių karščių. Kažin ar atolo bus. Ūpą darbuotis muša ir menkos pieno supirkimo kainos. Šiuo metu moka tik po 14 centų už litrą. Užpernai mokėdavo po 21 centą. Tai buvę daug geriau. Vis dėlto galą su galu sekasi sudurti. Tik pelno jokio. Jei ne europinės išmokos už pievas, tai būtų neįmanoma ūkininkauti. Sūnui pritardama linksėjo ir Birutė. Ji tik atsiduso, kad namuose reikėtų jaunesnės šeimininkės. Mat Darius dar nevedęs.
„Po vyro mirties laikiau viena kurį laiką keturias karves. Labai geri mūsų kaimynai Totoriai. Neturėjau savo technikos tuo metu. Tai paprašyti pagelbėdavo darbus nudirbti. Daug talkindavo ir Albertas Petrulis, kai į tėviškę atvažiuodavo. Dirbdavome su arkliais. Taip ir bulves sodindavome, ir nukasdavome. Labai pagelbėdavo ir Milda Binkevičienė su vyru. Jos tėvų namus esame įsigiję. Kartą atsikeliu ir matau, kad visas kluonas jų nupjautas“, – prisiminė pašnekovė.
Geros kaimynystės gaida baigėme viešnagę pas Varnauskus ir patraukėme pas Lionę Totorienę, garsiąją šio krašto šeimininkę, visokių nutikimų pasakotoją. Deja, namuose nieko neradome.
Senosios ūlyčios pakraštyje
Genovaitė Žekonienė į Žaidelius atsikėlė iš Gyvakarų.
Tada senojoje kaimo gatvelėje ieškojome namo su trimis langais iš galo, kur, pasak vietinių žmonių, gyvena Genovaitė Žekonienė.
Žvyruotu keliuku nuriedėjome į Žaidelių pakraštį ir tarp išlakių medžių pamatėme tokį namuką.
Jo šeimininkė Genovaitė gynėsi, kad nieko apie Žaidelius nepapasakos, kad yra ne vietinė, o iš Gyvakarų kaimo (Lauciūtė), kaip ir jos amžinatilsį vyras Kleopas.
Visgi sutarėme pasikalbėti, nes mums labiausiai rūpėjo, kas šiuo metu kaime gyvena, kaip čia jaučiasi, kodėl čia apsigyveno.
„Šitą senovinę sodybą nusipirkome iš Gasparonio Aloyzo. Čia daugybė senų medžių. Paukščiai čiulba įvairiais balsais. Prisirinkau liepžiedžių. Dabar pats jų žydėjimas. Į seną liepą iš kažkur atskrido bičių spiečius. Tik dūzgia, tik dūzgia. Toms liepoms gal ir šimtas ar netoli jo metų. Radom šią sodybą liepom apsodintą. Tie medžiai gerai nuo vėjų saugo, bet blogai, kai viesulai įsisuka, kad nenuvirstų ant gryčios. Vieną seną klevą paprašius nupjovė, nes kėlė pavojų.
Žaidelių kaimo puošmena – buvęs Aloyzo Gasparonio namas su trimis langais iš galo. Čia dabar gyvena Genovaitė Žekonienė.
Čia apsigyvenome 1962 metais. Abu su vyru kolūkyje dirbome laukininkystės brigadoje. Norint pragyventi reikėjo laikyti savo ūkelį. Laikėme karvę, kiaulių, sodinome daržus. Dabar nieko nebelaikau. Sveikatos nebėra. Esu jau devintoje dešimtyje. Tik daržiuko neatsisakiau. Kol gyvas žmogus, kaime reikia, kad nors svogūnų dėl savęs užsiaugintum.
Turiu vienintelę dukrą Vandą. Ji gyvena Palėvenėlėje. Nuolat mane lanko. Nuperka maisto produktų, padeda apsitvarkyti, nuveža pas daktarus. Nepamiršta ir anūkai Tomas, Agnė ir Simona. Viena anūkė Kaune, o kita Panevėžyje gyvena. Anūkas įsikūręs Kupiškyje. Pradžiugino ir dvi proanūkės – Gabija ir Amerita“, – pasakojo pašnekovė ir pasibėdojo, kad namui jau reikia remonto. Tik tokie darbai jau ne jos jėgoms.
Genovaitės senieji kaimynai jau išmirę. Šalia baigia sunykti Leono Repšio sodyba. Pirma mirė jo žmona Janina. Vėliau sūnus Vytautas. Netrukus po jo į Amžinybę iškeliavo ir Leonas. Nebeliko palikuonių. Niekas tos sodybos neįsigijo. Tai ir sugriuvo labai sunkiai statyti, puoselėti namai. Kolūkio laikais kitoje kaimo pusėje kūrėsi naujoji gyvenvietė. Ten labiau žmonės kėlėsi gyventi.
Iš G. Žekonienės kiemo nuvažiavome iki senųjų Žaidelių kapinaičių. Seniūnijoje sakė, kad jos turi riboto laidojimo statusą. Galima laidoti tik šeimos, giminės kapavietėje. Kapinių aplinka sutvarkyta. Galima prie pat privažiuoti ir automobiliu. Daug prastesnė kaimo keliuko atkarpėlė laukė judant link Kupiškio–Alizavos kelio. Visa laimė, kad buvo sausa ir traktorių išmaltas duobes pavyko sėkmingai įveikti.
Atminties kodas
eliukas per Žaidelių senąją ūlyčią.
„Kupiškėnų enciklopedijoje“, kuriai informaciją apie Žaidelius parengė Alvydas Totoris, rašoma, kad kaimas susiformavo XVI a. viduryje per Valakų reformą, vadintas Butviliais ir priklausė Kupiškio seniūnijos Palėvenės vaitijai. Pirmą kartą paminėtas 1581 metais.
1843 metais panaikinus Kupiškio seniūniją Žaideliai priskirti Kupiškio valstybiniam dvarui. Tuo metu jame buvo 15 dūmų (ūkių) ir 104 gyventojai. Kaime veikė karčema, kurią nuomojosi žydas Judelis Zelmanovičius.
Žaidelių kapinės buvo nuo seno Drūlėnų kaimui priklausiusioje žemėje. Žaideliai 1869–1915 metais priklausė Kupiškio valsčiaus Pavlo seniūnijai. 1903 metais kaime buvo 150 gyventojų. 1915–1947 metais Žaideliai priklausė Kupiškio valsčiaus Daukučių seniūnijai (apylinkei). 1921 metais matininkas Antanas Kubilius kaimą išskirstė į vienkiemius. Žemė išdalyta 31 savininkui. Didžiausi buvo Antano Grigo (31,69 ha) ir Kazio Kilkaus (23,75 ha) ūkiai. 1934 metais Juozas Juzulėnas 1,91 ha savo žemės atidavė pradžios mokyklos statybai, o už tai iš išparceliuoto Kunigiškio dvaro gavo 3,04 ha. 1939 metais Juozo Grigo žemė padalyta į du sklypus Juozui ir Petrui Grigams. 1940 metais žaibas sudegino Juozo Grigo namus, žuvo jo žmona Uršulė. Kaime 1937–1940 metais veikė „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos skyrius, kuriame aktyviai dalyvavo Jonas Stašys, Vaclovas Gasparonis, Kazys Kilkus, Jonas Petrulis. Nelengvas gyvenimas kai kuriuos kaimo žmones pastūmėjo įsitraukti į komunistinę veiklą. Joje aktyviai dalyvavo Petronių, Murauskų ir Lisų šeimos. 1941 metų birželio 25 dieną enkavėdistai prie Panevėžio cukraus fabriko nukankino Žaidelių mokytoją Kazimierą Jurgelevičių ir 19-metį ūkininką Petrą Grigą. Traukdamiesi į Rusiją žuvo Jonas Tauginas, Jurgis Balčiūnas, Jonas Gasparonis, Stasys Murauskas.
Žaidelių kaimo kapinaitės Drūlėnų kaimo žemėje.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
1942 metais Žaideliuose buvo 36 namų ūkiai ir 128 gyventojai. 1948 metais į Sibirą ištremta Ona Petrulienė, o 1949 metais – Adelė Grigienė. Už ryšius su partizanais 1947 metais suimtas Vladas Petrulis. 1950 metais per čekistinę operaciją Aloyzo Gasparonio namuose buvo aptiktas bunkeris, žuvo partizanas Jonas Sabulis-Juodis. Laisvutė Gasparonytė suimta.
1949 metais kaime įkurtas to paties pavadinimo kolūkis.
1959 metais Žaideliuose buvo 29 namų ūkiai: Prano Zulono, Ipolito Petrulio, Povilo Stašio, Juozo Užubalio, Antano Gucevičiaus, Broniaus Varnausko, Povilo Karazijos, Danieliaus Pajuodžio, Gabrio Pėžos, Danutės Baltušytės, Stasio Jankausko, Vaclovo Gasparonio, Juliaus Karazijos, Viliaus Balčiūno, Onos Tauginienės, Danieliaus Balčiūno, Kazio Petrulio, Grigorijaus Surovo, Uršulės Varnauskienės, Kazio Grigo, Petro Petrulio, Liudos Grigienės, Leono Repšio, Aloyzo Gasparonio, Broniaus Štilinio, Albino Vaičiūno, Povilo Grigo, Adelės Grigienės, Leono Vaitiekūno. Iš viso gyveno 113 žmonių.
Į šiaurės vakarus nuo kaimo buvo pastatytas kiaulių kompleksas. 1962 metais šalia mokyklos pastatyta tipinė parduotuvė. 1965 metais nutiestas kelias nuo kaimo iki Kupiškio–Vabalninko plento. Į šiaurę nuo senosios Žaidelių kaimavietės suprojektuota naujoji gyvenvietė, į kurią nuo 1970 metų ėmė sparčiai keltis Žaidelių ir kitų aplinkinių kaimų vienkiemių gyventojai. Čia pastatyta tuometinio „Tiesos“ kolūkio kontora, nauja parduotuvė. Kaime kurį laiką veikė 1987 metais atidarytas visuomeninis muziejus. 1952–1977 metais veikė biblioteka. 1970 metais buvo 103 gyventojai, 1979 metais – 171, 1992 metais – 174, 2001 metais – 195 gyventojai.
Iš Žaidelių kilęs medicinos mokslų daktaras Geteborgo (Švedija) universiteto prof. Edvardas Varnauskas, fotografas Vidmantas Virgilijus Jankauskas.
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Beržyta (miškas), Kūlio trokas (miškelis), Barbieriškis, Breškena, Dumbla, Grūba, Paišdegė (balos), Degėsinas, Drėlynas, Jonušpabalys, Pumpas, Sidobrinas, Ūpis, Vilkvarčiai, Vilkpieva, (pievos), Kelmyta, Pauntina (žemės plotas su krūmais), Ažusienis (ariamoji žemė), Ūkla (lieknas).
