Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Šio komentaro pretekstu tapo Nidoje liepą vykstantis rašytojo Tomo Mano literatūros festivalis, kurio tema šiemet – tėvynių Europa. Neseniai surengti Europos žemyno parlamento rinkimai ir paminėtas priklausymo Europos Sąjungai 15 metų jubiliejus teikia galimybių ir progų svarstyti, kiek mes suprantame, kad gyvenimas Europoje įpareigoja ir veikia mūsų tapatybę.
Tėvynių Europos fenomenas pasaulyje radosi XIX amžiuje, kai žemyne visa jėga politiką, meną, kultūrą ir visuomenės nuotaikas veikė romantizmo paradigma, atnešusi „tautų pavasario“ idėjas ir praktiką. Būtent tada Rytų ir Vidurio Europoje formavosi modernios valstybės, egzistuojančios ir šiandien. Pirmiausia, tai – Lenkija, Čekija, Slovakija ir, žinoma, Lietuva. Mūsų šalies nepriklausomybės deklaracija prieš šimtą ir vienerius metus būtų buvusi neįmanoma be Adomo Mickevičiaus, Juliaus Slovackio, Simono Daukanto ir daugelio kitų kultūros žmonių, daugiausia rašytojų, veiklos. Viena svarbiausių ir pamatinių asmenybių, padedančių suprasti mūsų šiandieną, galėtų būti vadinamas Česlovas Milošas, gimęs ir užaugęs dabartinio Kėdainių rajono Šetenių kaime. Būtent ši figūra išsprendžia seną kaip istorija klausimą: romantizmo epochos kultūros veikėjai – lenkai ar lietuviai? Č. Milošas save vadino paskutiniu gyvu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu ir teigė, kad iki pat XX amžiaus antro dešimtmečio žmonių skirstymas į lietuvius ir lenkus buvo absurdiškas, nes visi šios teoritorijos gyventojai ilgą laiką buvo vienos politinės tautos nariai ir apie skirtybes kalbėjo daug mažiau nei apie bendrystę. Europa iki XX amžiaus gerokai dažniau buvo siejanti, o ne skaldanti tautas, valstybes ir idėjas.
Č. Milošo gyvenimas ypatingas tuo, kad būtent jis, detaliai ir giliai apmąstydamas savo kilmę, parodė, kad mažosiose tėvynėse – Kupiškyje, Jonavoje, Kėdainiuose, Lodzėje ar kur kitur Lietuvoje ir Lenkijoje – slypi visi žmonių gyvenimo pagrindai, pradedant buvimo mitologiniu pamatu ir fonu ir baigiant labai praktiškais sprendimais, kurie dažniausiai susiję su ūkiu ir daiktais: beveik kiekviena lietuvių giminė turi savo asmeninę mitologiją, kurios paneigti negali niekas, nei prievarta, nei tremtys, nei okupacijos; be to, kiekviena plačiai suprantama šeima anksčiau ir kartais dabar turėjo ir tebeturi nuosavybę, kuri į kasdienybę įveda praktinį elementą ir savo daiktų bei savo gyvenimo šeimininkavimo jausmą.
Č. Milošas šiandien mus labai stipriai moko, kad bajorystė ar kitokia kilmė yra ne tuščio puikavimosi priežastis, o, pirmiausia, moralinis įsipareigojimas savajai šeimai ir per tai visai valstybei. Užtenka pasidomėti, kiek iš mūsų šiandien, žinodami savo bajorišką kilmę, siekdami savo karjeros, palaikydami santykius esame priėmę tokių sprendimų, kurie asmenine prasme buvo grynas „ėjimas prieš savo paties plauką“, tačiau labai reikalingi bendruomenei, visuomenei ir valstybei. Suprastume, kad vis dėlto nuo senųjų savo pirmtakų skiriamės asmeninės naudos iškėlimu ir bendrumo neigimu. Sovietinis laikotarpis iš mūsų neatėmė nacionalistinių nuotaikų, tačiau dažnai suteikė joms tuščias raiškos formas, kurios neretai susijusios su pasikartojančiais veteranų pagerbimais ir kolektyvizmu, iš tiesų labai dažnai reiškiančiu gilią neapykantą savo kaimynui.
Literatūros, kultūros ir jos asmenybių gyvenimo aktualizavimas šiandien rodo, kad Europos likimas bus išspręstas ne Briuselio kafkiškuose koridoriuose, o Lietuvos ir kitų valstybių nedideliuose miestuose ar kaimuose – kiek ten bus sąmoningo įsipareigojimo savo kilmei, aplinkai ir prasmingai kasdienybei, tiek galėsime džiaugtis iš daugelio labai skirtingų tėvynių susidarančia, kaskart atsinaujinančia Europa. Mūsų laiko ypatinga žymė yra tokia, kad turime suderinti tradicinę tvarką, kurioje svarbi konkreti vieta – miesto gatvė, nedidelio miestelio dalis, kaimas, – ir globalizacinį pozityvų modernėjimą, kuriame tėvynės svarba menksta. Šis derinys – tai pamatinis klausimas apie mūsų praeitį, dabartį ir ateitį, mūsų sąmoningumą ir galimybę gyventi tokiame žemyne, kuriame būtų išlaikyta kultūrų įvairovė, sukurianti vienybės pagrindą. Priešybių vienovė Europoje visada buvo ir tebėra gyvybės sąlyga.
Valio Staburo nuotrauka
